Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. Č., jos atstovui advokato padėjėjui Karoliui Ušinskui, atsakovams A. J., UAB „G.“ direktoriui Dariui Pusvaškiui, jų atstovui advokato padėjėjui Sandžiui Povilauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovams A. J., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „G.“, trečiajam asmeniui Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarei L. B. dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės atstovas patikslino, kad įstatyme minimas trijų mėnesių terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas. Nors ieškovė apie miško kirtimą ir sužinojo 2016 m. spalio mėnesį, bet ji buvo po sesers laidotuvių, kalbos apie miško pardavimą nebuvo, buvo kilęs ginčas dėl ribų, tačiau jai buvo paaiškinta, kad yra leidimas kirsti ir ji nebesigilino. Ir tik 2017 m. sausio mėnesį nuvykusi pas geodezininkę dėl geodezinių matavimų atlikimo, ji sužinojo, kad miškas yra parduotas. Ji iš karto kreipėsi į NŽT, kur sužinojo, kad buvo sudaryta preliminari sutartis, apie kurią ieškovė taip pat nežinojo ir negalėjo žinoti, nes ji įregistruota nebuvo. Mano, kad preliminari sutartis niekinė, nes sudaryta 1000 dienų, nemokant jokio avanso, ji sudaryta dėl akių, kad nereikėtų informuoti gretimų sklypų savininkų, kad yra parduodamas miškas.

Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu patikslino, kad jau susitikus su ieškove miške, jai buvo pateikti biržės atrėžimo dokumentai 2016 m. rugsėjo 30 d., ir kitą dieną jai atvykus į kontorą pas atsakovą, jai buvo pateikti visi dokumentai, tame tarpe ir preliminarioji sutartis ir šią aplinkybę pati ieškovė patvirtina, tiek ieškinyje, tiek ir 2017 m. sausio 23 d. rašte UAB „G.“. Šiandien tas neigiama. Bet akivaizdu, kad ieškovė 4 mėnesius nebuvo aktyvi, nesidomėjo ir praleido įstatymo nustatytą 3 mėnesių nuo sužinojimo dienos, terminą kreiptis į teismą, todėl ieškinys netenkintinas. Ar ieškovei dokumentai buvo įteikti pasirašytinai, negali pasakyti, bet niekas netikėjo, kad bus prieita iki teismo ir jai dokumentai buvo įteikti geranoriškai, norint kad viskas greičiau išsispręstų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Rašytine civilinės bylos medžiaga, šalių jų atstovų ir trečiojo asmens paaiškinimais nustatyta, kad 2014 m. kovo 10 d. tarp A. J. ir UAB „G.“ buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria nustatytas 1000 dienų terminas pagrindinei sutarčiai tarp šalių sudaryti. 2016 m. rugsėjo 27 d. tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „G.“ nupirko iš A. J. 1,8500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 4923,54 Eur, kurie pravesti į A. J. sąskaitą 2016 m. rugsėjo 27 d. Šalia esantis 1,2000 ha žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei R. Č.. 2017 m. sausio 16 d. ieškovė kreipėsi su prašymu į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrių su prašymų atsakyti, kodėl nebuvo informuota apie galimybę pirkti gretimą sklypą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius 2017 m. sausio 23 d. informavo R. Č., kad jie apie miško sklypo pardavimą informuotas nebuvo. Ieškovė 2017 m. sausio 23 d. kreipėsi į atsakovą UAB „G.“ su pasiūlymu dėl gretimo miško pirkimo tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kuria UAB „G.“ įsigijo iš atsakovo A. J., kuris atsakovui buvo įteiktas 2017 m. sausio 31 d. 2016 rugsėjo 30 d. Biržės taksavimo lape, miško želdinimo ir žėlimo projekte, ginčo sklypo savininku nurodytas UAB „G.“.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar 2016 m. rugsėjo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 6777, buvo sudaryta nepažeidžiant ieškovės, kaip asmens, nuosavybės teise turinčios miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu pirmumo teisės įsigyti parduodamą sklypą. Ieškovė teigia, kad jos pirmumo teisė įsigyti atsakovui A. J. priklausiusią nurodyto turto dalį buvo pažeista ir prašo jai perkelti pirkėjos teises ir pareigas, tuo tarpu atsakovai teigia, kad miško ūkio paskirties žemės sklypas buvo perleistas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Įstatymo) 4¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, pagal šią eilės tvarką turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę per teismą reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. (Įstatymo 41 straipsnio 7 dalis). Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-230/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad minėtas Įstatymas įsigaliojo nuo 2014 m. gegužės 1 d. Taip pat nustatyta, kad jeigu iki Įstatymo įsigaliojimo CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo, šis žemės sklypas parduodamas iki Įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 10 d. tarp A. J. ir UAB „G.“ buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria nustatytas 1000 dienų terminas pagrindinei sutarčiai tarp šalių sudaryti.

Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą išskirtini tokie šios sutarties bruožai: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) aptariami būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos; 3) nurodomas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4) susitarimas įforminamas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; kt.). Taigi, preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis, o pagrindinės sutarties objektas yra turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį. Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2014 m. kovo 10 d. sudaryta preliminari sutartis, kurioje aptartas pagrindinės sutarties dalykas – žemės sklypas, jo paskirtis, dydis, pardavimo kaina, baudos, numatytas 1000 dienų terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti ir minėta preliminari sutartis sudaryta raštu.Teismo vertinimu, šios sąlygos leido teigti, kad šalys susitarė ateityje sudaryti kitą, pirkimo–pardavimo sutartį, kuri atitiktų būtinas preliminariosios sutarties sąlygas ir būtų patvirtinta notariškai. Be to preliminari sutartis sudaryta 2014 m. kovo 10 d., t. y. iki Įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalies įsigaliojimo, numatančio ieškovės pirmumo teisę įsigyti parduodamą besiribojantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą, todėl atsakovai sudarydami minėtą preliminarią sutartį, įstatymo normų nepažeidė.

Ieškovės atstovas teigia, kad minėta preliminari sutartis niekinė, nes numatytas neprotingai ilgas 1000 dienų terminas sutarties sudarymui, nemokant jokio avanso, iš to daro išvada, kad ji sudaryta dėl akių, kad nereikėtų informuoti gretimų sklypų savininkų, kad yra parduodamas miškas. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Atsakovai teismo posėdžio metu paaiškino, kodėl buvo sudaryta būtent tokia preliminari sutartis, nurodė, kad dėl avanso nesitarė, nes tuo laiku pinigų nereikėjo, tačiau žinodamas apie sunkią tėvo ligą, bei kitas būsimas išlaidas atsakovas A. J. norėjo būti užtikrintas, kad esant reikalui gali kreiptis į UAB “G.”. Atsakovo nurodytos aplinkybės paneigtos nebuvo. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atliktų mokėjimo-atsiskaitymo funkciją, nes ja nė viena šalis neįgyja turtinės naudos. Vis dėlto nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pvz., pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiu atveju, susitarus dėl pinigų perdavimo kitai šaliai, būtų peržengtos preliminariosios sutarties ribos ir toks susitarimas neatliktų mokėjimo-atsiskaitymo funkcijos, bet turėtų kitą preliminariajai sutarčiai aktualią reikšmę. Dėl to pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „O.“ v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2013). Tarp A. J. ir UAB „G.“ sudaryta preliminari sutartis atitinka visus CK 6.165 straipsnyje įtvirtintus preliminariosios sutarties reikalavimus, ji nuginčyta nebuvo, todėl ji teisėta ir galiojanti. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą jos nesudaro. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad A. J. ir UAB „G.“ 2016 m. rugsėjo 27 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo sklypo. Minėta sutartis sudaryta per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, preliminarioji sutartis buvo teisėta ir galiojanti, todėl jos pagrindu 2016 m. rugsėjo 27 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta ir pripažinti ją negaliojančia nėra jokio teisinio pagrindo.

Miškų įstatymas 41 straipsnio 7 dalis numato, kad „jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę per teismą reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos“. Taigi įstatyme yra įtvirtintas pakankamai trumpas terminas, suteikiantis bendraturčiams, kurių pirmenybės teisė įsigyti turto dalį galėjo būti pažeista, reikalauti, savo pažeistos teisės gynimo. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kada ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad jai būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Ieškovė nurodo, kad apie sudarytą sandorį ji sužinojo tik 2017 m. sausio mėnesį, todėl į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo kreipėsi nepraleidusi įstatyme numatyto 3 mėnesių kreipimosi į teismą termino. Tuo tarpu atsakovai tvirtina, kad ieškovė apie ginčo sklypo savininkų pasikeitimą sužinojo 2016 m. spalio mėnesį, ką ji pati patvirtina tiek ieškinyje, tiek ir UAB “G.” siųstame pasiūlyme, todėl nepagrįstai teigia, kad apie turto perleidimą sužinojo tik 2017 m. sausio mėnesį ir prašė taikyti ieškinio senatį.

Sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, taikytinos CK 1.127 straipsnio nuostatos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo tvarkos. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. VĮ A. miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2013).

Kasacinio teismo formuojama praktika, kad sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl to, kada ieškovė sužinojo ar galėjo sužinoti apie įvykusį sandorį. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. spalio mėnesio pradžioje kilus ginčui dėl ribų ieškovė ne vieną kartą bendravo su UAB “G.” savininku, kalbėjosi su seniūne, todėl darytina išvada, kad ieškovė žinojo ar turėjo realią galimybę sužinoti, jog atsakovas A. J. yra perleidęs miško paskirties žemės sklypą kitam asmeniui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovė nesilaikė pareigos elgtis protingai ir sąžiningai, tinkamai nesidomėjo jai priklausančiu turtu, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl praleido 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą.

Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovės atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybės naudai (Lietuvos Respublikos CPK 96 str. 2 d., 88 str. 1 d. 3 p.). Tačiau atsakovai šioje civilinėje byloje nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas bei neprašė jų priteisti iš ieškovės, todėl bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės atsakovams nepriteistinos. Telšių rajono apylinkės teismas patyrė 20,66 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ši suma priteistina iš ieškovės į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti 20,66 Eur (dvidešimt eurų 66 centus) iš ieškovės: R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teismo turėtų procesinių išlaidų į valstybės biudžetą (į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.