Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjui M. D., pareiškėjo atstovei S. N., atsakovo atstovei Ž. K., trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lrytas“ atstovui P. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „15min“, UAB „E. naujienos“, UAB „Lrytas“), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. D. pateikė skundą (b. l. 1-4), kuriame teismo prašo: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės (toliau – ir Inspektorius) 2015-06-19 sprendimą Nr. SPR-46 (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) atsižvelgiant į skunde nurodytus pažeidimus įpareigoti priimti naują sprendimą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus nurodė, kad Inspektorė skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Atkreipė dėmesį, kad jis neginčija Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014-05-15 pranešimo spaudai (toliau – ir STT pranešimas spaudai), tačiau kelia ginčą dėl konkrečių publikacijų, kuriomis duomenys iškraipyti.

Anot pareiškėjo, publikacijose neteisingai vartojamos teisinės sąvokos „vagystė“, „turto pasisavinimas“ ir kitos, nurodant, kad jas galima laikyti sinonimais. Teisiniu požiūriu tai yra reikšminga, kadangi skiriasi nusikaltimų sudėtys, už jas numatyta atsakomybė. Inspektorė taip pat neįsigilino į STT pranešimo spaudai turinį, dėl ko negali skundžiamame sprendime teisinti neobjektyvios informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą. Žurnalistų klaidingas terminų vartojimas (neigiama prasme) negali pateisinti STT pateiktų duomenų iškraipymo, kadangi STT naudojo terminus, duodančius nuorodas į konkrečius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.

Pareiškėjas nurodo, kad subjektai, kurių atžvilgiu galimai yra padarytos nusikalstamos veikos yra dvi konkrečios viešosios įstaigos, kurių vieną įsteigė fizinis asmuo. Taigi, net darant prielaidą, kad VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centras“ būtų gavęs dotacijų iš steigėjo, jo ir įstaigos turtas yra atskirtas – nepriklauso steigėjui, ir žala gali būti padaryta viešajai įstaigai.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamame sprendime daromos neteisingos išvados: „Neoficialiais duomenimis, į Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos įstaigos vadovą M. D. operatyvininkų akys nukrypo dėl demonstruojamos prabangos ir sukauptų turtų“. Šiuose teiginiuose paskelbta informacija laikytina pakankamu pagrindu subjektyvioms išvadoms daryti, kad pareiškėją „įklampino prabanga“ ir, kad jis „mėgsta prabangą“.[...] Atsižvelgiant į ginčo informacijos pobūdį, prasmę ir faktinį pagrindimą nekaltumo prezumpcijos pažeidimas nekonstatuotinas.“ Viena vertus, teigiama, kad „mėgavimasis prabanga“ subjektyvios išvados, ne faktas, o nuomonė, kita vertus, nurodoma, kad tai tapo operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo pagrindu („operatyvininkų akys nukrypo“), nepaisant to, kad net pačiam įtariamajam susipažinimas su šia informacija iki šiol draudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 str. ikiteisminio tyrimo medžiaga yra neskelbtina ir atskleidžiama tik prokuroro valia. Atsižvelgiant į STT pranešimo spaudai turinį, tokia valia išreikšta nebuvo, todėl duomenų atskleidimas, pareiškėjo manymu, neteisėtas in corpore.

Pareiškėjas aiškina, kad žurnalistai, skelbdami publikacijas, ne tik elgėsi nesuderinamai su žurnalistų etika ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimais, skleidė informaciją, skirtą smalsumui patenkinti, taip pat neteisėtai atskleidė ikiteisminio tyrimo medžiagą, su kuria šiuo metu neleidžia susipažinti įtariamajam.

