Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00164-2012-9

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro N. Šiaulio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. T. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14 val., adresu (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, įgijo šunų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2012-06-20 šunų kergimo sutartį, t. y. būdama iš anksto sutarusi su I. N., kad kaip atlygį už sukergimą jai bus duotas šuniukas tos lyties, kurių gims daugiau, galutinai aptardama su kalės (duomenys neskelbtini) savininke I. N. kergimo sutarties sąlygas pareikalavo, kad už sukergimą jai būtų duodamas vienas šuniukas (patinėlis), o tai neatitiko išankstinio žodinio susitarimo, dėl to kilusio konflikto metu J. G., neturėdama teisėto pagrindo, paėmė I. N. priklausantį vieną kergimo sutarties egzempliorių, kurį parsivežė į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir juose laikė iki 2012 m. rugsėjo 13 d. Tokiu būdu J. G. buvo kaltinama tuo, kad neturėdama teisėto pagrindo įgijo dokumentą, jį gabeno ir laikė.

Be to, J. G. buvo kaltinama ir tuo, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. vakare, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), įrašydama į šunų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dviejų kergimo sutarčių grafas „kergimo sąlygos“ žodžius „už pilną vadą, tai yra daugiau nei penki šuniukai, mokama 1300 Lt (tūkstantis tris šimtai litų). Atsiskaitymas po pirmojo šuniuko pardavimo“, taip jas suklastojo bei 2012 m. rugsėjo 13 d. šias kergimo sutartis išsiųsdama paštu iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) medžioklinių-sportinių šunų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininkei S. P., kuri sutartis paštu gavo 2012 m. rugsėjo 15 d., taip suklastotus dokumentus panaudojo. Tokiu būdu J. G. buvo kaltinama suklastojusi tikrus dokumentus ir juos panaudojusi.

Šioje byloje nukentėjusysis T. N. pareiškė civilinį ieškinį ir prašo teismo priteisti iš J. G. 10000 Lt neturtinės žalos, 3100 Lt turtinės žalos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2100 Lt bylinėjimosi ir teisinių išlaidų. Gynėja nurodo, kad žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išdėstęs poziciją, kad, taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, o būtent BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, tampa akivaizdu, jog ieškinio dydžio nustatymui esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią jis turi pagrįsti (kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2009). Mano, kad pateiktas civilinis ieškinys nėra pagristas ne tik įrodymais, bet ir faktinėmis aplinkybėmis. Nukentėjusysis T. N. reikalauja atlyginti 900 Lt žalą, t. y. Lietuvos kinologų draugijos skirtą 150 Lt baudą už kiekvieną šuniuką, nes veisėja I. N. (jos veiklą finansuoja T. N.) per anksti sukergė savo kalę (duomenys neskelbtini). Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad I. N. pripažino, jog tai jos kaltė, nes ji leido kergti kalę per anksti, be to, Lietuvos kinologų draugijos šunų veisimo nuostatai numato atsakomybę tik veisėjams, o veisėjais laikomi kalės savininkai, todėl prašoma priteisti 900 Lt žala yra atsiradusi ne dėl išteisintosios kaltės, o tik dėl nukentėjusiosios I. N. kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendis dėl J. G. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus neteisingai taikant kasacinės instancijos teismo praktiką šioje byloje. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus J. G. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jos kaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog J. G. suklastojo kergimo sutartį ir šią sutartį panaudojo bei kad neturėdama teisėto pagrindo įgijo, gabeno, laikė fizinio asmens dokumentą, neįrodytos.

Skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis apie kergimo sutartį kaip dokumentą bei išvadomis apie J. G. kaltę padarius jai inkriminuotus nusikaltimus, savo teiginius prokuroras argumentuoja įrodymų turinio citatomis ir pateikdamas savą jų vertinimo versiją. Prokuroro manymu, byloje neabejotinai nustatyta, kad J. G. neteisėtai paimdama I. N. priklausantį kergimo sutarties vieną egzempliorių ir į ją įrašydama atitinkamą pinigų sumą, kuri net žodžiu nebuvo aptarta, veikė tiesiogine tyčia, ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, išteisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Byloje nustatyta, kad J. G. 2012 m. rugsėjo 10 d. (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su I. N. dėl atsiskaitymo už šunų kergimą, paėmė šunų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2012 m. birželio 20 d. kergimo sutarties egzempliorių, kurį parsivežė į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat neginčijamai nustatyta ir tai, kad J. G. minėtos sutarties grafoje „kergimo sąlygos“ įrašė žodžius „už pilną vadą, tai yra daugiau nei penki šuniukai, mokama 1300 Lt (tūkstantis tris šimtai litų). Atsiskaitymas po pirmojo šuniuko pardavimo“, ir šią sutartį 2012 m. rugsėjo 13 d. paštu išsiuntė (duomenys neskelbtini) medžioklinių-sportinių šunų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininkei S. P.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. G. pripažįsta atlikusi šiuos veiksmus, tačiau nesutikdama su jai pareikštais kaltinimais nurodo, jog nusikalstamų veikų nepadarė, neturėjo jokios tyčios grobti kergimo sutartį ar ją klastoti. Teigia, kad kilus nesutarimams dėl atsiskaitymo už kergimą, nuvyko į I. ir T. N. namus, tačiau ir ten nesutarus dėl atsiskaitymo bei kilus žodiniam konfliktui, ji išvažiavo namo ir išsivežė abi šunų kergimo sutartis, nes sutartys buvo pas ją. Po to ji paskambino liudytojai S. P., kuri sakė, kad turėtų konfliktą išspręsti taikiai, tačiau nesulaukusi jokių žinių iš S. P., ji kreipėsi į savo klubo pirmininkę A. L., kuri patarė užpildyti kergimo sutarčių sąlygas ir sutartis išsiųsti į I. N. klubą, dėl to ji ir įrašė į kergimo sutartį sąlygą dėl atsiskaitymo. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad šie J. G. veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia prokuroro pozicija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir teisingai pažymėjo, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus.

BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą neturint teisėto pagrindo. Taigi ši veika yra padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai pagrobia ar neturėdamas teisinio pagrindo įgyja fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, numato, kad dėl tokios jo veikos nukentėjusysis neteks šių dalykų ir tokių padarinių nori. Šią veiką asmuo daro neturėdamas teisės disponuoti dokumentais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad kergimo sutartis yra kaip kergimo įrodymas ir garantas, patvirtintas abiejų savininkų parašais. Ši sutartis įpareigoja abu savininkus laikytis sutartyje nustatytų kergimo sąlygų. Atskirais atvejais kergimo sutartį klubas gali išduoti ir po kergimo. Kergimo sutartis yra surašoma trimis egzemplioriais ir vienas lieka klubui, kiti šunų savininkams (t. 1, b. l. 84–85). Taigi kaip sukergtų šunų savininkės tiek I. N., tiek J. G. turėjo teisę disponuoti minėta sutartimi, kergimo sutartis teisėtai priklausė J. G. ir buvo jos pačios pasirašyta, dar prieš įrašant į sutartį kergimo sąlygas, sutartis jau buvo užpildyta, nes joje buvo nurodyti visi sukergtų šunų duomenys, šunų savininkų duomenys, sutartis buvo abiejų šunų savininkių pasirašyta ir remiantis ja buvo galima išduoti gimusių šuniukų dokumentus. J. G. šią sutartį įgijo ne be pagrindo, turėdama teisę disponuoti šia sutartimi kaip šuns savininkė. Kaip nurodė pati J. G., šią sutartį iš I. N. namų kilus konfliktui ji išsinešė kartu su kitais rankose turėtais dokumentais, ji neturėjo jokio tikslo grobti I. N. sutarties egzemplioriaus. Tai, kad J. G. neveikė tyčia, įrodo ir jos elgesys išvykus iš I. N. namų – žinodama, kad kilus konfliktui dėl atsiskaitymo už kergimą Lietuvos kinologų draugijos šunų veisimo nuostatuose yra numatyta, kad reikia kreiptis į klubo pirmininką, kad spręstų kilusį konfliktą, turėdama tikslą teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti kilusį ginčą, nuvyko pas savo klubo pirmininkę A. L., kuri ir patarė įrašyti atsiskaitymo sąlygą į kergimo sutartį. Tai, kad J. G. išsiuntė kergimo sutartį (duomenys neskelbtini) medžioklinių-sportinių šunų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininkei S. P., įrodo ne tik tai, kad ji nesielgė nusikalstamai, bet ir tai, kad jos tikslas buvo elgtis teisėtai ir taikiai išspręsti kilusį ginčą, kadangi kergimo sutartį ji I. N. grąžino per (duomenys neskelbtini) medžioklinių-sportinių šunų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininkę S. P.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti J. G. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laikytinas atitinkančiu baudžiamąjį įstatymą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria ir Plungės rajono apylinkės teismo sprendimui išteisinti J. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. BK 300 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente surašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Svarbu ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismas išteisino J. G. dėl kaltinimų suklastojus kergimo sutartį ir ją panaudojus kruopščiai įvertinęs įrodymus ir atsižvelgęs į svarbių aplinkybių visumą: į tai, kad šunų kergimo sutartis nėra dokumentas, kuris turėtų reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui, tai pagalbinis dokumentas, naudojamas Lietuvos kinologų draugijos veikloje, į tai, kad J. G. padarytas įrašas šunų kergimo sutartyje negali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokio dokumento įgijimas, gabenimas ir laikymas negali būti baudžiamas baudžiamąja prasme. Dėl kergimo sutarties tikrumo nekilo jokių abejonių, tiek I. N., tiek J. G. nurodė, kad sutartis buvo pasirašyta ir ji buvo galiojanti, nebuvo užpildyta tik vienintelė sutarties grafa – kergimo sąlygos, tačiau nei I. N., nei J. G. dėl šios sutarties sąlygos neužpildymo iki konflikto nereiškė jokių pretenzijų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, J. G. veiksmai, kai ji į kergimo sutartį įrašė žodžius „už pilną vadą, tai yra daugiau nei penki šuniukai, mokama 1300 Lt (tūkstantis tris šimtai litų). Atsiskaitymas po pirmojo šuniuko pardavimo“, neatitinka dokumento klastojimo BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Jau minėta, kad kergimo sutartis yra tik pagalbinis dokumentas, naudojamas Lietuvos kinologų draugijos veikloje, šuniukų kilmės dokumentai gali būti išduodami ir be kergimo sutarties, kergimo sutartis yra kaip kergimo įrodymas ir garantas, patvirtintas abiejų savininkų parašais, ši sutartis įpareigoja abu savininkus laikytis sutartyje nustatytų kergimo sąlygų (t. y. atsiskaitymo už kergimą tvarkos). Byloje nėra jokių duomenų, kad J. G. veikė savanaudiškais tikslais, priešingai – nustatyta, kad J. G. siekė taikaus konflikto dėl atsiskaitymo sprendimo, bandė susitarti su I. N., ir nors abi iš anksto buvo susitarusios, kad už kergimą bus atsiskaitoma gimusiu šuniuku, tačiau pati I. N. pripažino, kad derybų dėl atsiskaitymo metu pasikeitė atsiskaitymo sąlygos ir ji sutiko už kergimą sumokėti 1000 Lt (t. 1, b. l. 23–24). Taigi iš aptartų duomenų matyti, kad J. G. neturėjo tiesioginės tyčios klastoti kergimo sutartį, atsiskaitymo sąlygą ji į sutartį įrašė būdama įsitikinusi, kad tokios sąlygos būtų protingos ir tai būtų tinkamo atsiskaitymo su ja forma, juo labiau, kad pati I. N. jau buvo sutikusi už kergimą atsiskaityti grynaisiais pinigais. Todėl manytina, kad nors J. G. veiksmai vienašališkai įrašant atsiskaitymo už kergimą sąlygą į kergimo sutartį gali būti laikomi nesąžiningais, tačiau negali būti laikomi tiek pavojingu veiksmu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir bylos kontekstą, konstatuotina, kad J. G. pagal kaltinimus dokumentų suklastojimu išteisinta pagrįstai.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat prašo J. G. padarytas veikas pripažinti mažareikšmėmis ir vadovaujantis BK 37 straipsniu nutraukti baudžiamąją bylą, tačiau toks prokuroro prašymas yra nepagrįstas. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-154/2013, 2K-364/2013). Taigi, norint taikyti BK 37 straipsnį, visų pirma reikia nustatyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, turi būti nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Kadangi anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog J. G. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, nėra jokio pagrindo jai taikyti BK 37 straipsnį.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje J. G. kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. G., nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl J. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro N. Šiaulio apeliacinį skundą atmesti.