Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-27 · Administracinė byla Nr. A-62-3072-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-03-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-27
Bylos Nr.
A-62-3072-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00663-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A62-3072/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00663-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. Ž. į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymu (b. l. 32-36).

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymą ir pateiktus duomenis, 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2825 pranešė pareiškėjai, jog jos prašymas nebus nagrinėjamas, nes užpildytas netinkamai. Tarnyba pasiūlė pareiškėjai patikslinti prašymą ir pateikti prašymo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, kad galėtų įvertinti prašymo pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą (b. l. 39).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 23 d. prašymu paprašė Tarnybą konkretizuoti reikalavimą ir pagrįsti jį teisės aktais (b. l. 40).

Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3036 dar kartą informavo pareiškėją apie jos 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymo trūkumus, nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, pasiūlė patikslinti prašymą ir pasiūlė kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją, kurioje galėtų gauti informaciją apie tai, kas gali padėti jai pašalinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumus (b. l. 41).

Pareiškėja 2010 m. rugsėjo 10 d. prašymu dar kartą paprašė išnagrinėti jos prašymą ir pridėjo Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį (b. l. 42, 43).

Tarnyba 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3352 pareiškėjai pakartotinai išdėstė jos prašymo suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą trūkumų esmę ir pasiūlė juos ištaisyti, nurodydama, kad iš Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria pareiškėjai buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, matyti, jog šioje nutartyje taip pat nėra naujų duomenų, kurie apibūdintų ginčą ir pagrįstų pareiškėjos prašymo suteikti jai antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą (b. l. 45-46).

II.

Pareiškėja A. Ž. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriais prašė įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, priteisti 30 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-4, 13-14).

Pareiškėja nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 9 d. Šilutės rajono apylinkės teismui padavė ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti sutartį ir tą pačią dieną kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas turi priimti sprendimą iš karto, kai asmuo kreipiasi, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas, tačiau šiuo atveju Tarnyba vilkino sprendimo priėmimą, nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentų, pagrindžiančių jos prašymą. Pareiškėja nurodė, jog Tarnybai pateikė prašymą patikslinti Tarnybos reikalavimus ir juos motyvuotai pagrįsti teisės aktais, tačiau pareiškėjos prašymas nebuvo išnagrinėtas. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos reikalaujamų dokumentų pateikti negalėjo, nes tai gali padaryti advokatas, kurį pareiškėja prašė paskirti. Pareiškėja pažymėjo, jog nepasitiki Tarnybos direktoriumi, kuris jai kerštauja ir kenkia jos interesams. Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba savo veiksmais sukelia jai stresą, nepatogumus, išgyvenimus, todėl blogėja sveikata.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu pareiškėjos A. Ž. skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26-31).

Tarnyba nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 9 d. gavo pareiškėjos prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodyta, jog namo administratorius DNSB „Draugystė“ neteikia pareiškėjai duomenų, susijusių su namo eksploatacija ir komunaliniais mokesčiais, važtaraščių, nesudaro sutarties. Pareiškėja prašyme nurodė, kad jai būtinas teisių gynimas, įpareigojant bendriją pateikti informaciją bei įpareigoti sudaryti sutartį. Tarnyba pažymėjo, kad, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 2 punktu ir 18 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2825 informavo pareiškėją, kad jos prašymas nebus nagrinėjamas, nes jis netinkamai užpildytas – neaiškus prašymo reikalavimas bei nepateikti prašymo reikalavimą pagrindžiantys dokumentai, nenurodyta, ar pareiškėja kreipėsi raštu į DNSB „Draugystė“ su prašymu pateikti prašomus duomenis, kokią sutartį prašo įpareigoti DNSB „Draugystė“ sudaryti, todėl Tarnyba negalėjo įvertinti prašymo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo. Tarnyba pasiūlė pareiškėjai patikslinti prašymą ir pateikti prašymo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Tarnyba nurodė, kad pareiškėja, vykdydama Tarnybos reikalavimą patikslinti prašymą pagrindžiančius dokumentus, 2010 m. rugsėjo 10 d. pateikė Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir dar kartą prašė išnagrinėti jos prašymą, tačiau tinkamai nepatikslino prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir nenurodė visos Tarnybai būtinos informacijos. Tarnyba 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3352 atsakė į pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 10 d. prašymą, išdėstydama pareiškėjai ankstesnių raštų (2010 m. rugpjūčio 12 d. Nr. (1.7)-SR-2825 ir 2010 m. rugpjūčio 26 d. Nr. (1.7)-SR-3036) turinį. Dėl pareiškėjos teiginių, kad Tarnyba vilkina priimti sprendimą, Tarnyba rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 11 straipsnio 9 ir 13 dalimis ir nurodė, jog Tarnyba negalėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymo, kol pareiškėja nepateikė reikalingų dokumentų. Tarnybos teigimu, pareiškėjos kaltinimai Tarnybos direktoriui šališkumu yra tik pareiškėjos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta faktais – nėra nei vienos Tarnybos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjos nurodoma patirta žala yra tik jos įsivaizduojama, išgyvenimus jai sukėlė pareiškėjos nenoras vykdyti įstatymo jai nustatytas pareigas, bendradarbiauti su Tarnyba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepimu pareiškėjos A. Ž. skundo prašė netenkinti (b. l. 48-49).

