Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-688-315/2012

Teisėjas V. P. Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02167-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2012 m. liepos 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimu, įpareigojant jį nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 21.00 valandos iki 6.00 valandos, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 10 (dešimt) mėnesių, kas mėnesį dirbant po 10 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, ligotais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. D. ir M. G. priteista solidariai Valstybinės ligonių kasos naudai 418,03 Lt turtinės žalos atlyginimo, solidariai M. B. naudai 100,00 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo D. S. civilinio ieškinio dalyje byla nutraukta. Priteista iš A. D. ir M. G. solidariai E. K. naudai 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 28 d. apie 21:20 val., veikdamas su A. D. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje - prie Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos, esančios Žėručio g. 4, Vilniuje - su A. D. priėjo prie nukentėjusiųjų M. B., D. S. ir E. K., A. D. nukentėjusiojo E. K. paklausus ar šis dykai nori gauti į galvą, o E. K. paklausus už ką, tuo metu prie nukentėjusiųjų priėjus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, jis pečiu pastūmė E. K. ir vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė pastarajam į nosį, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui priėjus prie D. S., dešinės rankos kumščiu trenkus nukentėjusiajam D. S. į nosį bei pastarajam nukritus, vieną kartą koja spyrus nukentėjusiajam D. S. į dešinės pusės šoną, po ko D. S. atsikėlus ir atsitraukus, A. D. nukentėjusiajam M. B. nuėmus akinius ir priėjus trim ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, A. D. vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajam M. B. į lūpą ir šią praskėlus, po ko iš striukės vidinės dalies išsitraukus daiktą, panašų į lazdą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui trenkus nukentėjusiajam M. B. į šoną, A. D. priėjus prie nukentėjusiojo E. K. ir be jokios priežasties trenkus daiktu, panašiu į lazdą, pastarajam vieną kartą į dešinės kojos šlaunį, nukentėjusiajam E. K. bandant bėgti, o A. D. šį pasivijus ir vieną kartą sudavus lazda pastarajam į dešinės pusės pakaušio sritį, po ko pribėgus prie nukentėjusiojo M. B., jis pribėgo prie E. K. ir kairės rankos kumščiu sudavė į dešinės pusės žandikaulį, A. D. vieną kartą daiktu, panašiu į lazdą, sudavus M. B. per galvą, po ko pastarajam nukritus ir rankomis dengiantis galvą, A. D. daiktu, panašiu į lazdą, vieną kartą sudavus ja per nukentėjusiojo M. B. ranką bei du kartus koja spyrus pastarajam į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam M. B. atsistojus, pradėjus bėgti, paslydus ir suklupus, A. D. liepus nukentėjusiajam M. B. prieiti bei atsiimti akinius, M. B. priėjus ir ištiesus ranką, o A. D. daiktu, panašiu į lazdą, sudavus pastarajam per ranką, jis, kartu su A. D., ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidžiančiu viešąją tvarką, nukentėjusiajam E. K. sukėlė fizinį skausmą.

Nuteistojo teigimu, asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu E. K. nurodė tik bendruosius žmogaus požymius, tačiau tokia atpažinimo tvarka nenumatyta BPK 191 str. 2 d. E. K. pirmiau turėjo būti apklaustas apie M. G., jo individualius požymius, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jį įsidėmėjo. Šis atpažinimo grubus pažeidimas neleidžia teismui vadovautis atpažinimo rezultatais ir atpažinimo protokolas negali būti laikomas įrodymu. Tą pačią dieną, t.y. 2011-03-24 E. K. pagal fotonuotrauką, kurią jis atnešė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atpažino V. L., kuris neva jį taip pat sumušė. Šio atpažinimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau 2011-06-27 prokurorės nutarimu nutrauktas, nes V. L. nepadarė nusikalstamos veikos, nebuvo įvykio vietoje. Nuteistasis pažymi, kad V. L. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių liudytojų ir kitų nukentėjusiųjų parodymų pagrindu, kurie nurodo tas pačias aplinkybes ir dėl apelianto, t.y. kad jis nebuvo muštynių vietoje ir negalėjo sumušti E. K.. Be to, teismas nuosprendyje visiškai nemotyvuoja, kodėl vadovaujasi E. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, nors jie yra nenuoseklūs, prieštaringai ir prieštaravimai nėra pašalinti. Teismas nesiaiškino parodymų pakeitimo priežasčių, todėl ir pats teismas klysta, nurodydamas nuosprendyje netikslias faktines bylos aplinkybes. Nors E. K. nurodė, kad įvyko metu apeliantas buvo apsirengęs sportinėmis kelnėmis, juoda pūsta žiemine striuke, buvo užsidėjęs kepurę su baltu „NIKE“ ženklu, jis buvo apsivilkęs rudais kvadratėliais dekoruota paprasta striuke, apsiavęs šviesiais džinsai ir buvo be kepurės. Šios aplinkybės rodo, kad E. K. parodymai yra nepatikimi ir nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais.

