Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 9 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar užsiregistruoti darbo baržoje ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. D. ir T. D.; pagal BK 163 straipsnį nuteistas 1 metams 6 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar užsiregistruoti darbo baržoje ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. D. ir T. D.. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 metai laisvės apribojimo, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar užsiregistruoti darbo baržoje ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. D. ir T. D..

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, K. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį jis privalo atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios I. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jos naudai iš K. D. 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje nukentėjusiosios I. D. civilinis ieškinys atmestas.

N. T. D. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista T. D. iš K. D. 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo T. D. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą I. D..

Taip pat priteista valstybei iš K. D. 561,52 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. D. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 17 - 18 dienomis, tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytu metu, apie 21.30 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė sutuoktinei I. D. ikiteisminiu tyrimu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į veidą ir rankas, tuo sukėlė savo šeimos nariui (sutuoktinei) I. D. fizinį skausmą.Taip pat jis nuteistas pagal BK 163 straipsnį už tai, kad būdamas atsakingas už mažamečio savo sūnaus T. D., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), taip pat privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametį savo sūnų T. D., ko pasėkoje laikinai sutriko mažamečio T. D. psichikos sveikata dėl Kitų reakcijų į stiprų stresą, kas nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo mažamečio T. D. psichikos sveikatą, o būtent: nuo tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytos datos iki 2016 m. sausio 3 d., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), sistemingai naudojo psichinę prievartą mažamečio T. D. atžvilgiu, ikiteisminiu tyrimu nenustatytu metu ir laiku mušdamas vaiko mamą, savo sutuoktinę I. D., mažamečiui sūnui T. D. matant ir girdint, be to sistemingai taikė fizines bausmes už tariamą mažamečio T. D. nepaklusnumą, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, be to, 2016 m. sausio 3 d. tyčia vieną kartą kojos keliu įspyrė mažamečiui T. D. į pilvą dėl neatiduoto mobiliojo ryšio telefono, o po to, tyčia dar vieną kartą koja įspyrė jam į pilvą, neleisdamas mažamečiui T. D. išeiti iš kambario, kas sukėlė mažamečiui T. D. fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog nuteistojo K. D. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų yra įrodyta byloje esančiais duomenimis. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. D. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 163 straipsnį bei atmesti civilinius ieškinius.Skunde jis teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apelianto pateiktus faktinius duomenis vertino vienpusiškai, deklaratyviai ir tendencingai, rėmėsi prielaidomis, spėjimais ir prieštaringais nukentėjusiųjų bei dalies liudytojų parodymais, neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti, taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatos. Skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios I. D. 