Atsiliepime Teisingumo ministerija nurodė, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veikia savarankiškai priimdamos sprendimus ir Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų jų peržiūrėti, pakeisti ar panaikinti. Teisingumo ministerijos teigimu, pareiškėja, prašydama atlyginti žalą, nepateikė įrodymų, jog Tarnybos veiksmai buvo neteisėti, o ji patyrė neigiamų išgyvenimų ar kitų padarinių. Teisingumo ministerija pažymėjo, jog pareiškėja, inicijuodama nepagrįstus teisminius procesus, į kuriuos įtraukia valstybės institucijas, fizinius bei juridinius asmenis, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, elgiasi nesąžiningai.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjos A. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Tarnybos atsisakymo suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 straipsnio 1 dalis, Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai, 9 straipsnis, 18 straipsnio 1 ir 2 dalys. Įvertinusi iš bylos medžiagos nustatytas faktines aplinkybes bei išanalizavusi aukščiau pateiktą teisinį ginčo santykio reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėja tinkamai nevykdė jai Įstatymo nustatytos pareigos bendradarbiauti su Tarnyba ir nepateikė reikiamos informacijos antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrindimui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja pavedė pavedimo sutartimi UAB „Liva“ direktorių J. S. atstovauti jos interesus (b. l. 8, 38 ). Iš pavedimo sutarties turinio matyti, jog J. S. suteikta teisė pareiškėjos vardu teikti prašymus įvairioms įstaigoms ir organizacijoms, todėl, tinkamai atstovaudamas, jis galėjo pareiškėjai padėti įgyvendinti jos teises, susijusias su prašymo pagrindimu. Teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstu pareiškėjos teiginį, jog buvo vilkinamas jos prašymo išsprendimas. Remdamasi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija nurodė, kad Tarnyba paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principo, veikė operatyviai, taip, kaip numatė teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie neteisėtus Tarnybos veiksmus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skundo argumentas, jog Tarnybos direktorius R. V. nenusišalino dėl interesų konflikto ir priešiškumo bei sąmoningai nenagrinėja pareiškėjos prašymo, taip pat pripažintinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, nurodė, kad pareiškėjos prašymas nemotyvuotas, nenurodyti ir nepateikti duomenys, įrodantys Tarnybos vadovo suinteresuotumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog Tarnybos direktorius yra priėmęs sprendimų, kuriais nepatenkinti ankstesni pareiškėjos prašymai, nereiškia, jog direktorius yra šališkas ir neobjektyviai nagrinėja kitus pareiškėjos prašymus. Dėl 30 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.250 straipsniuose. Teisėjų kolegijai nenustačius, kad Tarnybos aktais ar veiksmais pareiškėjai padaryta neturtinė žala, jos prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Teisėjų kolegija pareiškėjos skundo netenkino, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat atmestas.

IV.

