Kauno apygardos teismo nutartis

2019-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-238/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-06
Bylos Nr.
1A-311-238/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
D. A.
Nukentėjusysis
L. A., K. A.
Advokatai
Regina Agrba, Mindaugas Kukaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-238/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24614-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui,nuteistajam D. A., jo gynėjui advokatui Mindaugui Kukaičiui,nukentėjusiajai L. A.,nukentėjusiųjų L. A. ir K. A. atstovei advokatei Reginai Agrbai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mindaugo Kukaičio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (nukentėjusioji L. A.) ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (nukentėjusysis K. A.) ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir D. A. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu D. A. įpareigotas būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir nesiartinti prie nukentėjusiųjų L. A. ir K. A..

D. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų negauta.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. A. priteista 35,22 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai už asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas; nukentėjusiajam K. A. – 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje dėl neturtinės žalos civilinis ieškinys atmestas. Taip pat K. A. civilinis ieškinys dalyje dėl 200 Eur turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 18 d. apie 22.00 val., sodybos kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. A., suėmė už dešinės rankos žasto ir stipriai suspaudė, sudavė delnu vieną smūgį į dešinės rankos dilbį, įsirėmė koja į dešinę blauzdą ir pastūmė, taip savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, dešinio dilbio srityje ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai L. A..

2. D. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 16 d. apie 11.00 val. viešoje vietoje, Jaunimo g. 2 , Luksnėnų k., Alytaus r., tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sūnų K. A., kurį sugriebęs viena ranka už kaklo, kita ranka sugriebęs už kairės rankos riešo spaudė, spausdamas kaklą paklupdė ant grubaus paviršiaus asfalto, paklupdytas nukentėjusysis atsirėmė rankomis į asfaltą, taip susimušė alkūnes, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam K. A. fizinį skausmą kaklo ir alkūnių srityje.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistojo D. A. gynėjas advokatas Mindaugas Kukaitis prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir civilinius ieškinius atmesti.

3.1. Skunde nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į L. A. siųstas 27 SMS žinutes D. A. laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 30 d. iki 2017 m. birželio 5 d., taip pat žinutes, siųstas E. N.. Tai, kad D. A. kieme net nebuvo prisiartinęs prie L. A., paliudijo tiek E. N., tiek A. M.. Pati L. A. patvirtino, jog iškart po E. N. išvažiavimo, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Apie kokius nors smurto veiksmus, sužalojimus, skausmus, niekas net neužsiminė nei 2017 m. gegužės 18 d., nei 2017 m. gegužės 19 d., nes viso to nebuvo. Neegzistuoja jokie objektyvūs parodymai, kurie galėtų patvirtinti smurto buvimą, jau nekalbat apie būtiną sąlygą teisiamojo tyčią smurtauti ir sukelti skausmą. Tas faktas, kad liudytojai J. M. ir A. M. nusprendė pasikeisti vietomis ir ikiteisminio tyrimo metu teigė to, ko nematė yra įvykęs faktas, tačiau jie teisme buvo apklausti ir prisiekę paaiškino, kodėl taip padarė ir atskleidė tiesą, ką realiai matė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jie sakė netiesą ne todėl, kad norėjo nuslėpti tariamai įvykusį nusikaltimą, o tik todėl, jog nebuvo jokio nusikaltimo ir J. M. nenorėjo būti apklausiamas liudytoju, o už jį nusprendė liudyti A. M.. Liudytojų parodymai nėra nuteistojo gynybinė pozicija (ką priešingai aiškina teismas nuosprendyje), nes liudytojas teisme teigia tai, ką mato, ir jis nėra priklausomas nuo teisiamojo gynybos pozicijos.

3.2. Specialistas teisme paaiškino, jog galėjo būti visko – galėjo būti, jog L. A. mėlynės atsirado 2017 m. gegužės 18 d. tariamo įvykio metu, bet galėjo ir kito įvykio metu; galėjo nukentėjusioji ir nejausti jokio skausmo; galėjo nukentėjusioji tokias mėlynes įgyti ir pati bandydama muistytis, o ne kitam asmeniui siekiant sukelti skausmą ir smurtaujant. Koks E. N., A. M. suinteresuotumas – jis joks, nes byloje nėra jokių duomenų apie tarnybinį, darbinį ar asmeninį pavaldumą, suinteresuotumą. Specialistas pats patvirtino, jog davė tik tariamą išvadą, o ne kategorišką. Akivaizdu, jog visa tai leidžia priminti nekaltumo prezumpcijos taikymo būtinumą teisiamojo atžvilgiu ir visos pagrįstos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Maža to, L. A. daug kartų keitė parodymus dėl tariamo smurto aplinkybių: pirmiausia teigė, kad vyras žnaibė; vėliau, kad vyras spaudė, dar vėliau, kad tris kartus spyrė, po vieną kartą spyrė, o teisme teigė, jog stūmė su koja, o galiausiai teigė jog buvo tamsu ir ji nematė smūgių; ji sakė, kad laikė už žasto, po to už dilbio, tačiau viso to teismas net nevertino ir nuosprendyje apie tai net neužsiminė.

3.3. Manytina, kad L. A. ir E. N. buvęs vyras susirado ir įkalbino liudytojus E. S., D. V., M. I. liudyti apie tariamai matytą D. A. smurtą prieš K. A. prie parduotuvės. Per langą matyti tiesiog neįmanoma, o teisme teigiama priešingai. M. I. teisme sakė, kad jis pirmas išėjo į lauką, tuo tarpu E. S. sakė, jog jis išėjo į lauką. D. V. sakė, jog viską matė per langą, nes tai vyko prie parduotuvės laiptų, tuo tarpu visi kiti liudytojai paneigė apie tokią D. A. ir K. A. buvimo vietą. Ji sakė, kad galvojo, jog viskas yra žaidimas, bet kiti pasakė, kad jie tai darė rimtai. Besąlygiškai tikėti šiais liudytojais negalima, nes jie tiesiogiai duoda prieštaringus liudijimus apie tai, kuris iš jų pirmas išėjo į lauką. Jie nežinodami tikrųjų aplinkybių subjektyviai vertina situaciją – teigia koks jis tėvas, jeigu sūnų muša ir t.t. Šie liudytojai visus dalyvius vadina vardais, tačiau D. A. jau vadina pavarde. Svarbiausia, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn nepakanka nukentėjusiojo ar liudytojo supratimo, jog tai smurtas, būtina įrodyti nusikaltimo sudėtį – tyčią, t. y. sąmoningą siekį smurtauti. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip po viso įvykio elgėsi pats K. A. – jis naudojo necenzūrinius žodžius, jo elgsena tėvo atžvilgiu tiesiog šokiruojanti.

3.4. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino faktines įvykių aplinkybes ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Tai klasikinis pavyzdys, kaip kerštaujanti sutuoktinė teisėtvarkos rankomis susidoroja su savo vyru ir kaip baudžiamoji teisė naudojama šeimyniniuose santykiuose. Vien tik žodinė, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta subjektyvi, kerštaujančios L. A. pozicija, kurią perėmė ir sūnus, buvo panaudota baudžiamajai atsakomybei kilti, pažeidžiant elementarius nekaltumo prezumpcijos ir įrodymų patikimumo pagrindus. Šiuolaikinėje Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima rado), kuri taikytina tik tais atvejais, kai kitos teisinės gynybos priemonės negali būti taikomos. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas išsamiai neįsigilinus į faktų esmę, fragmentuotai tikint išimtine kaltinančios žmonos pozicija.

