Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 straipsnis)

Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. (CPK 336 straipsnio 1 dalis)

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 straipsnis), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga yra imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai. (CPK 2 straipsnis) Ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai. (CPK 137 straipsnis)

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio (savo iniciatyva) ieškinio priėmimo metu. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nutartimi perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu iškėlus bylą teisme, paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles. (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendra teritorinio teismingumo taisyklė, kuria remiantis teisme ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalis) CPK 30 straipsnis išplečia ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui. Tačiau kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį.

Šiuo atveju konkretus atsakovo adresas užsienio valstybėje nėra deklaruotas ir nenustatytas. Gyventojų registro išrašo duomenimis D. K. nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nuolat gyvena (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis 2018 m. liepos 11 d. vartojimo kredito specialiosiose sąlygose atsakovas yra nurodęs savo kontaktinius duomenis telefono numerį, elektroninio pašto adresą, (duomenys neskelbtini) bei gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės vadovavosi tik Gyventojų registro išrašo duomenimis. Byloje nėra pakankamai duomenų spręsti, kad atsakovas gyvena užsienyje, priešingai (šios nutarties 10 punktas) tikėtinai atsakovas gyvena Lietuvoje ( CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į minėtos Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinį iš kurios ieškovė kildina reikalavimą dėl įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo matyti, kad sudarydamas šią sutartį savo adresą – (duomenys neskelbtini), nurodė jau po deklaruoto išvykimo nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini). Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kad sudarant Vartojimo kredito sutartį ieškovė atliko atsakovo kreditingumo vertinimą, kuriame buvo nustatyta, jog, „Sodros“ duomenimis, atsakovas dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, esančia adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad atsakovas negyvena Lietuvoje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas net nebandė atsakovui procesinių dokumentų įteikti ieškovės nurodytu paskutinės žinomos atsakovo gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, nepatikrino duomenų apie atsakovo darbovietes, o duomenų, kad (duomenys neskelbtini) yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs, kad atsakovas dirba, kad atsakovas ir šiuo metu savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą laiko minėtoje užsienio valstybėje, byloje nėra.

Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra žinoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog, skolininkui neinformavus savo kreditorių apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, būtent jam tenka su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Ieškovė ieškinyje ir nurodė, jog jai žinoma tik atsakovo D. K. paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovė ieškinyje nurodė paskutinį jai žinomą atsakovo adresą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad ieškovės ieškinys paduotas nepažeidžiant CPK 29 straipsnio nuostatų.

Kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, procesiniai dokumentai jam įteikiami per kuratorių arba viešo paskelbimo būdu (CPK 39, 124 straipsnio 4 dalis, 129, 130 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje prašė atsakovui procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu. Įteikiant dokumentus viešo paskelbimo būdu informacija apie iškeltą bylą paskelbiama specialiame interneto tinklalapyje, kurio duomenys yra prieinami tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų gyvenantiems asmenims. Taigi atsakovas, prisiėmęs įsipareigojimus ieškovei bei jų neįvykdęs, turi ir gali suvokti, jog ieškovė gali kreiptis į teismą. Priešingu atveju, asmeniui formaliai deklaravus savo išvykimą į užsienį, tačiau nenurodžius jokio konkretaus gyvenamosios ar darbo vietos adreso, ieškovės galimybės apginti savo teises taptų ribotos, o atsakovas galėtų išvengti prievolių vykdymo.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti apeliantei.