Pareiškėja A. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 161) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija šiurkščiai pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, išnagrinėdama administracinę bylą nedalyvaujant pareiškėjos advokatui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo administracinę bylą suinteresuotai, vadovaudamasis subjektyviomis prielaidomis.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 168-169) su pareiškėjos A. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba, be pirmosios instancijos teisme pateiktų argumentų, papildomai nurodo, kad ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato tik tai, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Tarnybos nuomone, ABTĮ nenumato būtino advokato dalyvavimo. Tarnybos manymu, kadangi pareiškėjos atstovas pagal pavedimą J. S. informavo teismą apie tai, kad pareiškėjai byloje nebeatstovaus, pareiškėjai pačiai tenka rizika dėl jos pasirinkimo savo teises teisme ginti ne pačiai tiesiogiai, o per pasirinktą atstovą pagal pavedimą, ir tuo pačiu nesudaro jokio pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Pareiškėjos ir jos atstovo pagal pavedimą J. S. nepakankamas rūpinimasis laiku susirasti kitą atstovą nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog, bylą išnagrinėjus pareiškėjai ir jos atstovui nedalyvaujant, buvo pažeista pareiškėjos teisė bylą vesti per atstovą. Tarnyba pažymi, kad pareiškėja nepateikia jokių pagrindžiančių argumentų, dėl ko, jos manymu, bylą išnagrinėjęs teismas vadovavosi subjektyviomis prielaidomis, kokiu būdu pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą (b. l. 165-166) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisingumo ministerija pažymi, kad neišsamus, deklaratyvus ir subjektyvus apeliacinis skundas, susidedantis iš 10 eilučių, patvirtina teiginius apie pareiškėjos nesąžiningą elgesį, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą, t. y. piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisingumo ministerijos manymu, teismas privalo užkirsti kelią tokiam pareiškėjos elgesiui ir skirti jai baudą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjos manymu, neteisėto neveikimo, t. y. vilkinimo priimti sprendimą dėl A. Ž. 2010 m. rugpjūčio 9 d. pateikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, bei iš šio neveikimo kildinamos neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos normos, reglamentuojančios antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Paminėtina Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras; prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba; sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi; jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos; apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui; tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 3 dienų termino priimti sprendimą eigos pradžia yra siejama ne su paties prašymo padavimo data, o su atitinkamų dokumentų (inter alia reikalavimų pagrindžiančių dokumentų ir dokumentų, įrodančių prašymą pateikusio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą) gavimo data. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kartu su prašymu suteikti minėtą pagalbą minėti dokumentai nėra pateikti, nurodytas 3 dienų terminas nėra skaičiuojamas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai įpareigoja pareiškėją bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Taigi, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato teisės į antrinę teisinę pagalbą įgyvendinimo mechanizmą. Asmuo, siekiantis gauti antrinę teisinę pagalbą, savo valią išreiškia atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymą, kuris turi atitikti Įstatyme įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus, inter alia prašyme turi būti suformuluotas reikalavimas bei pateikti jį patvirtinantys dokumentai, leidžiantys identifikuoti kilusį teisinį ginčą bei, išanalizavus, ar nėra Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įvertinti minėtą asmens prašymą suformuluoto reikalavimo aiškumo ir pateiktų dokumentų pakankamumo aspektu, o nustačius trūkumus – paprašyti juos pašalinti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašyme Nr. ATP-1400 reikalavimas buvo nepakankamai konkretizuotas, nenurodyta, ar pareiškėja kreipėsi raštu į DNSB „Draugystė“ su prašymu pateikti pageidaujamus duomenis, kokią sutartį ir kodėl pareiškėja nori įpareigoti DNSB „Draugystė“ sudaryti, nepateikė dokumentų, pagrindžiančių reikalavimą (buvo pateikta tik specialioji nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma) (b. l. 32-37). Esant paminėtoms aplinkybėms, Tarnyba, siekdama įvertinti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo byloje perspektyvumą, 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2825 (b. l. 39) pagrįstai pareiškėjai paaiškino, kad jos pateikta informacija nėra pakankama, ir pagrįstai pasiūlė pareiškėjai patikslinti reikalavimą bei pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus (DNSB „Draugystė“ atsakymus į pareiškėjos prašymus pateikti duomenis susipažinimui bei atsisakymą sudaryti sutartį) (b. l. 74). Pažymėtina, kad pareiškėja prašymo nepatikslino ir papildomų Tarnybos nurodytų dokumentų nepateikė, tačiau 2010 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą konkretizuoti, kokius trūkumus reikia pašalinti, kokius dokumentus pateikti, nors minėta informacija aiškiai ir suprantamai buvo išdėstyta Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. (1.7)-SR-2825. Pažymėtina, kad Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3036 (b. l. 41), atsakydama į pareiškėjos prašymą, pakartotinai nurodė, kokios informacijos trūksta sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, savo atsakymą ir veiksmus pagrindė teisės aktų nuostatomis. 2010 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymą (b. l. 42), tačiau ir vėl nepateikė Tarnybos nurodytos informacijos, o pridėjo Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį dėl trūkumų pašalinimo. Pažymėtina, kad ši nutartis priimta jau po to, kai pareiškėja kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Be to, minėtoje nutartyje nurodyta, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į DNSB „Draugystė“ dėl sutarties sudarymo ir kad ši būtų atsisakiusi ją sudaryti (b. l. 43), kas tik patvirtina, jog Tarnyba pagrįstai prašė pareiškėjos pateikti nurodytą informaciją reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo įvertinimo tikslu. Tarnyba motyvuotą atsakymą į 2010 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjos prašymą pateikė 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3352 (b. l. 45). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad konkrečiu atveju pareiškėjos neįgalumas negali būti vertinamas kaip priežastis, sutrukdžiusi įvykdyti Tarnybos nurodymus dėl papildomos informacijos pateikimo, nes pareiškėja pavedimo sutarties pagrindu jos interesais yra įgaliojusi veikti UAB „Liva“ direktorių J. S. (b. l. 8). Be to, Tarnyba išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal deklaruotą gyvenamąją vietą dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumų pašalinimo (Įstatymo 15 straipsnio 7 dalis), tačiau duomenų, kad pareiškėja šia galimybe pasinaudojo, nėra.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos A. Ž. 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, nevilkino priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Konkrečiu atveju pati pareiškėja netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus R. V. veiksmų teisėtumo, jam nenusišalinant nuo pareiškėjos prašymų nagrinėjimo, nes nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurioms esant būtų sukeltas interesų konfliktas Tarnybos direktoriui priimant sprendimus pareiškėjos atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismui nenustačius visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. neteisėtų Tarnybos veiksmų, pagrįstai netenkintas ir pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos tariamai patirta neturtinė žala buvo grindžiama abstrakčiais teiginiais apie sukeltą stresą, nepatogumus, pergyvenimus, kas paveikė jos sveikatą, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindė tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais, nurodydama, kad nebuvo užtikrinta jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Pirma, pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas, vadovavosi subjektyviomis prielaidomis. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad pareiškėjos argumentai išdėstyti abstrakčiai, nekonkretizuota, kokias aplinkybes ir įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai, nepateikti objektyvūs duomenys dėl pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, kurių teisingumo vien tik subjektyvus pareiškėjos vertinimas, pagrįstas jos nesutikimu su priimtu sprendimu, nepaneigia.