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. sausio 22 d. ir 2016 m. kovo 30 d. apklausų protokolų turinio. Nurodoma, kad nukentėjusiosios duoti parodymai yra nenuoseklūs, kadangi 2016 m. sausio 6 d. apklausoje ji teigė, kad fizinis smurtas prieš ją buvo naudotas vieną kartą; 2016 m. sausio 7 d. buvo patikslinta, kad nuteistasis dažnai prieš nukentėjusiąją naudodavo smurtą; 2016 m. sausio 22 d. apklausoje nukentėjusioji vėl teigė, kad fizinis smurtas prieš ją naudotas vieną kartą; 2016 m. kovo 30 d. apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad per jos ir nuteistojo bendro gyvenimo laikotarpį, nuteistasis prieš ją du kartus panaudojęs fizinį smurtą t. y. pirmą kartą – 2006 ar 2007 m. liepos 26 d. ir antrą kartą – 2015 m. gruodžio 17 - 18 d. Skunde taip pat keliamos abejonės dėl liudytojos L. M. ir liudytojo E. M. parodymų. Teigiama, kad teismas neįvertino to, jog minėti liudytojai yra draugai, kaimynai bendraujantys šeimomis, taip pat neįvertino to, jog šie asmenys atsirado tik po to, kai nukentėjusioji penktą kartą pakeitė savo parodymus apie prieš ją panaudotą smurtą. Tuo tarpu nukentėjusiojo T. D. duoti parodymai nepatvirtinti jokiais bylos faktiniais duomenimis bei apeliantas teigia, kad nukentėjusysis akivaizdžiai sako netiesą. Skunde apeliantas teigia, kad jo nekaltumą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį patvirtina ir tai, kad 2016 m. sausio 8 d. vykusios nukentėjusiosios apklausos metu ir tikslinant 2016 m. sausio 6 d. jos pareiškime nurodytas aplinkybes, ji nurodė, kad kumščiu 10-15 kartų į veidą K. D. jai trenkė 2016 m. sausio 1 d., po 21 val. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G74/2016(02) nurodyta, kad nukentėjusiosios nurodytose vietose absoliučiai jokių išorinių sužalojimų nenustatyta. Tačiau, apelianto teigimu, mėlynės iki išnykimo keisdamos savo spalvas visiškai išnyksta tik po 10-12 parų nuo sužalojimų padarymo. Tačiau kažkodėl nukentėjusiąją 2016 m. sausio 3 d. vežę namo pareigūnai jokių mėlynių nukentėjusiosios veide ir rankose nematė, o specialistės ji buvo apžiūrėta praėjus 9 dienoms po įvykio, todėl mėlynės taip pat turėjo matytis. Abejonių apeliantui kelia ir 2016 m. sausio 8 d. nukentėjusiosios I. D. apklausos protokolo dingimas bei vietoje jo atsiradusio 2016 m. sausio 7 d. neįregistruoto apklausos protokolo atsiradimas.Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu 2016 m. sausio 7 d. data surašyto turinio nukentėjusiosios apklausos protokolas būtų buvęs, tai būtent jo turinys ir būtų buvęs įregistruotas policijos ROIK sistemoje. Taip pat nukentėjusiosios motina I. Ž., duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, patvirtino jokių sužalojimų nukentėjusiosios veido paakių srityje nemačiusi tuo metu kai kartu šventė Kalėdas 2015 m. gruodžio 24 ir 25 dienomis, nors, apelianto nuomone, tai nukentėjusiosios motina ir tėvas tikrai būtų pamatę, jeigu tokie sužalojimai ir būtų buvę.Skunde nurodoma, kad nuteistojo veiksmuose tiesioginės tyčios nebuvo ir teismas to nenustatė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 163 straipsnį. Taip pat nurodoma, kad byloje sistemingo fizinio ar sistemingo psichinio gniuždymo veiksmų buvimą pagrindžiančių duomenų teismas nenustatė. Teigiama, kad faktiniai duomenys byloje taip pat nepatvirtina ir to, kad 2016 m. sausio 3 d. nuteistasis būtų sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajam T. D. ar dėl jo apeliantas būtų netinkamai vykdęs savo, kaip tėvo pareigas. Apeliantas nurodo, kad būtent tuo metu buvęs mažametis sūnus Tadas neatliko savo, kaip vaiko pareigų ir neklausė tėvo reikalavimų. Prievarta prieš sūnų nuteistasis apsiribojo tik ištraukdamas iš sūnaus rankų telefoną ir neleidimu jį pasiimti atgal, o dėl kitokios prievartos ir buvusio girtumo buvo apkalbėtas. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog 2016 m. sausio 8 d. med. dokumentuose užfiksuota, jog jokių vaiko pilvo sužalojimo požymių nerasta. Nuo 2016 m. sausio 22 d. sūnus ir buvusi sutuoktinė parodymus pakeitė ir nurodė apie du spyrius sūnui į pilvą (vietoje vieno, kaip pradžioj tvirtino), tačiau ir šio fakto niekas nepatvirtina. Tai, kad apeliantui inkriminuotų nusikaltimų prieš nukentėjusįjį T. D. jis neatliko, patvirtina jo pateiktas nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu žaidimų internetu su nukentėjusiuoju metu vykusių pokalbių turinys, kur nukentėjusysis atsiprašė ir prisipažino melavęs, tai taip pat patvirtina ir kartu su jais internetu žaidusio liudytojo L. A. teisme duoti parodymai.Skunde teigiama, kad T. D. konstatuotas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas t. y. kitos reakcijos į stiprų stresą negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su fizinio skausmo tariamai apelianto smurtiniais veiksmais sukėlimu, nes jokio smurto prieš sūnų apeliantas nenaudojo, todėl ir skausmo sukelti negalėjo. Nuteistasis teigia, kad sūnus yra gimęs hipoksijoje, jam konstatuoti nesaugumo, bejėgiškumo, nerimastingumo, nepasitikėjimo aplinka, užsispyrimo, maištavimo, polinkio greitai susigraudinti, atsisakymo dalyvauti bendruose užsiėmimuose su kitais vaikais, polinkio tyčiotis iš kitų ir atsikalbinėjimo požymių buvimas, kuris nukentėjusiajam diagnozuotas jau pirmoje klasėje ir yra išlikęs iki šiol.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl K. D. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Dėl K. D. kaltės pagal BK 163 straipsnį

Apeliaciniame skunde K. D. taip pat neigia savo kaltę ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, padarymo, teigdamas, kad byloje sistemingo fizinio ar psichinio gniuždymo veiksmų buvimą pagrindžiančių duomenų teismas nenustatė, o faktiniai duomenys byloje taip pat nepatvirtina ir to, kad 2016 m. sausio 3 d. nuteistasis būtų sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajam T. D. ar dėl jo apeliantas būtų netinkamai vykdęs savo, kaip tėvo pareigas. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais taip pat negalima.Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar neveikimo. CK 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti ( BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-553-942/2015).Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 straipsnis numato vaikų teises, kurios yra saugomos ir garantuojamos, tarp jų teisė, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Įstatymas numato, kad draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai ir valstybė turi užtikrinti vaikų apsaugą. Įstatymas nustato labai aiškią pareigą tėvams apsaugoti vaikus nuo smurto ir draudžia bet kokio pobūdžio smurtą prieš vaikus. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizines bausmes ir (ar) bet kokį kitą smurtą prieš vaiką (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalis).Nors K. D. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad jis, būdamas atsakingas už mažamečio savo sūnaus T. D., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, taip pat privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametį savo sūnų T. D., dėl ko laikinai sutriko mažamečio T. D. psichikos sveikata dėl Kitų reakcijų į stiprų stresą, kas nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo mažamečio T. D. psichikos sveikatą. Nukentėjusysis T. D. nuosekliai nurodė aplinkybės apie tai, kaip 2016 m. sausio pradžioje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio K. D. bandė atimti iš sūnaus telefoną ir keliu sudavė sūnui į pilvą, dėl ko jam labai skaudėjo, jis pradėjo verkti, o netrukus bėgančiam į savo kambarį, tarpduryje tėvas įspyrė į šoną, T. D. buvo užrakintas savo kambaryje, kur visą