3.5. Skunde taip pat nurodo, kad pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. A. veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, netinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas tik D. A. atliktus veiksmus, o ne vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Šiuo atveju, pagal teismų byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, netinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, atsižvelgiant taip pat ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo. Pagal faktines aplinkybes nei pirmame, nei antrame epizode nenustatyta, kad D. A. būtų turėjęs tyčią sukelti nukentėjusiems fizinį skausmą, ar tuo labiau nežymiai sutrikdyti jų sveikatą, ir to siekė. Nagrinėjamu atveju, įvertinus D. A. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją pusę, nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimas – fizinio skausmo sukėlimas, kadangi byloje nenustatyta, jog jo tikslas buvo sukelti fizinį skausmą ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmame epizode D. A. tiesiog ramino savo įtūžusią žmoną, kad ji nepadarytų žalos kitiems asmenims ir prieš ją nesmurtavo ir nesiekė to daryti. Antrame epizode, D. A. tiesiog bandė nuraminti, apkabinti ir taip sustabdyti besispardantį savo sūnų, kas negali būti prilyginama tyčia nukentėjusiuosius sužaloti ar sukelti fizinio skausmą. Surinkti faktiniai duomenys objektyviai ir aiškiai rodo, kad nuteistojo tikslas buvo vienintelis – numalšinti konfliktą, todėl šiuo atveju, nesant būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą, nėra ir pačio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. A. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Kukaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Viktoras Kazlauskas, nukentėjusioji L. A., nukentėjusiųjų L. A. ir K. A. atstovė advokatė Regina Agrba prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mindaugo Kukaičio apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino D. A. kaltu padarius dvi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

9. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.

10. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

11. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiųjų L. A. ir K. A., taip pat ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, neabejotinai patvirtina, kad D. A. smurtaudamas savo šeimos narių atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, nukentėjusiajai L. A. (sutuoktinei) sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o K. A. (sūnui) – sukėlė fizinį skausmą.

Dėl nukentėjusiajai L. A. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo

12. Nukentėjusioji L. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad namo kieme pakeltu tonu kalbėjo su E. N., kadangi žinojo, kad ji susitikinėja su jos vyru, tuomet D. A. čiupo jai už dešinės rankos žasto, stipriai suspaudė. Ji liepė jam pasitraukti, bet jis nesitraukė. Tada D. A. ranka sukirto į dilbį, įrėmė savo koją į jos koją, stipriai ją pastūmė ir įspyrė, dėl to ji pajuto labai didelį fizinį skausmą. Po įvykio ant rankos atsirado kraujosruvos. D. A. jai sugnybo ne paprastai, o pasukdamas, kad būtų skaudžiau. Jis buvo apsiavęs vyriškais „kerzais“, spyris į blauzdą buvo labai skausmingas. Mano, kad vyras jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, kadangi norėjo apginti savo draugę, patraukti ją nuo automobilio. Ji muistėsi, bandė išsivaduoti, sakė, kad praneš policijai. Grįžusi namo, apie įvykį papasakojo vaikams.

13. K. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad apie 2017 m. gegužės 18 d. įvykį papasakojo grįžusi mama (L. A.), ji buvo apsiverkusi ir pasimetusi. Mama pasakojo, kad su tėvu (D. A.) kalbėjo apie tarpusavio santykius. Į kiemą atvažiavo ta moteris, mama atidarė automobilio dureles ir liepė nesilankyti. Tuomet tėvas pradėjo ją gnaibyti ir stumdyti. Mama sakė, kad šio įvykio metu buvo vyras kamufliažiniais drabužiais. Taip rengdavosi A. M.. 2017 m. gegužės 18 d. nematė sužalojimo ant mamos kūno, kadangi buvo vėlus metas, ėjo miegoti. Kitą dieną mama parodė atsiradusias mėlynes ant rankos ir kojos. Po šio įvykio nėjo į darbą pas tėvą, nenorėjo su juo bendrauti. Taip pat D. A. kitą dieną skambino ir grasino, jie įrašė šio pokalbio turinį.

14. Protokole–pareiškime nustatyta, kad nukentėjusioji L. A. 2017 m. gegužės 20 d. kreipėsi į policijos komisariatą, nurodydama, kad 2017 m. gegužės 18 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini) kiemo teritorijoje vyras D. A. ranka sugriebė už dešinės rankos dilbio ir riešo, t. y., spaudė ranką, dėl ko ji jautė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1, 2). Tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad 2017 m. gegužės 20 d. 15.05 val. Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas S. Kudirkos ligoninės priėmimo skyriaus darbuotojo telefoninis pranešimas apie tai, kad 2017 m. gegužės 20 d. 14.30 val. į gydymo įstaigą kreipėsi L. A., nurodydama,, kad 2017 m. gegužės 18 d. apie 22 val. namuose ją sumušė vyras. Nustatyta diagnozė – dešinės rankos ir žąsto sumušimas (t. 1, b. l. 44). 2017 m. gegužės 22 d. specialisto išvada Nr. G 463/2017(06) nustatyta, kad nukentėjusiajai L. A. padaryta poodinės kraujosruvos dešinio žąsto srityje, dešinio dilbio srityje. Sužalojimai padaryti dėl ne mažiau trijų trauminių poveikių. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 67). Specialisto L. U. paaiškinimo protokolu nustatyta, kad specialistas nurodė, jog sužalojimai poodinės kraujosruvos dešinio žąsto, dilbio srityje galėjo būti padaryti tiek suspaudus dešinį žąstą bei dilbį ranka, o nukentėjusiajai traukiant ranką (mėginant išsilaisvinti), tiek ir suduodant smūgius delnu (delno šonu ar pagrindu) į dešinio žąsto, bei dešinio dilbio sritį (t. 1, b. l. 71-73). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas L. U. šią išvadą patvirtino. Paciento, patyrusio traumą, apžiūros aktu nustatyta, kad L. A. 2018 m. gegužės 20 d. kreipėsi į ligoninę, jai nustatytos dešinio žasto ir dešinio dilbio srityje poodinės kraujosruvos (t. 4, b. l. 57).

15. Aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusiosios L. A. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, ji nurodė analogiškas kilusio įvykio aplinkybes, jos parodymus patvirtino tiek K. A. parodymai, tiek ir paminėta rašytinė bylos medžiaga. Nors tarp nuteistojo D. A. ir nukentėjusiosios L. A. vyksta konfliktai, tačiau teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kadangi juos pagrindžia visetas kitų byloje surinktų įrodymų. Apeliantas nurodo, kad tai, jog D. A. kieme net nebuvo prisiartinęs prie L. A., paliudijo tiek E. N., tiek A. M.. Tačiau šių liudytojų parodymai iš esmės prieštarauja visiems kitiems anksčiau paminėtiems byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo liudytojo A. M. parodymais, kadangi jis duodamas parodymus buvo nenuoseklus, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu melagingai nurodė faktinę aplinkybę, kad 2017 m. gegužės 18 d. įvykio vietoje buvo ir įvykį matė ne jis, o J. M.. Šią aplinkybę, kad įvykio metu E. N. savo automobiliu parvežė darbininką J. M., apklausų metu nurodė ir kaltinamasis D. A. (t. 2, b. l. 151-152, 154-155). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis D. A. žinojo apie liudytojo A. M. duodamus pareigūnui melagingus parodymus, pats melagingai nurodydamas aplinkybę dėl kito asmens buvimo įvykio vietoje, todėl visa tai leido teismui kaltinamojo D. A. ir liudytojo A. M. parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai neatsižvelgė į L. A. siųstas 27 SMS žinutes D. A. laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 30 d. iki 2017 m. birželio 5 d., taip pat žinutes, siųstas E. N.. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, šių žinučių turinys niekaip nei patvirtina, nei paneigia fizinio smurto prieš nukentėjusiąją L. A. faktą, kadangi šiuose SMS pranešimuose apie tai nieko nenurodoma. Skunde taip pat teigiama, kad liudytojai E. N. ir A. M. nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau aukštesnysis teismas įvertina, kad šių liudytojų parodymai iš esmės prieštarauja ne tik nukentėjusiosios ir K. A. parodymams, tačiau ir rašytiniams įrodymams, be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek E. N., tiek A. M. yra artimi D. A. asmenys, todėl šiuo atveju teismui buvo pakankamo pagrindo ir dėl šios aplinkybės abejoti šių liudytojų parodymais.

16. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad L. A. daug kartų keitė parodymus dėl tariamo smurto aplinkybių: pirmiausia teigė, kad vyras žnaibė; vėliau, kad vyras spaudė, dar vėliau, kad tris kartus spyrė, po vieną kartą spyrė, o teisme teigė, jog stūmė su koja, o galiausiai teigė, jog buvo tamsu ir ji nematė smūgių; ji sakė, kad laikė už žasto, po to už dilbio, tačiau viso to teismas net nevertino ir nuosprendyje apie tai net neužsiminė. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio ir sužalojimų aplinkybių nekito. Pažymėtina, kad asmuo, kurio atžvilgiu yra naudojamas smurtas, yra išgąsčio būsenoje, todėl kaip tiksliai jam buvo suduota ar kaip konkrečiai buvo sukeltas fizinis skausmas jis gali ir neprisiminti. Vien tokie nukentėjusiosios parodymų neatitikimai, kai vietoje žodžio „žnaibė“ panaudotas žodis „spaudė“, arba vietoje žodžio „spyrė“ panaudojama „stūmė su koja“ savaime nesuponuoja išvados, kad tokie parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi.

17. Skunde taip pat nurodoma, kad D. A. tiesiog ramino savo įtūžusią žmoną, kad ji nepadarytų žalos kitiems asmenims, prieš ją nesmurtavo ir nesiekė to daryti. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, D. A., nors ir jo teigimu bandydamas tik nuraminti nukentėjusiąją, suimdamas už dešinės rankos žasto ir stipriai suspausdamas, suduodamas delnu vieną smūgį į dešinės rankos dilbį, įsiremdamas koja į dešinę blauzdą ir pastumdamas, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad tokiu būdu sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ir galimai sužalos, tačiau vis tiek pasirinko taip veikti, todėl laikytina, kad jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Manytina, kad tokie D. A. smurtiniai veiksmai, suvokiant tokių veiksmų pasekmes, ir buvo jo pasirinktas veikimo būdas tikslu nuraminti susijaudinusią nukentėjusiąją, kas ir patvirtina būtinąją nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kaltės formą.

18. Visos šios nustatytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad D. A. 2017 m. gegužės 18 d. apie 22.00 val., sodybos kieme, žodinio konflikto metu, tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. A., suėmė jai už dešinės rankos žasto ir stipriai suspaudė, sudavė delnu vieną smūgį į dešinės rankos dilbį, įsirėmė koja į dešinę blauzdą ir pastūmė, taip savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, dešinio dilbio srityje ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai L. A., ir jo veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Dėl nukentėjusiajam K. A. sukelto fizinio skausmo

19. Nukentėjusysis K. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad D. A. yra jo tėvas, su juo nebendrauja nuo 2017 m. gegužės 18 d. įvykio, po kurio skambino tėvas, telefonu visaip grasino. 2017 m. liepos 16 d. apie pietus išėjęs iš parduotuvės pamatė tėvą. Mano, kad jis norėjo sužinoti dėl 2017 m. gegužės 18 d. įvykio. Tuo metu jis iš kišenės traukė telefoną, nes suprato, kad nieko gero nebus, norėjo kviesti policiją. Tada tėvas sugriebė jį už rankos ties riešu, kita ranka griebė už sprando, stūmė į žemę ir taip parklupdė ant žemės, jis į žemę atsirėmė alkūnėmis ir keliais. Jį parklupdė ant kelių, jis buvo alkūnėmis atsirėmęs į asfaltą. Tėvas buvo virš jo, tada jo galvą įspraudė sau tarp šlaunų. Tada ranka sudavė kelis smūgius jam į šoną ir bandė atimti telefoną. Bandė priešintis, ištrūkti, šaukėsi pagalbos. Tėvas pradėjo kišti pirštus jam į burną, kad nesišauktų pagalbos. Tada atėjo kažkokie vaikinai ir tėvą atitraukė nuo jo, kadangi jis buvo jį užgulęs. Tada buvo dideliame šoke, nieko nejautė, norėjo kviesti policiją, bet telefonas buvo sudaužytas. Visas veiksmas vyko prie parduotuvės langų. Po kurio laiko atvyko policija, kaltinamasis iškart prie jų priėjo ir pasakė, kad jis buvo užpultas. Važiuodamas namo pradėjo jausti, kad skauda ranką ir kaklą, tą pačią ar kitą dieną kreipėsi pas ekspertus. Ilgai skaudėjo riešą, buvo patemptos kairės rankos sausgyslės, buvo nubrozdintos alkūnės ir keliai.