Antra, pareiškėja nurodo, kad byla neteisėtai išnagrinėta jos atstovui nedalyvaujant. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo priimtas sprendimas teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, tačiau Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. SP-540 (7.3125) minėtos antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas (b. l. 141-143). Pareiškėją, nagrinėjant administracinę bylą, atstovavo jos įgaliotas atstovas J. S. (b. l. 8). Konkrečiu atveju tiek pareiškėja, tiek jos įgaliotas atstovas J. S. buvo tinkamai informuoti apie teismo posėdį (b. l. 139, 148), tačiau į teismo posėdį neatvyko. 2011 m. kovo 1 d. buvo pateiktas pareiškėjos prašymas atidėti ar sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas skundas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. SP-540 (7.3125). Nurodyta, kad įgaliotas atstovas J. S. nusišalina nuo bylos nagrinėjimo dėl kilusio interesų konflikto su Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininke. Pažymėtina, kad minėtas prašymas buvo pasirašytas paties įgalioto atstovo J. S., o iš prašymo turinio ir kartu pateiktos pažymos nebuvo galima identifikuoti tariamai kilusio interesų konflikto aplinkybių (kada, dėl kokių priežasčių jis kilo), nebuvo pateikta šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų. Abejonių dėl tikrųjų ketinimų ir tinkamo, sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis kelia ir tas faktas, jog įgaliotas atstovas nusišalino prieš pat teismo posėdį, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2011 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. SP-540 (7.3125) pareiškėjai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nurodyta, kad tik ruošiamasi pateikti skundą dėl minėto Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, tačiau duomenų, kad tai realiai padaryta, iki šiol negauta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo stabdyti nagrinėjamos administracinės bylos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, išdėstydama savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Be to, pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, paduodama jos pačios pasirašytą apeliacinį skundą, kuriame pateikė savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą lėmė tas faktas, jog byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant jos atstovui. Pažymėtina, jog pareiškėja į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko, apeliaciniame skunde nurodė, kad ją atstovaus advokatas ar kitas atstovas, tačiau jokių įrodymų, jog jai buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas ar kad ji pati pasirūpino savo atstovavimu, nepateikė.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo. Apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.

Išanalizavusi bylos aplinkybes ir nenustačiusi teisinių pagrindų (ABTĮ 59 straipsnio 1 dalis, 71 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 2 dalis, 84 straipsnis), teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jog pareiškėjai būtina skirti baudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis