- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-03
- Bylos Nr.
- I-2536-624/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei
- Pareiškėjas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- Pakruojo rajono apylinkės teismo
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui, nedalyvaujant pareiškėjai R. V., trečiojo suinteresuotojo asmens Pakruojo rajono apylinkės teismo atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pakruojo rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. V. pateiktu prašymu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl teismo pirmininko atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį – 200 010.39 Lt už laikotarpį nuo 2001-06-25 iki 2007-11-30 (b. l. 2-4). Nurodo, kad 1997-12-23 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1482 buvo paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja ir 1998-01-09 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 2-9K nuo 1998-01-12 buvo nustatyta pareiškėjos darbo pradžia teisėja Pakruojo rajono apylinkės teisme. Nuo 2001-06-25 iki 2003-01-10 ji laikinai ėjo teismo pirmininko pareigas, o 2003-01-10 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 2010 paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininke penkerių metų kadencijai. Iki 2000-01-01 jai buvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, nustatytas atlyginimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689, ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01. Todėl pareiškėjai, nuo 2001-06-25 iki 2003-01-10 laikinai einant Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas bei nuo 2003-01-10 iki šiol dirbant teismo pirmininke, visą tą laikotarpį buvo mokamas 75 procentais sumažintas darbo užmokestis, todėl per minėtąjį laiką nepriskaičiuota darbo užmokesčio 200 010,39 Lt (pažymos pridedamos). Tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimais bei 2000-01-12 sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą jog dirbantiems teisėjams nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį bei vidinį turinį - kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iškelia teisės taikymo šioje byloje problemą nes tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją tuo tarpu įstatyme nenurodyta, kaip turi elgtis bylą nagrinėjantis teismas, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Nurodyta teisės spraga nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareikštą ieškinį ar jį atmesti, nes tuo atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Ginčas spręstinas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtintus principus bei remiantis bendraisiais civilinių santykių reglamentavimo principais (CK 1.2 straipsnis). LR Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Taip pat nurodo, kad jos teisė gauti atitinkamo dydžio atlyginimą buvo pažeista. Teismo pirmininko atlyginimas nuo 2000-01-01 buvo neteisėtai sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494. Sumažintas atlyginimas mokamas ir įsigaliojus 2000-08-29 priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Pagrindu yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 109, 114 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-12, 2001-07-12 nutarimuose bei 2001-01-12 sprendime suformuota oficiali konstitucinė doktrina. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Mano, kad jai turi būti išmokėtas visas anksčiau neišmokėtas atlyginimas dirbant teismo pirmininke, nes Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Yra įsitikinusi, kad turi teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio teismo pirmininko atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis turi būti apginta nuo pažeidimų. Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, rengdama valstybės biudžeto projektus, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimais bei 2000-01-12 sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą dirbantiems teisėjams nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos ir numatyti pakankamą teismo finansavimą, kad pareiškėjai būtų pilnai mokamas atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktu atsiliepimu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-18). Nurodo, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Pareiškėja reikalavimą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį grindžia 1999-12-23 Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370, kuriuo apylinkių teisėjams buvo sumažintas 10% priedas prie atlyginimo, ir 1999-12-28 Vyriausybės nutarimo Nr. 1494, kuriuo apylinkių teismų primininkams buvo sumažintas padidinimo koeficientas nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Civilinio kodekso 1.134 straipsnis nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma; šio straipsnio 3 punktas nustato, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Tokiu būdu šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Reiškiant reikalavimą dėl Vyriausybės nutarimo ir Teisingumo ministro įsakymo neteisėtumo, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Paminėtas Teisingumo ministro įsakymas yra individualus teisės aktas ir jo teisėtumui ginčyti Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato 1 mėnesio ieškinio senaties terminą. Administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimu (Vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A5-264/2003, A12-219/2004), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotas susijusios dėl darbo išmokos (Konstitucinio Teismo sprendimas negalioja atgal). Ši byla yra skirtinga tuo, kad pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Lietuvos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjo nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Todėl mano, kad termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Ieškinio senaties termino institutas įpareigoja ieškovus imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007-01-18 nutartimi sprendęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje, pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs“. Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima. Iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį. Kaip matyti iš pareiškėjos išdėstytų aplinkybių, nurodytu Vyriausybės nutarimu atlyginimas jai nebuvo sumažintas, todėl pareiškėjai mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėto lūkesčio principas. Konstitucinis teismas 2000-01-12 nutarimo išaiškinime nurodė, kad teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas. Taip pat ir galiojančiame teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Konstitucinis Teismas 2006-03-14 sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte pažymėjo, kad nei Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokiu būdu teismas turėtų spręsti individualią bylą ir vertinti individualias bylos aplinkybes kiekvieno ieškovo atžvilgiu. Pareiškėja ieškiniu prašo iš valstybės priteisti negautą atlyginimo dalį su privalomaisiais valstybei mokėjimais. Mano, kad pareiškus ieškinį valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurį pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėjas prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės (Pakruojo rajono apylinkės teismo), o iš Lietuvos valstybės. Tokia praktika susiklostė, kadangi negauto darbo užmokesčio dalis paprastai reikalaujama iš darbdavio (institucijos, įstaigos), kuri neišmokėjusi darbuotojui dalies darbo užmokesčio, tuo pačiu nesumokėjo ir dalies privalomųjų mokesčių valstybei, todėl šiuo atveju precedentas netaikytinas. Tačiau ir šiuo atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konsultuodamas teismus šiuo klausimu, be kita ko nurodė, kad teismas, išspręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tampa tik ieškovo (darbuotojo) pajamas apskaičiuojančia institucija, o pajamų mokesčio išskaitymas yra minėtu įstatymu nustatyta atsakovo (darbdavio) pareiga. Todėl teismas, tenkindamas minėtus išskaityti ieškovo (darbuotojo) reikalavimus, teismo sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas fizinių asmenų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, fizinių asmenų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas) (1997 m. Teismų praktika Nr.7, konsultacija A3-14). Tokia konsultacija patvirtina, kad privalomieji mokesčiai bet kuriuo atveju, net juos ir priteisus, nesumokami darbuotojui.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje prašymą prašė atmesti atsiliepime nurodytais motyvais. Taip pat prašė pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikyti ieškinio senatį.
Tretysis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono apylinkės teismas pateiktu atsiliepimu su pareiškėjos prašymu sutiko (b. l. 13-14). Nurodė, kad 1997-12-23 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1482 R. V. buvo paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja ir 1998-01-09 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 2-9K nuo 1998-01-12 buvo nustatyta jos darbo pradžia teisėja Pakruojo rajono apylinkės teisme. Nuo 2001-06-25 iki 2003-01-10 ji laikinai ėjo teismo pirmininko pareigas, o 2003-01-10 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 2010 buvo paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininke penkerių metų kadencijai. Iki 2000-01-01 jai buvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytas atlyginimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų teisėjams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689, ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01. Todėl R. V., nuo 2001-06-25 iki 2003-01-10 laikinai einant Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas bei nuo 2003-01-10 iki šiol jai dirbant teismo pirmininke, visą tą laikotarpį buvo mokamas 75 procentais sumažintas darbo užmokestis, todėl per minėtąjį laiką nepriskaičiuota darbo užmokesčio 200 010,39 Lt. Teismo pirmininko atlyginimas nuo 2000-01-01 buvo sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494. Sumažintas atlyginimas mokamas ir įsigaliojus 2000-08-29 priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Pagrindu yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 109, 114 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-12, 2001-07-12 nutarimuose bei 2001-01-12 sprendime suformuota oficiali konstitucinė doktrina. Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Todėl turi būti išmokėtas visas anksčiau neišmokėtas atlyginimas R. V. dirbant teismo pirmininke. Mano, kad ji turi gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio teismo pirmininko atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis turi būti apginta nuo pažeidimų. Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, rengdama valstybės biudžeto projektus, privalėjo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimais bei 2000-01-12 sprendimu nustatyta ir išaiškinta, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą .Teismo pirmininkui nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negalėjo būti bloginamos ir turėjo būti numatytas pakankamas teismo finansavimas, kad teismo pirmininkui būtų pilnai mokamas atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamos bylos kontekste ypač aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007-02-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-01-18 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, suformuotos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu.