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 22-24) nurodė, kad pareiškėjas skunde Inspektoriui nurodė, jog publikacijų paskelbimo metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl jo vadovaujamos VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centras“ turto pasisavinimo, dokumentų klastojimo, turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos ir kiti įtarimai. Iš pareiškėjui pareikštų įtarimų akivaizdu, jog galimai teisei ir gerai moralei priešingos veikos buvo atliktos pareiškėjui pasinaudojus savo, kaip viešojo juridinio asmens vadovo, pareigomis. Publikacijų paskelbimo metu pareiškėjas dirbo VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centras“ direktoriumi. Pagrindinė viešosios įstaigos veiklos sritis yra švietimas. Pagal savo prigimtį ir veiklą ši įstaiga yra viešasis juridinis asmuo, o jos vadovas pagal užimamas pareigas laikytinas viešuoju asmeniu. Viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat neturtinių teisių gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, pasak atsakovės, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis asmuo privalo būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius skelbiamos informacijos netikslumus. Be to, pareiškėjui pagal pareigas pagrįstai taikomi aukšti elgesio, moralės bei nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Todėl šiuo atveju buvo konstatuotas realus visuomenės poreikis būti informuotai apie pareiškėjui, kaip viešosios įstaigos vadovui, kurio darbinė veikla, sąžiningumas bei nepriekaištingas elgesys visuomenei neturėtų kelti abejonių, pareikštus įtarimus. Pareiškėjas dėl eitų pareigų, veiklos ir pareikštų įtarimų pobūdžio negali nesitikėti didesnio visuomenės ir visuomenės informavimo priemonių dėmesio. M. D. pareikšti įtarimai dėl teisei priešingų veikų, pasinaudojus tarnybine padėtimi, ir jo vadovavimas viešajam juridiniam asmeniui, Inspektoriui atliekant tyrimą ir sprendžiant dėl teisingo ginčo informacijos kvalifikavimo buvo itin svarbios.

Inspektorius pagrįstai nustatė, kad pareikšti įtarimai yra nesuderinami su pareiškėjo, kaip viešojo juridinio asmens vadovo, pareigomis ir keliamais reikalavimais. Jis, atsakovės manymu, nepagrįstai suabsoliutina savo neturtines teises ir ignoruoja kylančias pareigas bei atsakomybę. Visuomenė turi teisę žinoti, o viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi savo prigimtimi nulemtą pareigą informuoti visuomenę apie daromas arba padarytas nusikalstamas veikas, juo labiau susijusias su viešaisiais asmenimis, jų pareigų vykdymu ir galimai neteisėtu viešųjų finansų panaudojimu, turi pranešti apie visuomeniškai svarbias ir rūpimas problemas, kadangi žiniasklaidos vaidmuo kovojant su nusikalstamumu yra labai reikšmingas. Atsakovės manymu, negalima riboti galimybių informuoti apie viešiesiems asmenims pareikštus įtarimus, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu, kadangi toks ribojimas prieštarautų viešajam interesui, nes visuomenė prarastų svarbų ginklą kovojant su asmenimis, kurių veikla ir elgesys yra netinkami ir nesuderinami su bendrais visuomenės gyvenimo principais ir vertybėmis. Netinkamas kai kurių visuomenės narių elgesys kelia grėsmę tiek pačiai visuomenei, tiek jos vertybėms.

Sprendime buvo nustatyta, kad paskelbdami ginčo informaciją, tretieji suinteresuoti asmenys išskirtinai rėmėsi STT pranešimu spaudai. Atsiliepime pažymėta, kad pareiškėjo skundžiama informacija buvo įvertinta visų publikacijų, kuriose ji buvo paskelbta, kontekste, o ne izoliuotai, buvo atsižvelgta į paskelbtos informacijos visumą, turinį, ginčo teiginių kontekstą, taip pat ir skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, t. y. minėtą STT pranešimą.

Publikacijose buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pateikiama detali informacija apie įtariamus asmenis, jiems paskirtas kardomąsias priemones, galimai padarytą žalos dydį, taip pat atskleidžiama, kaip teisei priešingos veikos buvo atliekamos. Ši informacija neabejotinai yra viešojo intereso objektas. Kadangi viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) iš esmės rėmėsi STT pateikta informacija, nebuvo pagrindo jų veiksmų laikyti nesąžiningais. Esant situacijai, kuomet viešojo juridinio asmens vadovui pareiškiami įtarimai pasinaudojus tarnybine padėtimi, atlikus eilę baudžiamuoju įstatymu uždraustų veikų, prioritetas turi būti teikiamas visuomenės teisei žinoti informaciją apie situaciją, o ne viešojo asmens neturtinių teisių apsaugai ar informacijos skleidimo ribojimui.

Pareiškėjas nurodo, kad publikacijose neteisingai vartojamos teisinės sąvokos „vagystė“,“ turto pasisavinimas“ ir kitos, nurodant, kad jas galima laikyti sinonimais. Pareiškėjo manymu, teisiniu požiūriu tai yra reikšminga, kadangi skiriasi nusikaltimų sudėtys, už jas numatyta atsakomybė. Dėl nurodytų žodžių vartojimo atsakovė paaiškina, jog teismų praktikoje konstatuota, kad netoleruotini reikalavimai, jog viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) perteiktų tikrovėje egzistuojančius dalykus vienprasmiais, tiesiogiai suvokiamais posakiais. Toks suvaržymas skurdintų kalbą ir neatitiktų visuomenės intereso, kadangi spauda atlieka ne tik informavimo vaidmenį. Ji turi padėti plėtoti demokratiją, leisti reikšti įvairias nuomones, skatinti pilietiškumą, kad daugiau asmenų domėtųsi ir diskutuotų viešojo intereso klausimais, taip pat ugdyti tautinę kultūrą, puoselėti kalbą. Konkrečiu atveju viena iš žodžio „vagystė“ reikšmių yra „turto pasisavinimas“.

Atsiliepime atsakovė pažymi, kad teisė skleisti informaciją apima ir teisę hiperbolizuoti, perdėti, naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama. Tai, jog tretieji suinteresuoti asmenys publikacijose naudojo žodžius, kurie nebuvo nurodyti procesiniuose dokumentuose, dar nereiškia, kad pareiškėjas buvo apkaltintas atitinkamos teisei priešingos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, padarymu. Tretieji suinteresuoti asmenys nėra teisininkai, todėl vartojamiems žodžiams ir posakiams gali suteikti tokią pat prasmę, kokią jie turi teisinėje kalboje. Tačiau tai nereiškia pareiškėjui priskirtų papildomų teisei priešingų veikų atlikimo. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir ikiteisminius tyrimus. Šios visuomenės informavimo priemonių teisės ribojimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, reikštų grėsmę demokratinei santvarkai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lrytas“ prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 62-67) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog žurnalistas minėtoje publikacijoje tikslingai ar dėl teisinių žinių trūkumo iškreipė pateiktus duomenis ir inkriminavo papildomą veiką, kuri STT pranešime spaudai nenurodoma, tokiu būdu klaidinant visuomenę dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo ir nepagrįstai šmeižiant pareiškėją. Pažymi, kad STT pranešime spaudai nurodoma, jog „Šiaulių valdybos pareigūnai, atlikdami didelės apimties ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir jo iššvaistymo, neteisėto disponavimo elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neteisėto praturtėjimo, sulaikė Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro (ŠDRMC) direktorių, vyriausiąją buhalterę ir dar vienos viešosios įstaigos direktorių“. Taigi šioje dalyje, paminėdama pareiškėją kartu su kitais įtariamaisiais, STT nurodo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo veiką, atskirai neišskiriant konkretiems asmenims pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą inkriminuojamų veikų.

UAB „Lrytas“ nurodo, kad nesutinka su skundo II dalyje nurodytais argumentais, kadangi, skundžiamame sprendime vartojamas žodžių junginys „įtariamas iš valstybės pavogęs“ pagal savo prasmę yra adekvatus ir proporcingas pareiškėjui pareikštiems įtarimams ir bendrinėje kalboje yra vartojamas kaip sinonimas STT spaudos pranešime vartojamiems žodžiams „pasisavinti, iššvaistyti“.

Nurodo, kad VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centras“ internetiniame puslapyje yra pateikiamos veiklos ataskaitos, kuriose minimas vienintelis įstaigos dalininkas - Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei jos įnašas 2013 ir 2014 finansiniais metais, kuris yra po 351 222,20 Eur (1 212 700 Lt). Taigi, remiantis pačios viešosios įstaigos viešai pateikiamais duomenimis, skundžiamo www.lrytas.lt straipsnio teiginys „pinigų ir iš valstybės gaunančiame ŠDRMC <...>“ negali būti laikomas klaidinančiu ar neatitinkančiu tikrovės.

Teiginys, jog „neoficialiais duomenimis, į Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos įstaigos vadovą M. D. operatyvininkų akys nukrypo dėl demonstruojamos prabangos ir turtų“ negali būti pripažintas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes šio teiginio kontekstas rodo ne tai, kad dėl prabangos ar jos demonstravimo pareiškėjas būtų kaltinamas, tačiau tai, kad gyvenimas ne pagal pajamas tapo teisėsaugos institucijų domėjimosi M. D. priežastimi, nes, kaip nurodoma STT spaudos pranešime: „Įtariama, kad ŠDRMC direktorius, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir siekdamas turtinės ir kitokios naudos, savo ir artimų asmenų vardu registruotus automobilius nuomojo paties vadovaujamai viešajai įstaigai“. Be to, pranešime nurodyta, kad „Už šių automobilių nuomą 2009-2014 metais į viešosios įstaigos direktoriaus ir jo artimų asmenų sąskaitas buvo pervesta daugiau nei 750 tūkstančių litų“.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „E.naujienos“ ir UAB „15min“ atsiliepimų į skundą nepateikė, atstovai į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lrytas“ atstovas palaikė atsiliepimuose į išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Išklausius šalių ir jų atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, jog M. D. atstovas K. S. 2014-11-07 kreipėsi į Inspektorių su skundu, kuriame prašė: 1) nustatyti visuomenės informavimo priemonėse nenurodytus žurnalistus; 2) imtis griežčiausių sankcijų prieš žurnalistą G. Š. ir kitus nurodytų straipsnius autorius; 3) įpareigoti juos viešai paneigti paskelbtus šmeižikiškus ir nekaltumo prezumpciją pažeidžiančius teiginius.

Byloje ginčas keliamas dėl Inspektoriaus 2015-06-19 sprendimo Nr. SPR-46 (b. l. 9-17), kuriuo pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant M. D. reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti Inspektoriaus skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jo teises, vertinimu.

Iš M. D. skunde nurodytų argumentų matyti, kad jis nekelia ginčo dėl STT pranešimo spaudai. Nesutikimas su Inspektoriaus skundžiamu sprendimu grindžiamas tuo, jog: 1) STT spaudos pranešime nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas piktnaudžiavimu siekiant asmeninės naudos ir pasisavinimu, o publikacijose nurodoma, kad pareiškėjas įtariamas apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu, vagyste iš valstybės; 2) Skundžiamame sprendime padarytos nepagrįstos išvados apie teiginį „Neoficialiais duomenimis, į Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos įstaigos vadovą M. D. operatyvininkų akys nukrypo dėl demonstruojamos prabangos ir sukauptų turtų“; 3) skundas nebuvo išnagrinėtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nustatytu terminu.

Lietuvos Respublikos viešojo informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 3 d. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Įstatymo 22 str. 8 d. 1 p., viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši teisė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena iš svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį (Konvencijos 10 str.), yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y., neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), tačiau pabrėžė, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside prieš J. K., 1976 m.; Obsertver ir Guardian prieš J. K., 1991 m.; De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, 1997 m.; Lingens prieš Ausriją, 1986 m., bylose).

Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika patvirtina, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais.

Iš byloje esančio STT pranešimo spaudai (b. l. 61) matyti, kad „Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Šiaulių valdybos pareigūnai, atlikdami didelės apimties ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir jo iššvaistymo, neteisėto disponavimo elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neteisėto praturtėjimo, sulaikė Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro (ŠDRMC) direktorių, vyriausiąją buhalterę ir dar vienos viešosios įstaigos direktorių“. Teismo vertinimu, šioje dalyje valstybės institucija (STT) pranešime spaudai, pareiškėjui ir kitiems įtariamiems asmenims nurodo inkriminuojamas veikas, tame tarpe ir apgaulingos apskaitos tvarkymą. Pažymėtina, kad STT tiksliai nenurodė, kurios veikos inkriminuojamos kuriems asmenims.

Pareiškėjas nesutinka su UAB „15min“ publikuotame straipsnyje „Šiaulių darbo rinkos mokymo centro“ direktorius M. D. įtariamas iš valstybės pavogęs beveik pusantro milijono litų“ (b. l. 45-47) teiginio „M. D. įtariamas iš valstybės pavogęs beveik pusantro milijono litų“ teisėtumu. Nurodo, kad žurnalistų klaidingas terminų vartojimas negali pateisinti STT pateiktų duomenų iškraipymo, kadangi STT naudojo konkrečius terminus, nukreipiančius į tam tikrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. Byloje nėra ginčo, kad VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centras“ steigėja ir vienintelė dalininkė yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Be to, vienintelės dalininkės 2013 ir 2014 m. įnašas buvo 1 212 700 Lt (http://mokymocentras.lt/mokymo-centro-informacija/veiklos-ataskaitos/). Nors pareiškėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d., nurodo, kad įstaigos ir jos dalininkės turtas yra atskiras, todėl žala gali būti padaryta tik VšĮ „Šiaulių darbo rinkos mokymo centrui“, tačiau šis centras yra viešasis juridinis asmuo, kuris gaudavo finansavimą iš valstybės ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

Be to, Lietuvių kalbos žodyne „pavogti“ kaip viena iš reikšmių nurodoma svetimo turto pasisavinimas. Teismo vertinimu, UAB „15min“ publikuotame straipsnyje galėjo būti naudojamas žodžių junginys „įtariamas iš valstybės pavogęs“. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo. Tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį (LAT 2002-12-23 nutartis Nr. 3K-3-1621). Teismo vertinimu, publikacijose galėjo būti naudojamas žodžių junginys „įtariamas iš valstybės pavogęs“, kadangi informacija perteikiama sąžiningai, nebuvo iškraipyta, nebuvo siekiama įžeisti ar pažeminti kitą asmenį.

UAB „Lrytas“ publikuotame straipsnyje „STT tinkluose – aukštas Šiaulių policijos pareigūnas“ (b. l. 42-44), vadovaujantis STT pranešimu spaudai, buvo pateikta informacija apie visiems trims įtariamiesiems bendrai inkriminuojamas veikas (nedetalizuota kiekvienam asmeniui, kurios veikos inkriminuojamos). Darytina išvada, kad teiginyje „Šiai trijulei pateikti piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir jo iššvaistymo, neteisėto disponavimo elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neteisėto praturtėjimo“ nėra dezinformacijos, šmeižto ar garbės ir orumo įžeidimo.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija UAB „Lrytas“ publikacijos „STT tinkluose – aukštas Šiaulių policijos pareigūnas“ teiginiuose „Vadovą įklampino prabanga. Šiauliečiams nebuvo jokia paslaptis, kad <...> M. D. itin mėgsta prabangą“. Grindžia tuo, kad tai yra subjektyvios išvados (nuomonė), o ne faktas. Kita vertus, nurodoma, kad tai tapo operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo pagrindu. Įstatymo 2 str. 36 p. numatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 str. 84 p.).

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-142/2006; Nr. 3K-3-667/2006, Nr. 3K-3-50/2013).

Asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias), tiek subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Tačiau nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (EŽTT 2007-07-12 sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

Pareiškėjas skunde teismui pripažįsta, kad teiginys „mėgavimasis prabanga“ yra subjektyvios išvados (nuomonė). Atitinkamai, nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija publikacijoje nurodomų teiginių, kad M. D. „<...> važinėjo tviskančiu penktosios klasės BMW, o jo sutuoktinė vairavo apynaujį visureigį „Toyota Land Cruiser““. Teismo posėdžio metu patvirtino, kad minėtu laikotarpiu šiais automobiliais jie naudojosi. Tai kad publikacijoje, atsižvelgiant į STT pranešimo spaudai turinį ir informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vairuojamus prabangius automobilius, teismo vertinimu, turima informacija yra pakankamas pagrindas laikyti, kad būtent tai patraukė teisėsaugos institucijų dėmesį. Be to, publikacijoje minimas teiginys „įklampino prabanga“ vertintinas ne kaip darymas išvados, kad pareiškėjas kaltas padaręs nusikalstamas veikas, o būtent nurodoma, dėl ko pateko į teisėsaugos institucijų dėmesį. Atitinkamai Inspektorius pagrįstai konstatavo, kad minėti teiginiai nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos.

Pažymėtina, kad Inspektoriaus kompetencija yra apibrėžta Įstatymo 49 str. 1 d., t. y. Inspektorius prižiūri, kaip įgyvendinamos Įstatymo nuostatos. Atitinkamai inspektoriaus kompetencijai nepriskirtina vertinti aplinkybių dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 str. pažeidimo, todėl teismas nevertina šių pareiškėjo argumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspektorė neišnagrinėjo pareiškėjo skundo per Įstatymo 50 str. 13 d. numatytą 3 mėnesių terminą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus spendimas, gali būti pagrindu ir patį sprendimą pripažinti neteisėtu. Teismas daro išvadą, kad dėl šio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir šiuo procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į tai, jog skundžiamuose teiginiuose nurodyta informacija yra viešo intereso objektu ir iš esmės toje dalyje, kuri yra nagrinėjamos bylos dalykas, esminių netikslumų neturi, yra pagrįsta bei teisinga, sprendžia, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai informacijos (saviraiškos) laisvės ribų neperžengė. Taip pat pripažintina, kad Inspektorius skundžiamame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą yra išvestinis reikalavimo panaikinti Inspektoriaus skundžiamo sprendimo atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lrytas“ būtų sukėlęs neigiamas teisines pasekmes, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo skundo reikalavimus atmetus, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės. Todėl pripažintina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d. nuostatomis, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi teisę reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 800 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimų į skundą parengimą ir pateikimą, atstovavimą teismo posėdyje (b. l. 81-83).

Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), 7 p. rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 m. III ketvirčio mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 735,10 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.2 p., už skundo teismui parengimą priteistina maksimali suma yra 1 837,75 Eur (735,10 Eur x 2,5). Iš bylos medžiagos (b. l. 84-85) matyti, kad teismo posėdis truko 1 val. 2 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 9 p. trečiojo suinteresuoto asmens patirtomis pagrįstomis išlaidomis pripažintinos 1 val. atstovavimo teisme išlaidos. Vadovaujantis 8.19 p. už vieną atstovavimo teisme rekomenduojami priteistini maksimalus užmokesčio dydis – 73,51 Eur (735,10 Eur x 0,1). Taigi maksimalus rekomenduojamas priteistinas dydis yra 1 911,26 Eur (1837,75 Eur + 73,51 Eur).

Įvertinus advokato P. Č. teiktas teisines paslaugas, darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lrytas“ prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimaliai priteistinų sumų, yra pagrįstos, atitinka bylos sudėtingumą, todėl priteistinos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo M. D. skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lrytas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti.

Priteisti UAB „Lrytas“ (juridinio asmens kodas 300781534) naudai iš pareiškėjo M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.