dieną, negalėjo nueiti nei į tualetą, nei pavalgyti. Viską apie tai papasakojo iš darbo grįžusiai mamai. Nukentėjusysis nurodė ir aplinkybes apie tai, kad mama tėvui turėdavo parnešti alkoholio, kad tėvas nelystų prie jų visą naktį. Tariamo žaidimo metu tėvas jam užlauždavo rankas, o jis rėkdavo, kad paleistų, jam skaudėdavo, tuomet tėvas jį menkindavo, kas jis yra „mamyčiukas“. Drausminimas buvo pagrasinimas su diržu. Jis jautė grėsmę, nes tėvas ne kartą mušdavo jį diržu – trenkdavo per užpakalį stipriai ir jam labai skaudėdavo, negalėdavo net atsisėsti. T. D. matė, kaip tėtis mušė mamą, matė tą kartą, kai mamai buvo padaryta mėlynė, nes tėvas mamai sudavė į veidą du kartus. To jis labai išsigando, palindo po antklode ir užsidengė ausis. Kai tėvas atvažiavo į mokyklą, tik jį pamatęs išsigando ir tą dieną bijojo vienas eiti, bijojo, kad vėl gali atvažiuoti tėvas, jį palydėjo socialinė darbuotoja.Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino eilė byloje esančių įrodymų ir rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusioji I. D. parodė aplinkybes dėl sūnaus sužalojimo, paneigė, kad sūnus yra linkęs į melavimą ar yra įtakotas jos. Liudytoja A. A. parodė apie tai, kad bendravo su I. D., kuri nurodė aplinkybės dėl jos ir sūnaus T. sumušimo, bendraudama su I. D. jautė, kad pastaroji įbauginta, bijo grįžti namo. Iš 2016 m. liepos 5 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog T. D. parodymai pakankami detalėmis, realistiški, parodymų turinys atitinka jo emocinę būseną, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, todėl pagrįstai galima manyti, kad duodamas parodymus T. D. remiasi asmenine savo patirtimi. Duomenų, apie galimai kitų asmenų jam daromą poveikį negauta. T. D. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki ekspertinio tyrimo dienos psichikos sutrikimų objektyviai nebuvo konstatuota. Šiuo metu (ekspertizės atlikimo metu 2016 m. liepos 5 d.) T. D. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – Kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs ir dėl byloje nagrinėjamų įvykių (BK 140 str. 3 d. fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui), ir dėl anksčiau patirto psichologinio ir fizinio smurto šeimoje. T. D. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus. Byloje nagrinėjamų įvykių pasekmės gali pasireikšti ir ateityje – gali paveikti tiriamojo santykius su kitais, socialinę adaptaciją, be to, nesuteikus tęstinės psichologinės pagalbos, tiriamajam gali išsivystyti psichikos sutrikimai, t. y. elgesio ir (ar) emocijų sutrikimai. T. D. toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose nerekomenduojama – kalbėdamas apie bylos įvykius jis labai jaudinasi, juos atgamindamas tarsi iš naujo išgyvena byloje nagrinėjamą įvykį. Visa tai rodo išliekantį įvykio psichotraumuojantį poveikį. T. D. tikslinga tęsti psichologinę pagalbą traumuojančios patirties įveikai. T. D. intelektas atitinka statistinį amžiaus vidurkį, jo pažintiniai gebėjimai yra pakankami, kad jis galėtų įsiminti bylos įvykius ir vėliau atgaminti. T. D. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai, tame tarpe ir jo socialinė branda, atitinka jo amžiaus tarpsnį. T. D. nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai (nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei atminties sutrikimų ir pan.), dėl kurių jis negalėtų suprasti byloje nagrinėjamų įvykių ir duoti apie tai parodymus. Jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį T. D. duodamiems parodymams negauta (1 t., b. l. 148-157).Šią ekspertizę atlikusios ekspertės R. D. ir A. Š. patvirtino, kad T. D. parodymai pakankami detalėmis, realistiški, parodymų turinys atitinka jo emocinę būseną, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, todėl pagrįstai galima manyti, kad duodamas parodymus T. D. remiasi asmenine savo patirtimi. Ekspertės nenustatė, kad T. D. būtų linkęs fantazuoti, nenustatytas ir galimas mamos poveikis. R. D. patvirtino, kad susiformavusi reakcija į stiprų stresą yra dėl ilgalaikio psichologinio smurto šeimoje, T. D. psichikos būsenoje atsispindėjo emocinis smurtas. Tuo tarpi ekspertė A. Š. patvirtino, kad T. D. yra buvęs fizinio ir psichologinio smurto šeimoje liudytoju, kai kalbama apie bylos aplinkybes, parodymus duoda susijaudinęs. Apie tai, jog D. šeimoje buvo smurtaujama patvirtino ir nuteistojo sesuo liudytoja D. D., kuri ir pranešė socialinei darbuotojai apie smurtą šioje šeimoje. Liudytoja I. Ž. patvirtino, kad T. D., tuomet kai buvo atvežtas pas ją į namus skundėsi skausmu pilvo srityje, nurodė, kad tėvas labai stipriai spyrė jam į pilvą ir jam labai skaudėjo. T. D. jai pasakojo, kad jis su mama ne kartą yra išėję iš namų dėl tėvo elgesio, miegodavo šaltoje verandoje, nurodė aplinkybes apie tai, kad K. D. žaidimai su vaiku dažnai būdavo grubūs. Liudytojas E. M. nurodė aplinkybes apie tai, kad K. D. jam pats sakė, jog Tadas jo neklausė ir jis sudavė jam ar tai į pilvą, ar į užpakalį. Tuo tarpu liudytoja E. J. parodė, kad I. D. kaip priežastį, kodėl pasiima T. iš mokyklos nurodė, kad tėvas pakėlė ranką prieš T., todėl ji bijanti dėl vaiko. Nurodytų liudytojų parodymai ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad K. D. nustatytu laiku ir aplinkybėmis piktnaudžiavo savo kaip tėvo pareigomis, pažeidė savo teises, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą savo sūnaus T. D. atžvilgiu. Ekspertizės aktas, ekspertizę atlikusios ekspertės patvirtino, kad T. D. nemeluoja, jis pasakojo tikrus išgyventus pojūčius ir patirtis. Šios nustatytos aplinkybės paneigia K. D. nurodytas aplinkybes, kad jis buvo geras tėvas ir neatliko nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 163 straipsnį.Apelianto teigimu tai, kad jis prieš T. D. nusikalstamų veiksmų neatliko, patvirtina jo pateiktas nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu žaidimų internetu su nukentėjusiuoju metu vykusių pokalbių turinys, iš kurio matyti, kad T. D. atsiprašė ir prisipažino melavęs bei kartu su jais internetu žaidusio liudytojo L. A. teisme duoti parodymai. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai kritiškai įvertino liudytojo L. A. parodymus, nes apie tai, kad asmuo slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“ yra K. D. sūnus T., jis sužinojo iš paties K. D., T. D. asmeniškai nėra matęs. Tuo tarpu K. D. pateiktas susirašinėjimas tarp asmenų, kurių slapyvardžiai (duomenys neskelbtini) nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kurie leistų pagrįstai teigti, kad šie asmenys yra būtent K. D. ir jo sūnus T. D.. Įvertinus tai, jog K. D. yra nukentėjusiojo tėvas, net ir nustačius neginčijamą T. D. atsiprašymo faktą – tai nepaneigtų nei aukščiau aptartais liudytojų parodymais, nei ekspertizės aktu bei eksperčių apklausomis nustatytų aplinkybių apie nuteistojo vartotą smurtą savo sūnaus atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, kad T. D. jau gimė nesveikas, kas ir lėmė jo psichikos ir elgsenos ypatumas. Tačiau iš 2016 m. liepos 5 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog iš pateiktų medicininių duomenų sužinota, jog T. D. gimė laiku, tačiau hipoksijoje. Ankstyvoji raida buvo savalaikė. Sirgęs kvėpavimo takų, virškinimo organų ligomis, nuo 2004 m. jam diagnozuota bronchų astma. Objektyvių duomenų, kad vaikas būtų konsultuotas vaikų psichiatro, nėra (1 t., 149 b. l.). Šie duomenys paneigia skunde nurodytas aplinkybes, jog gimimas hipoksijoje būtų kokiu nuros būdu įtakojęs T. D. raidą ir psichinę jo būklę, todėl tokie apeliacinio skundo motyvai atmetami.Apeliantas ginčija aplinkybes ir dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiu fakto, teigdamas, jog buvo apklabėtas. Tačiau (duomenys neskelbtini) gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad K. D. nuo 2012 m. lapkričio 12 d. buvo hospitalizuotas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklė. Istorijoje nurodyta, kad asmuo alkoholį vartoja ilgą laiką dideliais kiekiais, apie litrą brendžio. Vartojimas truko 10 dienų. Nusiskundimai – stiprus nerimas, įtampa, baimė, drebulys, nemiga, prastas apetitas, bendras silpnumas. Išrašytas 2012 m. lapkričio 16 d. (priedas prie 4 tomo). Tai patvirtino liudytoju apklaustas specialistas S. S., kuris nurodė, kad tai visiškai neprieštarauja (duomenys neskelbtini) sektoriuje nustatytai diagnozei, kur aprašoma, kad daug K. D. metų vartoja alkoholinius gėrimus, yra nuo jo priklausomas, kas patvirtinama ir 2013 metų K. D. gydymu (duomenys neskelbtini) sektoriuje. Nors S. S. teigė, jog duomenų, kad K. D. 2015-2016 m. piktnaudžiavo alkoholiu – neturi, tačiau , nežiūrint to, šį faktą patvirtino nukentėjusieji I. D., T. D., liudytoja L. M., kuri būdama I. D. bendradarbė, nurodė, kad I. nešdavo namo K. D. degtinę. Nuteistojo sesuo D. D. taip pat patvirtino, kad K. D. yra priklausomas nuo alkoholio, kad ne kartą tiek ji, tiek ir jos sesuo važiavo lašinti lašinės po K. D. ilgalaikių gėrimų.Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. D. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas ir už BK 163 straipsnyje numatytos veikos padarymą, nes tyčia piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas savo vaiką T. D., t. y. nuo tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytos datos iki 2016 m. sausio 3 d., namuose sistemingai naudojo psichinę prievartą mažamečio T. D. atžvilgiu, ikiteisminiu tyrimu nenustatytu metu ir laiku mušdamas vaiko mamą, savo sutuoktinę I. D., mažamečiui sūnui T. D. matant ir girdint, be to sistemingai taikė fizines bausmes už tariamą mažamečio T. D. nepaklusnumą, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, be to, 2016 m. sausio 3 d. tyčia vieną kartą kojos keliu įspyrė mažamečiui T. D. į pilvą dėl neatiduoto mobiliojo ryšio telefono, o po to, tyčia dar vieną kartą koja įspyrė jam į pilvą, neleisdamas mažamečiui T. D. išeiti iš kambario, kas sukėlė mažamečiui T. D. fizinį skausmą. Nors K. D. teigia, kad savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti savo sūnų, siekiant, kad jis atliktų savo pareigas namuose, tačiau nustatytos aplinkybės, tokios kaip spyris į pilvą, užpakalį, nevienkartinis skausmingas rankų užlaužimas, uždarymas kambaryje, nuolatinis žeminimas, smurto vartojimas prieš I. D. vaiko akivaizdoje rodo, jog K. D. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas, jog sūnus tik dėl tėvo nepagrįstų įgeidžių bei alkoholio poveikio patirtų stresą ir psichologinį diskomfortą, besąlygiškai paklustų, kas rodo neabejotiną piktnaudžiavimą tėvo teisėmis bei pareigomis, dėl ko T. D. nežymiai sutriko sveikata. Todėl, kolegijos nuomone, K. D. veiksmai teisingai įvertinti kaip veika, numatyta Baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus padarę teisingą išvadą, kad K. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 163 straipsnį. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad pripažindamas K. D. kaltu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apelianto pateiktus faktinius duomenis vertino vienpusiškai, deklaratyviai, rėmėsi prielaidomis ir prieštaringais nukentėjusiųjų bei dalies liudytojų parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatos, yra atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, todėl naikinti jį, kaip to prašoma K. D. apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.