Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:

5.1. 2019 m. sausio 20 d. apie 00.54 val. įvyko avarija (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, tuo metu ėjusi (duomenys neskelbtini) tyrėjos pareigas į įvykio vietą atvykusiems Utenos Apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir - AVPK) Ignalinos rajono pareigūnams nurodė, kad ji vairavo autoįvykyje atsidūrusį automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

5.2. Utenos AVPK 2019 m. vasario 2 d. nutarimu pagal medžiagą Nr. M-1-01-04890 (dėl galimo vairavimo esant neblaiviam) buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

5.3. 2019 m kovo 7 d. Utenos AVPK buvo pradėta administracinė teisena dėl 2019 m. sausio 20 d. autoįvykio. Administracinė teisena buvo sustabdyta pradėjus ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-105097-19 dėl Utenos AVPK pareigūnų ir V. M. veiksmų fiksuojant 2019 m. sausio 20 d. avariją.

5.4. Šio ikiteisminio tyrimo metu pareiškėja 2019 m. gegužės 14 d. teikė parodymus, kad 2019 m. sausio 20 d. ji autoavarijos metu vairavo automobilį. Šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2019 m. liepos 10 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-105097-19 dėl Utenos AVPK pareigūnų veiksmų, nesurinkus pakankamai duomenų apie kaltę ir nusikalstamas veikas Šiame nutarime nurodyta, kad V. M. galimai klaidino į įvykio vietą atvykusius pareigūnus apie tai, kad pati vairavo automobilį, su kuriuo buvo padaryta avarija. Nutarime konstatavus, kad avariją padarė ne V. M., o galimai jos sūnus S. M., klausimas dėl S. M. administracinės atsakomybės perduotas policijai pagal kompetenciją.

5.5. 2019 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus AVPK Imuniteto valdyba pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų.

5.12. Tarnybinio nusižengimo tyrimas atnaujintas 2020 m. balandžio 8 d.

5.14. VSAT vado įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo (Skundžiamas Įsakymas) priimtas 2020 m. balandžio 15 d.

Prisiekdamas vidaus tarnybos pareigūnas, be kita ko, prisiekia visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-518/14)

VTS 2 str. 4 d. numatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti.

Pareigūno vardo pažeminimo sąvoka yra pateikta VTS 2 str. 7 d. Pareigūno vardo pažeminimas VTS 2 str. 7 d. prasme yra susijęs su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu: 1) pareigūno kaltės dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) ši veika turi sukelti pasekmes - akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 str. 7 d. apibrėžtos veikos pasekmes akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu, laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.).

7.2. Pareiškėja ginčija aplinkybę, kad avarijos metu ji vairavo automobilį. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, kad ne ji vairavo automobilį, yra grindžiama tik netiesioginiais įrodymais bei prielaidomis. Visgi pareiškėja konkrečiai neįvardija, kokie įrodymai Išvadoje buvo įvertinti neteisingai ir kodėl. Įrodymais tiek teisme , tiek ir administracinėje procedūroje gali būti visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnis). Tai, kad pareiškėjos elgesys konstatuotas įvertinus netiesioginius įrodymus, savaime nepaneigia Išvados teiginių. Taigi toks pareiškėjos skundo argumentas iš esmės yra deklaratyvus.