20. L. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad po 2017 m. liepos 16 d. įvykio sūnus (K. A.) grįžo sumišęs, pasimetęs, verkiantis, su nubrozdinimais. Pasakojo, kad išėjęs iš parduotuvės sutiko tėvą, o tėvas jį puolė. Pasakojo, kad norėjo šauktis pagalbos telefonu, o tėvas čiupo ranką, kurioje buvo telefonas, ir daužė į žemę. Tėvas jam kišo į burną pirštus, kad šis nesišauktų pagalbos. Jis patyrė didelį pažeminimą, jautė ne tik didelį skausmą, bet ir moralinį pažeminimą. Įvykį matę liudytojai patvirtino, kad K. A. buvo užpultas tėvo.

21. Liudytojas M. I. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nepažįsta nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo, įvykio dieną juos pirmą kartą matė. Išėjęs į lauką išgirdo pagalbos šauksmą ir pamatė, kad D. A. laiko ranka prispaudęs K. A. prie žemės, kita ranka bandė atimti jo telefoną. D. A. stovėjo iš nugaros K. A., vienu keliu prisiklaupęs ant žemės už K. A., buvo pirštais suėmęs už kaklo, tada kelis kartus keliu sudavė K. A. į nugarą ir paėmęs K. A. ranką ties riešu kelis kartus trenkė ją į žemę. D. A. kelis kartus trenkė į žemę K. A. ranką, kurioje buvo telefonas, tada kelis kartus jam sudavė keliu į šoną. Jis buvo priėjęs prie D. A., paėmė jam už peties ir liepė baigti, bandė jį sudrausminti. Tada atėjo E. S., kuris klausė, kas vyksta. K. A. pasakė, kad visą gyvenimą tėvas gėrė ir mušė mamą, o dabar muša jį. Iš viso veiksmo suprato, kad D. A. muša K. A., o pastarasis nori išsilaisvinti.

22. Liudytojas E. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad K. A. pažinojo nuo mokyklos laikų. Įvykio dieną išėjo iš parduotuvės ir išgirdo jį šaukiant „gelbėkite“. Pamatė, kad D. A. jį laiko paėmęs už sprando, smaugia. Jis (liudytojas) D. A. liepė su juo muštis, jeigu toks kietas, tada kaltinamasis nukentėjusįjį paleido. Jam kaltinamojo elgesys pasirodė netinkamas. Tuo metu jis nežinojo, kad tai tėvas ir sūnus.

23. Liudytoja D. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ji dirba parduotuvės pardavėja. K. A. įvykio dieną matė pirmą kartą. Ji per parduotuvės langą matė, kaip kaltinamasis laikė K. A. už sprando, tai buvo apie du – trys metrai nuo parduotuvės laiptų. Vaikas buvo pasilenkęs, o kaltinamasis jį laikė už sprando, vėliau jis šaukė pagalbos.

24. Protokolu–pareiškimu nustatyta, kad nukentėjusysis K. A. 2017 m. liepos 17 d. kreipėsi į policijos komisariatą, nurodydamas, kad 2017 m. liepos 16 d. apie 11. 00 val. Alytaus r., Luksnėnų k., Jaunimo g. ties parduotuve jo tėvas D. A. naudojo fizinį smurtą, tai yra sukėlė fizinį skausmą, (t. 1, b. l. 10). 2017 m. lapkričio 29 d. VTMT prie LR Teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. p G 1199/2017(06) nustatyta, kad esant bylos duomenimis, patvirtinantiems smūgių sudavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam galimybė (t. 2, b. l. 82).

25. Aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusiojo K. A. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis nurodė analogiškas kilusio įvykio aplinkybes, jo parodymus patvirtino tiek L. A., M. I., E. S., D. V. parodymai, tiek ir paminėta rašytinė bylos medžiaga. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai galėtų būti šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi bei siekti melagingai nurodyti įvykio aplinkybes, tokiu būdu apkaltinant D. A. nebūto nusikaltimo padarymu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad besąlygiškai tikėti šiais liudytojais negalima, nes jie tiesiogiai duoda prieštaringus liudijimus apie tai, kuris iš jų pirmas išėjo į lauką. Tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad visi liudytojai nurodo analogiškas aplinkybes apie aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant D. A. atsakomybės klausimą – visi liudytojai nurodė, kad D. A. ranka laikė prispaudęs K. A. prie žemės, laikė paėmęs už sprando, kas patvirtina nukentėjusiojo K. A. nurodomas aplinkybes apie jam sukeltą fizinį skausmą. Vien tai, kad, kaip nurodo apeliantas, šie liudytojai visus dalyvius vadina vardais, tačiau D. A. vadina pavarde, nesukuria jokių objektyvių prielaidų jų parodymus laikyti nepatikimais. Tai, kad K. A. galėjo jausti skausmą, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada.

26. Skunde taip pat nurodoma, kad D. A. tiesiog bandė nuraminti, apkabinti ir taip sustabdyti besispardantį savo sūnų, kas negali būti prilyginama tyčia nukentėjusįjį sužaloti ar sukelti fizinio skausmą. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, D. A., sugriebdamas viena ranka nukentėjusiajam už kaklo, kita ranka sugriebdamas už kairės rankos riešo, spausdamas kaklą ir paklupdydamas jį ant grubaus paviršiaus asfalto, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad tokiu būdu sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau vis tiek pasirinko taip veikti, todėl laikytina, kad jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Manytina, kad tokie D. A. smurtiniai veiksmai, suvokiant tokių veiksmų pasekmes, patvirtina būtinąją nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kaltės formą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. A. būtų atlikęs kokius nors veiksmus D. A. atžvilgiu dėl ko, nuteistojo manymu, būtų reikalinga jį raminti. Nuteistojo pasirinktas konflikto malšinimo būdas, sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajam, buvo akivaizdžiai neteisėtas, ir jo veiksmai buvo pagrįstai pripažinti nusikalstamais.

27. Byloje neginčytinai nustačius, kad D. A. 2017 m. liepos 16 d. apie 11.00 val. viešoje vietoje, Jaunimo g. 2 , Luksnėnų k., Alytaus r., tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sūnų K. A., kurį sugriebęs viena ranka už kaklo, kita ranka sugriebęs už kairės rankos riešo spaudė, spausdamas kaklą paklupdė ant grubaus paviršiaus asfalto, paklupdytas nukentėjusysis atsirėmė rankomis į asfaltą, taip susimušė alkūnes, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam K. A. fizinį skausmą kaklo ir alkūnių srityje, jo veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

28. Skirdamas nuteistajam D. A. bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai D. A. skyrė galutinę bausmę – laisvės apribojimą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos vidurkiui. Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mindaugo Kukaičio apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.

29. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas D. A. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.

30. Daroma išvada, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mindaugo Kukaičio apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mindaugo Kukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasDanguolė ŠiugždinytėRimas Švirinas