Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-07-28 · Administracinė byla Nr. A-1216-662/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-28
Bylos Nr.
A-1216-662/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04844-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
K. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1216-662/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04844-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 35 960 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose buvo baldai, sanitarinis mazgas. Kalėdamas perpildytose kamerose, neturėjo galimybės judėti. Be to, kamerose neveikė ventiliacijos sistema, todėl būdavo drėgna ir trūko oro, nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir dažai. Kamerose buvo įsiveisę tarakonai. Pareiškėjo teigimu, dėl kalinimo tokiomis sąlygomis jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo dirglus, nervingas, pablogėjo sveikata ir pan. Neužtikrinęs tinkamų kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3, 5, 8 straipsnius. Asmuo, kuris kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.250 straipsnyje.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 8–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, ventiliacijos sistema veikia tik ten, kur ji yra įrengta. Tinkamai vėdinant patalpas, problemų dėl drėgmės nekyla. Buitinių kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai atliekami pagal kiekvienais metais sudaromas paslaugų teikimo sutartis. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 63–66) iš dalies patenkino pareiškėjo K. G. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 Eur neturtinę žalą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Teismas pažymėjo, jog civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti 35 960 Eur neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, jog kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto. Taip pat nurodė, kad kamerose neveikė ventiliacijos sistema, todėl buvo drėgna ir trūko oro, buvo įsiveisę tarakonai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. vasario 5 d. ir išvyko 2014 m. spalio 17 d. Per nurodytą laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 20 dienų.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m – plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtino, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (20 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 dienas, t. y. nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir 2014 m. rugsėjo 10 d. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčijo. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo laikyti tinkamo ploto kameroje, nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės, jog 6 dienas buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negalėjo būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Teismas padarė išvadą, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinti per langus. Šias aplinkybes patvirtino į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose buvo įsiveisę tarakonai, paneigė į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Nei vieno patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimo Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Lukiškių TI-K patvirtino, kad gyvenamosiose kamerose yra vykdoma buitinių kenkėjų deratizacija.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos 3 straipsniu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1427/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013).

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, jog pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo dirglus, nervingas, pablogėjo sveikata ir pan. Įrodymų ar išsamių argumentų, kaip sutriko pareiškėjo sveikata, jis nepateikė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų patyręs tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu pagal Konvencijos 3 straipsnio prasmę, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2012 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 6 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 60 Eur neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 60 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III.

Pareiškėjas K. G. apeliaciniu skundu (b. l. 72–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl kamerų įrengimo, jų būklės (remonto), šališkai vertino atsakovo nurodytas aplinkybes. Atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Jei ventiliacija (per langus) atitinka higienos normas, tai negalima teigti, jog kamerose nebus drėgmės ir pelėsio. Kamerose veisiasi tarakonai ir graužikai. Nėra galimybių palaikyti kameroje švarą. Kameros yra avarinės būklės, netinkamai įrengtos. Teismas nepareikalavo medžiagos, ar nebuvo laisvų kamerų, į kurias galėjo būti perkeltas. Nesutinka su priteistu žalos dydžiu.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–82) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas K. G. kreipėsi su skundu į teismą dėl 35 960 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. Tokį laikotarpį nurodė pats pareiškėjas. Remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis, pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpis yra 2014 m. vasario 5 d.–2014 m. spalio 17 d. su pertraukomis. Pirmosios instancijos teismas analizavo pastarąjį laikotarpį, kuris yra aktualus šiai administracinei bylai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo kalinimo sąlygas ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip paminėta, pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. spalio 17 d. Patikrinus šį laikotarpį, galima daryti išvadą, jog vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai buvo pažeisti nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d., kuomet pareiškėjui teko 1,82 kv. m, 2014 m. vasario 11 d. – teko 2,43 kv. m, 2014 m. rugsėjo 10 d. – teko 2,46 kv. m. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš viso 6 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamo ploto kamerose.

Teisėjų kolegija, kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo pareiškėjo nurodytas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Papildomai pažymėtina, kad atsakovas nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus resursus, taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto; kameros įrengtos iš esmės laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Pasisakant dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma reikia paminėti, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, tarp jų ir teisingumo principo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 60 Eur – yra pagrįstas ir proporcingas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimui. Pareiškėjo prašomos sumos (35 960 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė