- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-20
- Bylos Nr.
- I-4714-790/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. M. skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2016-02-10 iki 2017-01-13 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Kamerose buvo blogas apšvietimas, buvo drėgna. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliacijos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, neužtikrinamas privatumas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata ir savijauta, patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašo priteisti.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 100–109). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2017-01-13. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2017-01-13.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT minėtoje byloje taip pat vertino, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2017-01-13 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 108, 109, 112, 115, 116, 120, 124, 125, 127, 135, 144, 159, 175, 203, 223, 281, 287, 301, 320, 324, 328, 335, 343, 345, 372 (t. 1, b. l. 100–102). Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-08-23 tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 117–118) matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas iš viso 7 paras: laikotarpiu nuo 2016-02-18 iki 2016-02-21 kameroje Nr. 335, kurios plotas 7,71 kv. m, kuomet jis buvo laikomas su dar dviem asmenimis, ir jam teko 2,57 kv. m. kameros ploto, 2016-03-25, kuomet buvo laikomas 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 223 su dar vienu asmeniu ir jam teko 3,42 kv. m ir nuo 2016-05-28 iki 2016-05-29, kuomet buvo laikomas 6,48 kv. m ploto kameroje su dar vienu asmeniu ir jam teko 3,24 kv. m. Likusį laikymo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punktas jo atžvilgiu pažeistas nebuvo – jam teko nuo 3,66 iki 8,08 kv. m.
Sprendžiant, ar kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija dėl pareiškėjui tekusio Lukiškių TI-K kamerų gyvenamojo ploto, įvertinus byloje esančius duomenis apie sanitarinio mazgo užimamą kamerų plotą, pripažintina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu Konvencijos 3 straipsnis buvo pažeistas nuo 2016-02-18 iki 2016-02-21 ir nuo 2016-05-28 iki 2016-05-29, t. y. 6 paras. Pareiškėjui šiais laikotarpiais tekęs kameros plotas buvo nuo 2,38 iki 2,96 kv. m ir buvo mažesnis nei 3 kv. m kameros ploto, atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliacijos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, naudojantis juo neužtikrinamas privatumas. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad kameroje įrengiama sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Įvertinus minėtas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, pripažintina, kad atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos įrengimo teisės aktai nenumato, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-08-23 tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 117–118) matyti, kad kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurioje įrengtas ir praustuvas, 2017 m. kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dalyje kamerų įrengtos sanitarinio mazgo kabinos, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas, kitose kamerose kabinų įrengti nėra galimybių Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos ar atskiros kabinos, užtikrinančios privatumą. Todėl, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo blogas apšvietimas. HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš pateikto į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2016 m. liepos 1 d. patikrinimo akto (t. 1, b. l. 154–156) matyti, kad kameroje Nr. 328 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-04-26 – 2016-04-29) bendra dirbtinė apšvieta buvo 274 lx ir atitiko higienos normų reikalavimus. NVSC 2016 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 128–130) nustatyta, kad kamerose Nr. 124 ir 203 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2016-05-01, 2016-06-22) bendra dirbtinė apšvieta buvo, atitinkamai, 298,1 lx ir 285,3 lx ir taip pat atitiko higienos normos nustatytus rodiklius. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerų apšvietimas iš esmės atitiko teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo drėgna. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. NVSC 2016 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 128–130) nustatyta, kad kamerose Nr. 124 ir 203 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2016-05-01, 2016-06-22) išmatuota santykinė oro drėgmė buvo, atitinkamai, 57,6 proc. ir 59,8 proc. ir atitiko higienos normos reikalavimus. NVSC 2016-08-19 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 138–139) nustatyta, kad kameroje Nr. 223 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013-03-25) santykinė oro drėgmė buvo 49 proc. ir atitiko nustatytus reikalavimus. Kituose byloje esančiuose patikrinimo aktuose dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitikimo higienos normoms, pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės reikalavimais ir ventiliacija, nenustatyta. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose drėgmė ir ventiliacija neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad dalį laikymo Lukiškių TI-K laikotarpio pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 7 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose, iš jų 6 paras pareiškėjas praleido kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, atskaičius užimamą sanitarinio mazgo plotą, be to, visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, jų trukmę (pareiškėjas 7 paras buvo laikomas perpildytose kamerose, visą laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais). Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (t. 1, b. l. 14–99), pareiškėjui diagnozuotas asmenybės sutrikimas dar iki ginčo laikotarpio, pareiškėjas nuolat buvo konsultuojamos psichiatro, išgyveno dėl ateities, teismų procesų, atsisakydavo įstaigoje pagaminto maisto dėl asmeninių priežasčių. Be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 1 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2017-07-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1216-662/2017 buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 60 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose 6 paras, LVAT 2017-07-13 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4266-422/2017 pareiškėjui priteisė 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis neužtikrinant teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 100 dienų, o iš 100 dienų 81 dieną buvo laikomas perpildytose kamerose, LVAT 2017-09-13 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 pareiškėjui priteisė iš viso 115 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose Lukiškių TI-K ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje 12,5 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 200 Eur sumos priteisimas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (t. 1, b. l. 109) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 7,32 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 122 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 7,32 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.