2007-02-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 priimtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. 1993-02-23 įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (toliau – 1993-02-23 įstatymas Nr. I-76) buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai). Pastarasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nuo 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01 Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-21 nutarime). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Plenarinė sesija konstatavo, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovių ieškinio pagrindas lemia, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia išvada, priešingai nei teigiama atsiliepime į kasacinį skundą, šios bylos kontekste jokiu būdu negali būti traktuojama kaip reiškianti Konstitucinio Teismo nutarimų galutinumo ir neskundžiamumo principo ir (arba) vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyros pažeidimą. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Nors Konstituciją atitiktų tai, kad teisėjų atlyginimo mažinimas yra galimas tik įstatymu, tačiau plenarinė sesija, nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 priimtas galiojant 1993-02-23 įstatymo Nr. I-76 nustatytam pavedimui Vyriausybei reguliuoti teisėjų atlyginimo santykius, sprendė, jog ta aplinkybė, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne įstatymu, o žemesnės galios teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 pavartota formuluotė (sudėtinga ekonominė bei finansinė būklė) neatitinka vienos iš sąlygų, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo laikinas mažinimas yra galimas, formuluotės (itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis), pati savaime taip pat nėra teisiškai reikšminga ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Pažymėtina, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Teismui nustačius ieškovių reikalavimų tenkinimui būtinus faktus, aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat antikonstitucinėmis nepripažintos ir galiojančios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos nėra kliūtis teismui apginti pažeistas ieškovių teises, nes teismas turi konstitucines pareigas vykdyti teisingumą, garantuoti efektyvią teisminę gynybą, netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis). Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą. Aptariama įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kaip reiškianti, jog, valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas. Kitoks aiškinimas nesiderintų su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.
Savo esme analogiškos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodytos ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimtoje nutartyje: teismas, be kita ko, nurodė, Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas. Tuo tikslu būtina išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė atskirais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt. Tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. Pažymėta, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 (Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, procesinio sprendimo kategorija 25.) pažymėjo, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas tampa ypač aktualus, kai nepakanka įrodymų nustatyti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Tačiau ši taisyklė administraciniame procese nereiškia, jog įrodymus teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti gali pateikti vien šalis, kuri turi įrodyti tam tikras aplinkybes. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d. įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.
LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01, buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001-07-12 nutarimas, 2006-03-14, 2006-08-08 sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“. Taigi, vertinant, ar LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kadangi pareiškėja į teismo pirmininke pareigas buvo paskirta nuo 2001-06-25, aplinkybė, ar atlyginimai teisėjams laikotarpiu nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07 buvo sumažinti pagrįstai ir teisėtai, šiai byla nėra reikšminga. Laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2001-07-18, kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“. Kadangi nagrinėjamoje byloje, dėl žemiau nurodytų motyvų, taikomas LR darbo kodekso 27 str. 2 d. numatytas ieškinio senaties terminas, be to, galėtų būti taikomas LR darbo kodekso 298 str., numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, yra pagrindas manyti, kad pareiškėja yra praradusi galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.
Pareiškėja R. V. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-12-23 dekretu Nr. 1482 buvo paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-06-25 dekretu Nr. 1389 paskirta laikinai eiti Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas iki bus paskirtas Pakruojo apylinkės teismo pirmininkas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003-01-10 dekretu Nr. 2010 R. V. paskirta Pakruojo apylinkės teismo pirmininke penkerių metų kadencijai. Po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nuostatos, todėl ir pareiškėjai nuo 2001-07-18 turėjo būti skaičiuojamas atlyginimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, jai mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 (b. l. 6-8).
Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2001-07-18 iki 2007-11-30 (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jos teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama.
R. V. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2001-06-25 iki 2007-11-30. Pareiškėja su prašymu į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kreipėsi 2007-12-27 (prašymo įteikimo pašto įstaigai diena (b. l. 9)). Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. nuostatą, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso 1 knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, iš atsakovo priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2004-12-28 iki 2007-11-30, viso – 92 313,83 Lt (b. l. 7-8), t. y. už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (nuo 2004-12-28 iki 2007-12-27). Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Dėl LR darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymo šioje byloje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto atlyginimo priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 str. 6 d. numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra LR darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 92 313,83 Lt (devyniasdešimt du tūkstančius tris šimtus trylika litų 83 ct) neišmokėto atlyginimo R. V..
Kitoje dalyje prašymą atmesti.
Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.