Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis dalinio sudėjimo būdu subendrinta su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 5 (penki) mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. Z. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. balandžio 11 d., apie 13.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus pastūmė mažametę savo sugyventinės I. D. dukrą B. D., dėl ko ji veidu atsitrenkė į spintą, taip pat bandė delnu suduoti vieną kartą mažametei į veidą, tačiau ši užsidengė ranka, tokiu būdu išvengė smūgio. Taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės akies išoriniame kampe ir sukėlė B. D. nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. 2021 m. gruodžio 31 d. teisme gautas nuteistojo G. Z. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi jis gerai sutaria ir nesipyksta tiek su I. D., tiek su jos dukra B. D..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

4. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nuteistasis G. Z. apeliaciniame skunde, nors ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų bylos išnagrinėjimui aplinkybių, tačiau neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vis dėlto, jis nesutinka su jam paskirtos bausmės individualizavimu, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, o taikyti intensyvią priežiūrą ir konkrečius įpareigojimus. Taigi, šiuo aspektu patikrinamas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas.

5. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, o tie paties veiksmai atlikti mažamečio atžvilgiu užtraukia atsakomybę pagal šio straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju G. Z. kaltė smurtavus nepilnametės B. D. atžvilgiu yra įrodyta nukentėjusiosios parodymais, jos motinos I. D. parodymais, liudytojų V. K., K. P. parodymais, specialisto išvada Nr. G 692/2021 (02), liudytojos K. P. pateiktu pokalbio garso įrašu, taip pat paties G. Z. prisipažinimu ir įvykio aplinkybių paaiškinimu. Nuteistasis savo kaltės neginčija, tačiau prašo atsižvelgti į aplinkybes, dėl kurių kilo žodinis konfliktas su sugyventinės (apeliaciniame skunde nuteistasis sugyventinę vadina žmona, nors santuokos jie nėra sudarę) dukra, vėliau peraugęs į fizinį smurtą. Apelianto teigimu, jį išprovokavo tai, kad B. D. priėmė iš kaimynės atneštus sausainius, nors jis buvo uždraudęs jai bendrauti su šia kaimyne dėl pastarosios nederamo elgesio – privačios informacijos apie jų šeimą rinkimo, sugyventinės nuteikinėjimo prieš jį ir pan.

6. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

7. Analizuojamu atveju dvylikametės mergaitės elgesį – sausainių, priimtų iš kaimynės, valgymą – vertinti kaip provokuojantį, objektyvaus pagrindo nėra. Net jei B. D. iš tiesų buvo draudžiama į namus įsileisti nuteistajam nepatinkančią kaimynę ir su šia bendrauti, o nukentėjusioji pasivaišino kaimynės draugiškai atneštais sausainiais, tai nesuteikė jokios teisės G. Z. fiziškai smurtauti mažametės atžvilgiu. Akivaizdu, jog nuteistasis, būdamas neblaivus, nesugebėjo suvaldyti kilusių neigiamų emocijų ir B. D. atžvilgiu smurtavo, savo veiksmus pateisindamas menkaverte dingstimi. Mažamečio asmens branda nėra tokio paties lygio kaip suaugusio asmens, todėl normalu, jog vaikas gali pasielgti naiviai, lengvabūdiškai, neatsargiai ir pan. Bet kokiu atveju mažamečio asmens auklėjimas negali būti grįstas mušimu, stumdymu ar kitokių fizinių bausmių taikymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji apelianto neprovokavo prieš ją smurtauti, o G. Z. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo neteisėtų veiksmų pavojingą pobūdį ir norėjo taip elgtis. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

8. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimą, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. Z., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

9. Apeliantas padarė vieną tyčinę, smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką mažamečio asmens atžvilgiu, turėdamas neišnykusį teistumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos padarymui, ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). G. Z. kriminalinė praeitis liudija, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymų imperatyvų, įvairios nusikalstamos veikos (daugiausia turtinio pobūdžio) yra vykdomos sistemingai jau du dešimtmečius. Švelnus baudžiamumas jam nėra efektyvus ir neskatina daugiau nebenusikalsti. Todėl teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo nuteistajam parinktai griežtai bausmės rūšiai – terminuotam laisvės atėmimui.

10. Pažymėtina, jog BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, taip pat atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-1073/2019).

11. Skundžiamu nuosprendžiu G. Z. galutinė bausmė paskirta vieneri metai penki mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi, formaliai nuteistasis atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos.

12. Šiuo atveju nustatyta, kad tai jau tryliktas G. Z. teistumas (1 t., b. l. 79–87), anksčiau jam net penkis kartus buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis nė karto nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo ir vėl nusikalsdavo. Nusikaltimas, už kurį skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, yra taip pat padarytas bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas rodo, jog savo gyvenimo tikslų siekti teisėtomis priemonėmis G. Z. yra itin sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis smurtauja jam artimoje aplinkoje (ankstesniu nuosprendžiu buvo teistas dėl sugyventinės buvusio vyro sumušimo, o skundžiamu nuosprendžiu teistas, nes nežymiai sutrikdė mažametės sugyventinės dukros sveikatą), kas didina jo pavojingumą visuomenei ir liudija, kad net artimieji asmenys jam nėra apsauginis veiksnys nuo pakartotinių priešingų teisei veiksmų. Taigi, reikiamų išvadų G. Z. nedaro, iš ankstesnio patyrimo nesimoko, todėl vis kartoja tas pačias klaidas.

13. Bylos medžiaga liudija ir tai, kad nuteistasis piktnaudžiauja psichiką veikiančiomis medžiagomis, kas reikšmingai prisideda prie jo agresyvaus, smurtinio elgesio. Nukentėjusiosios B. D. atžvilgiu buvo smurtaujama pavartojus alkoholio (nors konkretus neblaivumo laipsnis nenustatytas, tačiau šią aplinkybę patvirtina liudytojų parodymai, jos neneigia ir pats apeliantas), ankstesnis nusikaltimas (R. D. nežymus sveikatos sutrikdymas) padarytas taip pat G. Z. esant neblaiviam (nustatytas 2,57 promilių girtumas). Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu nuteistasis, be kita ko, buvo įpareigotas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas ne tik nesilaikė teismo jam nustatytų įpareigojimų, tačiau ir padarė naują nusikalstamą veiką. Byloje esantis medicinos dokumentų išrašas (1 t., b. l. 187) liudija, kad dėl priklausomybės alkoholiui G. Z. susirūpino tik pradėjus jo atžvilgiu naują baudžiamąjį procesą, t. y. 2021 m. gegužės 19 d. jis kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl dažno ir nesaikingo alkoholio vartojimo. Jam taikytas medikamentinis-psichoterapinis ilgalaikės abstinencijos alkoholiui palaikymo metodas, sušvirkšta alkoholdehidrogenazės inhibitorius, taikyta racionali psichoterapija, pravestas motyvacinis pokalbis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik pirmasis žingsnis kovojant su turima priklausomybe ir daryti išvadą, jog nuteistasis, būdamas laisvėje, savarankiškai tęstų gydymosi procesą, objektyvaus pagrindo nėra. Nors apeliantas iki sulaikymo dirbo ir darbdavio buvo charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 21), tai nekeičia fakto, jog šiuo metu jam tikslinga taikyti griežtesnį laisvės suvaržymą, nes keisti nusikalstamus įpročius jam nesiseka. Pažymėtina, jog kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Asmuo, negerbiantis šalies įstatymų bei kitų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų, negali tikėtis švelnaus baudžiamumo, t. y. tokios bausmės, kuria jis nebūtų bent kuriam laikui izoliuotas nuo visuomenės.

14. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė G. Z. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Padarius naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo metu neabejotinai pasunkėja nuteistojo teisinė padėtis, tačiau tai yra natūralus baudžiamojo įstatymo nesilaikymo rezultatas. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Tik simbolinės, apeliantui priimtinos, bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo ir bendrinimo taisyklių nepažeidė, nuosprendis yra tinkamai argumentuotas, jokių reikšmingų duomenų, kurie patvirtintų, jog pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas šį kartą būtų efektyvesnis, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.