7.3. Teismo posėdžio metu pareiškėja pateikė versiją, kad po avarijos skubiai išbėgo iš automobilio į namus, nes galvojo, kad telefoną paliko namuose, po to sūnus pamatė, kad telefonas yra automobilyje ir nubėgo jos vytis. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-105097-19 metu pareiškėja 2019 m. gegužės 14 d. teikdama parodymus paaiškino, kad: „<..>...vairavau automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ignalinos m. Neprisimenu kieno vardu buvo registruotas automobilis. Kartu su manimi važiavo mano sūnus S. M.. (duomenys neskelbtini) nesuvaldžiau automobilio ir atsitrenkiau į pėsčiųjų perėjos ženklą. Tuomet aš patyriau didžiulį stresą. Tada neturėjau telefono. Mano sūnus turėjo telefoną, tačiau tuo metu žinojau, kad tokiam eismo įvykiui įvykus, sutinkant kelio ženklo savininko atstovui, užtenka užpildyti eismo įvykio deklaraciją<...>“. Apie tai, kad iš karto po įvykio būtų išbėgusi į namus ir tik po to sugrįžusi į įvykio vietą, nenurodė. Papildomai paklausta, kaip galėtų paaiškinti, kad liudytojas matė, jog nuo automobilio po įvykio nubėgo tik vyriškis, iš esmės nieko nepaaiškino. Aplinkybių tikslinimo metu dėl galimo vairavimo esant neblaiviam (medžiagoje Nr. M-1-01-04890) pareiškėja parodymų nedavė, naudodamasi teise neduoti aprodymų apie save arba artimą asmenį. Tuo pačiu pagrindu pareiškėja atsisakė duoti parodymus ir ikiteisminiame tyrime dėl jos melagingų parodymų. Ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėja atsisakė tikrintis poligrafu. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėja prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-105097-19 duotais parodymais. Iš to matyti, kad pareiškėja anksčiau įvykių versijos apie bėgimą iš automobilio neteikė, nesiekė kuo detaliau paaiškinti įvykių eigos. Pareiškėjos pateiktos įvykių versijos kiti netiesioginiai įrodymai nepatvirtina. Pati įvykių versija nėra visiškai atitinkanti natūralią gyvenimišką situaciją (neaišku, kodėl reikėjo bėgti iš automobilio ieškoti telefono, jeigu šalia esantis sūnus turėjo telefoną). Panevėžio apygardos teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-32-491/2020, priimdamas 2020 m. kovo 16 d. nutarimą, konstatavo, kad aptariamoje situacijoje S. M. vairavo automobilį. Minėtoje byloje teismas pareiškėjos sūnaus S. M. ir pareiškėjos paaiškinimus apie tai, kad pareiškėja iš karto po avarijos išbėgo iš automobilio pasiimti telefono, vertino kritiškai, nes patikimesniais įrodymais laikyti liudytojo V. L., mačiusio pro langą situaciją po įvykio, parodymai. Šioje byloje teismas nemato pagrindo, kodėl reikėtų kitaip vertinti tuos pačius įrodymus. Liudytojo, stebėjusio situaciją iš šalies ir niekaip nesuinteresuoto, parodymais nėra pagrindo netikėti. Liudytojo parodymai tiek ikiteisminiuose tyrimuose, tiek administracinio nusižengimo byloje buvo nuoseklūs, logiški. Liudytojas nurodė, kad po 5-7 sekundžių po to, kai išgirdo smūgį, pažiūrėjęs pro langą matė nuo automobilio (duomenys neskelbtini), nuvertusio kelio ženklą, nubėgo vyriškis, kuris paskui, po maždaug 3 minučių, sugrįžo į įvykio vietą su moterimi. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nurodo jau po 5 ar 7 sekundžių matęs tik iš įvykio vietos bėgantį vyrą. Pagal pareiškėjos versiją, iki to laiko ji turėjo apsižiūrėti, kad neturi telefono, išbėgti iš automobilio, jos sūnus pastebėti, kad visgi telefonas yra automobilyje ir išbėgti iš automobilio. Pareiškėja iš automobilio turėjo išbėgti gerokai anksčiau ir nubėgti tiek, kad jos įvykio vietoje nesimatytų. Be to, liudytojas nurodo, kad tik po 3 minučių grįžo vyras su moterimi, dėl ko nėra patikima pareiškėjos pateikta versija, kad sūnus išbėgo paskui ją: tai būtų įvykę po 5-7 sekundžių po avarijos, per tą laiką pareiškėja negalėjo nubėgti toli, taigi į įvykio vietą su sūnumi būtų turėjusi grįžti gerokai anksčiau nei 3 minutės. Kadangi pėsčiųjų perėja, šalia kurios įvyko įvykis, yra gerai apšviesta, liudytojas turėjo visas sąlygas ir galimybes matyti įvykio vietą. Tokie liudytojo parodymai paneigia pareiškėjos versiją apie tai, kad ji po avarijos išbėgo iš automobilio. Iš dalies pareiškėjos paaiškinimus susilpnina ir tai, kad, kaip matyti iš 2019 m. liepos 10 d. prokuroro nutarime aprašyto įvykio fiksuoti atvykusių policijos pareigūnų tarpusavio pokalbio tarnybiniame automobilyje, jiems taip pat susidarė įspūdis, kad greičiausiai ne V. M. vairavo automobilį (vienas jų sakė „Pa liubomu čia na jinai vairavo“, į ką kitas atsakė „Tai aišku, ne“). Tai, kad pareigūnai vėliau teikė kitokius paaiškinimus (pvz., kad pagal sėdynės padėtį jiems nekilo abejonių dėl vairuotojo) vertintini kritiškai, nes jiems buvo palanku nurodyti tokias aplinkybes, siekiant išvengti jiems patiems gresiančių neigiamų teisinių pasekmių. Prokuroro nutarime padaryta išvada, kad policijos pareigūnai tinkamai neatliko pareigų, kad įsitikintų, kas vairavo automobilį, tačiau įrodymų, kad įvyko nusikalstama veika, nepakako. Pareigūnams dėl neteisėtų veikų buvo pritaikyta drausminė atsakomybė, t. y. laikytina nustatyta, kad jie aplinkybę, kad, kad automobilį vairavo V. M., fiksavo netinkamai. Tuo tarpu pareiškėjai, matant, kad į įvykio vietą atvyko J. J. ir kurią, kaip pati nurodė, iš matymo pažinojo, galėjo atsirasti papildoma paskata (motyvas) teikti neteisingus duomenis tikintis, kad J. J. ją taip pat atpažins ir nesiims visų įmanomų priemonių tam, kad patikrintų pareiškėjos teiginius (galiausiai nustatytas faktas, kad taip ir įvyko – pareigūnai tinkamai įvykio aplinkybių nefiksavo). Tokią pareiškėjos nuostatą (motyvą elgesiui) patvirtina pareiškėjos pokalbis tarnybiniame automobilyje fiksuojant įvykius, kuriame ji nurodo, kad nenorėtų tirtis alkoholio matuokliu, t. y. tikisi, kad pareigūnai nesiims visų veiksmų aplinkybėms išsiaiškinti. Pareiškėja paaiškino, kad paprastai avariją padariusiu automobiliu naudojasi jos sūnus.

Visų aptartų aplinkybių visuma formuoja teismo vidinį įsitikinimą, kad būtent pareiškėja vairavo avariją padariusį automobilį. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad į eismo įvykio vietą atvykusiems pareigūnams pareiškėja pateikė klaidingą ir melagingą informaciją apie tai, kad neva ji (o ne jos sūnus S. M.), apie 00.50 val., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šio nesuvaldė bei atsitrenkė į kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, t. y. klaidino į įvykio vietą atvykusius pareigūnus, nurodė melagingas aplinkybes. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu teikė neteisingus parodymus, kad ji vairavo automobilį.

7.4. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjai nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė dėl melagingų parodymų teikimo nereiškia, kad negalima konstatuoti pažeminus pareigūno vardą. Baudžiamosios atsakomybės taikymo paskirtis yra kitokia, ji laikoma kraštutine (lot. ultima ratio) priemone ir jos taikymui keliami aukšti įrodinėjimo reikalavimai. Šiuo atveju pareiškėjai pritaikyta ne baudžiamoji atsakomybė, o įvertintas jos elgesys pareigūnų etikos ir VTS 2 straipsnio 4 dalies (pareigūno vardo pažeminimas) prasme ir pritaikyta VTS 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta pasekmė (atleidimas iš pareigų).

7.5. Pažymėtina, jog pareiškėja V. M. buvo statutinė valstybės tarnautoja, todėl jai keliami didesni reikalavimai ir nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-518/14).

Policijos įstatymas policiją apibrėžia, kaip asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančią policijos įstaigų ir policijos pareigūnų sistemą (2 str. 4 d.), policijos pareigūną – kaip VTS nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtą statutinį valstybės tarnautoją, atliekantį įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis policijos pareigūnams (2 str. 6 d.). Policijos įstatymo 25 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta policijos pareigūno pareiga gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį nusižengimą arba būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam nusižengimui, įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį nusižengimą ar įtariamą jų padarymu ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 7 p. nustato, kad policijos darbuotojas, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto (7.1. p.); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (7.2. p.).

7.6. Šiuo atveju pareiškėja, būdama policijos pareigūne, klaidino į įvykio vietą atvykusius pareigūnus, taip pat ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, trukdė teisingumui. Tokią veiką atliko sąmoningai, tyčia – siekė, kad jos sūnus išvengtų atsakomybės. Policijos pareigūno pagrindinė pareiga yra užkirsti kelią pažeidimams ir objektyviai fiksuoti įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjos elgesys nebuvo tik formalus ar mažareikšmis pažeidimas, nes buvo sąmoningai nukreiptas visiškai priešinga visuomenės formuojamų lūkesčių policijos atžvilgiu linkme. Toks elgesys, net ir ne tarnybos metu, neatitinka visuomenės lūkesčių policijos pareigūnų atžvilgiu, akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais policijos atžvilgiu, kelia nepasitikėjimą visa policijos sistema, ją diskredituoja. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja pažemino pareigūno vardą, kaip tai suprantama VTS 2 straipsnio 4 dalies ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme.

Sutiktina su atsakovo pozicija, kad atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, nurodytas Vidaus tarnybos statuto (72 straipsnio 1 d. 7 p.) yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir nėra laikomas tarnybine nuobauda. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyviu sprendimo būdu tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą yra imperatyvi šiame Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr A662-193/2011). Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, šios pasekmės taikymui negali turėti įtakos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l554-662/2015). Šiuo atveju konstatuota, kad pareiškėjos elgesys buvo tokio netinkamumo masto, kad atitiko pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, taigi ir pagrįstai ir teisėtai pritaikytas atleidimas iš pareigų kaip vienintelė toki atveju taikytina pasekmė.

9.1. VTS 39 straipsnio 4 d. nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, šio straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio nusižengimo teisenos pabaigos, o kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo, patikrinimo pabaigos dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis patikrinimas sustabdomas šio straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją ar kompetentingos institucijos atliekamo tyrimo, patikrinimo metu, arba kai yra pažeidžiamos Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatos. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tarnybinei atsakomybei už pareigūno vardo pažeminimą taip pat taikomas 3 metų tarnybinės atsakomybės senaties terminas, skaičiuojamas nuo veikos padarymo dienos.

9.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena (žr., pvz., 2011 m. kovo 14 d. nutartį! administracinėje byloje Nr. A662-360/2011, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1927-629/2018). Pareiškėja atleista iš pareigų sekančią dieną po to, kai buvo patvirtinta Išvada, taigi 30 dienų terminas nepraleistas.

9.3. Tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Statute nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką nustato Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ (Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 23 p. nurodoma, kad tikrintojas tarnybinį nusižengimu gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų nuo pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą gavimo dienos, neįskaitant laiko, kurį tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjos atžvilgiu pradėtas 2019 m. rugpjūčio 5 d. Vėliau, remiantis Tvarkos aprašo 23 p. tarnybinio patikrinimo terminas pratęstas 30 d. (2019 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr 10-PR2-33889). Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno vardą žeminanti veika turi nusikalstamos veikos požymių (dėl melagingų parodymų) vadovaujantis Tvarkos aprašo 11 p., tarnybinis patikrinimas dėl V. M. veiksmų 2020 m. rugsėjo 25 d sustabdytas, o medžiaga perduota pagal kompetenciją spęsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2020 m. balandžio 8 d. tarnybinis patikrinimas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 11 p., atnaujintas, o 2020 m. balandžio 14 d. patvirtinta Išvada. Iš viso tarnybinis patikrinimas tęsėsi 57 dienas, neskaičiuojant sustabdymo laikotarpio. Taigi tarnybinio patikrinimo atlikimo terminai nebuvo pažeisti.

10. Įvertinęs ginčijamo Nutarimo turinį, teismas daro išvadą, kad Skundžiamas Įsakymas (kartu su Išvada) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra priimtas kompetentingo pareigūno, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Taigi teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą nėra.

11. Apibendrinus aptartus motyvus, laikytina, kad pareiškėja iš tarnybos atleista teisėtai. Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti Skundžiamą įsakymą, netenkinami išvestiniai pareiškėjos reikalavimai - pareiškėjos V. M. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pareiškėjos V. M. priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje visiško įvykdymo dienos; bei grąžinti pareiškėją V. M. į iki neteisėto atleidimo eitas pareigas. Atmetus pareiškėjos reikalavimus, nepritiestinos ir bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjos V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.