Nors K. G. nurodė, kas A. D. jį supažindino su M. G., apelianto teigimu, jis šį liudytojų pirmą kartą pamatė teisme duodant parodymus. Teisme liudytojas nurodė kad įvykį stebėjo iš 50 metrų atstumo (ikiteisminio tyrimo metu nurodė 100 metrų atstumą) ir matė nuteistąjį su kažkuo stumdantis. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme minėtos aplinkybės nebuvo detaliai ištirtos. Apelianto teigimu, nebuvo nustatyta tiksli vieta, iš kurios K. G. stebėjo muštynes, ir ar iš jos gamtinėmis ir apšvietimo sąlygomis buvo galima matyti tai, ką jis nurodė. Taip pat nebuvo tirta, pagal kokius individualius požymius liudytojas atpažino apeliantą. Buvo būtina padaryti eksperimentą bei parodymų patikrinimą vietoje. Liudytojų parodymų analizė nesudaro teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog jis įvykio metu matė M. G..

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. G. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiojo E. K., liudytojų K. G. parodymais, parodymų atpažinti protokolais, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir, visų pirma, nukentėjusiojo E. K. parodymus, matyti, kad įvykio dieną, 2010-12-28 D. S. ir M. B. pakvietė jį į diskoteką mokykloje. Pasibaigus diskotekai, jie ėjo lauke, buvo tamsu. Prie jų priėjo kažkokie vaikinai, tai buvo A. D. ir M. G., pastarasis pasiūlė į galvą, po to, pastūmė pečiu. Vienas iš nepažįstamųjų priėjo prie M. B., numetė jam akinius, kitas asmuo davė į nosį D. S.. Prie jo priėjo M. G. ir sudavė ranka į kairį žandikaulį, vėliau priėjo A. D. su beisbolo lazda, su ja sudavė jam per koją ir galvą. M. G. ir A. D. pažino iš bendrų nuotraukų, patalpintų „Facebook“ tinklalapyje

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, nukentėjusysis E. K. atpažino nuteistąjį M. G., kaip asmenį, 2010-12-28, apie 21.20 val., prie Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos, esančios Žėručio g. 4, Vilniuje, stumdžiusio jį pečiu bei sudavusio smūgį su ranka į žandikaulį. Jo teigimu, minėtą asmenį jis atpažino veido bruožų, kuriuos gerai įsidėmėjo įvykio metu (t.1, b. l. 70-72 ).

Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais teismui nebuvo pagrindo, nes nebuvo nustatyta, kad E. K. būtų turėjęs suinteresuotumą apkalbėti M. G., be to, jo parodymus vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai. Specialisto išvadomis Nr. G 5/11 (01) patvirtinta, jog M. B. buvo padaryta: kraujosruva kairio skruosto srityje, muštinės žaizdos pakaušio srityje ir kairės rankos II-e piršte, dešinio žastikaulio distalinio galo lūžis, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2010-12-28), paveikus kietais bukais bei ribotą paviršių turinčiais daiktas, kurių individualių požymių nenustatyta. Sužalojimai įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Be to, kaip matyti iš kito nukentėjusiojo M. B. parodymų, vaikinas, kuris pasiūlė E. K. į galvą, pastūmė jį į krūtinę, o po minėto pastūmimo ir prasidėjo muštynės. Jo teigimu, vienas vaikinas puolė mušti E. (E. K.), kitas mušė D. S., o dar kitas – mušė jį patį.

Apelianto argumentas, jog E. K. pirmiau turėjo būti apklaustas apie M. G., jo individualius požymius, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jį įsidėmėjo, šis atpažinimo grubus pažeidimas neleidžia teismui vadovautis atpažinimo rezultatais ir atpažinimo protokolas negali būti laikomas įrodymu, yra nepagrįstas ir atmetamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. nurodė, kad gerai įsidėmėjo M. G. iš veido bruožų įvykio metu, pagal išvaizdą surado jį tarp kito nuteistojo A. D. pažįstamų „Facebook“ socialiniame tinkle, tokiu būdu sužinojo jo vardą ir pavardę. Kaip minėta aukščiau, byloje nebuvo nustatyta, kad E. K. būtų pažinojęs M. G. anksčiau ar turėjęs kažkokį suinteresuotumą pastarąjį apkalbėti. Atliekant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką, procesinių pažeidimų taip pat nebuvo padaryta. Taigi apelianto argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo teigimu, jo duotus parodymus patvirtino nuteistasis A. D., nukentėjusieji M. B. ir D. S., o taip pat liudytojai V. J., J. K. ir J. Z.. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė J. Z. parodymais, nes visi nukentėjusieji parodė, kad J. Z. įvykio vakarą nematė. Taip pat pažymėtina, kad V. J. parodė, kad konfliktą matė, tačiau M. G. jame nedalyvavo, o kartu buvusi liudytoja J. K. teisme paaiškino, kad M. G. gerai pažįsta, buvo įvykio metu diskotekoje Vilniaus Lazdynų gimnazijoje, tačiau muštynių nematė, V. J. buvo šalia jos, tačiau nežino, kodėl pastaroji matė konfliktą. Įvertinus liudytojų parodymų prieštaringumą bei tai, kad minėtos liudytojos parodė, kad pažįsta tik nuteistuosius, o nukentėjusiųjų anksčiau nematė, buvo pagrindas minėtus jų parodymus vertinti kritiškai.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kai kuriems įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę ir jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus įrodymus visiškai nemotyvuotai atmetė, be to, teismas įrodymais laikė tokias bylos aplinkybes, kurios BPK priemonėmis nebuvo patikrintos. Kolegija pažymi, kad šie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.

Kaip minėta aukščiau, nuteistojo M. G. kaltė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu buvo įrodyta ne pavieniais įrodymais, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir atsižvelgęs į tai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, tenkinti nuteistojo M. G. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutar ė:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.