- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- P-53-438/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01895-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A556‑1535/2014 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 16–19), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 68-83.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl papildomo akcizo apskaičiavimo. Pabrėžė, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto alkoholio laikymo. Vadovaujantis šiuo nuosprendžiu, atliktas mokestinis patikrinimas ir paskaičiuotas akcizas. Pareiškėjo nuomone, akcizo mokesčio sumokėjimas prilygtų teismo paskirtai baudai, tai reikštų baudimą antrą kartą dėl to paties dalyko. Pareiškėjo manymu, prievolė mokėti akcizą atsiranda tik už tokias prekes, kurios gali būti teisėtai realizuojamos rinkoje ir kurios privalo būti paženklintos banderolėmis. Naminių alkoholinių gėrimų pardavimas yra draudžiamas, jie negali būti teisėtai realizuojami Lietuvoje. Dėl to išvada, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra klaidinga. Pareiškėjas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2255-10/2006, taip pat 2006 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3022-9/2006, kuriuose konstatuota, jog naminė degtinė yra išimtas iš apyvartos produktas, todėl neapmokestinamas akcizu.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 yra pažymėjęs, kad fiskalinio neutralumo principas neleidžia atskirti teisėtų ir neteisėtų sandorių ir prekių. Etilo alkoholis nėra absoliučiai uždraustas produktas, jis yra civilinės apyvartos objektas ir gali būti laikomas preke. Todėl etilo alkoholis, nors ir pagamintas neteisėtai (pvz., naminė degtinė), gali būti akcizo objektu. Įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nubaustas už nusikalstamos veiklos vykdymą, tačiau akcizas nuo akcizo objekto nebuvo sumokėtas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo akcizą, o, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo nubaustas baudžiamuoju įsakymu, mokestinės baudos jam neskyrė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 42–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-105/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 5 200 Lt bauda. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. 7.00 val. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., 7.00 val., (duomenys neskelbtini), Šilutės r., A. M. priklausančiose ūkinėse patalpose neteisėtai laikė 1 376,91 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 44,5–50,2 procentų, turėdamas tikslą realizuoti. 2011 m. rugsėjo 8 d., 7.00 val., iš šio kiekio parduodamas A. K. 250 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų taip juos realizavo, po to iki 2011 m. rugsėjo 8 d., 11.18 val., neteisėtai laikė 1 126,91 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, kol juos rado policijos pareigūnai. Konstatuota, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė daugiau kaip 50 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų. VMI, remdamasi teisėsaugos institucijų pateikta informacija, atliko pareiškėjo akcizų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2013 m. kovo 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)-377-38, kuriame papildomai priskaičiavo 23 229 Lt akcizo. VMI 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 68-83, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas, patvirtino patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 23 229 Lt akcizą ir apskaičiavo 3861 Lt akcizo delspinigių.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti akcizus, akcizų delspinigius ir baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Akcizų mokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Akcizų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d.). Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad akcizų objektas yra nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai. Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktais, prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, bei laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes. LVAT yra išaiškinęs, jog žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008). Be to, prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes (2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008). Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį, asmuo, pažeidęs 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2000 m. birželio 29 d. sprendime byloje Nr. C-455/98 pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Vien tai, kad tam tikras sandoris laikomas teisės pažeidimu, nereiškia, jog jis atleidžiamas nuo mokesčių, toks atleidimas taikomas tik tada, kada dėl tam tikrų prekių ar paslaugų ypatingų savybių, tarp teisėto ir neteisėto sektorių negalima jokia konkurencija. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad etilo alkoholis nėra produktas, kurio prekyba būtų draudžiama iš esmės ar dėl jo specialių savybių. Anot Teisingumo Teismo, toks iš esmės legalus produktas, kaip etilo alkoholis, dėl priežasčių susijusių su jo kilme, kokybe ar grynumu, negali būti lyginamas su narkotine medžiaga. Teismas taip pat rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad neteisėtai pagamintos prekės, kurios laikomos etilo alkoholiu Akcizo įstatymo prasme, yra laikomos akcizo objektu ir turi būti apmokestinamos analogiškai, kaip ir teisėtai apyvartoje esantis etilo alkoholis (LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-269/2008). Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-105/2012 konstatuota, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė daugiau kaip 50 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Taigi, neginčijamai nustačius, kad pareiškėjas laikė etilo alkoholį (naminę degtinę), kuris, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, yra pripažįstamas akcizo objektu, mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo akcizą ir nurodė sumokėti akcizo delspinigius. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-253/2012). Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 46–50) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 68-83, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti mokesčių administratoriui papildomai apskaičiuotą 23 229 Lt akcizą ir apskaičiuotus 3 861 Lt akcizo delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš Tauragės apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto naminės degtinės laikymo ir už tai jam buvo skirta piniginė bauda. Šioje baudžiamojoje byloje pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai dėl naminės degtinės pagaminimo. Pareiškėjas pagal Akcizų įstatymo nuostatas nėra akcizo mokėjimo subjektas, nes jis negamino, o tik laikė neteisėtai pagamintą naminę degtinę. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik LVAT atskirose bylose, kuriose buvo kitokios faktinės aplinkybės, išsakyta pozicija ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nurodė, kad remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktais prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje (6 p.), bei laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintais akcizais apmokestinamas prekes (8 p.). Teismas nepagrįstai vadovavosi minėto straipsnio 8 punktu, nes šio punkto nuostata skirta kitiems akcizų mokesčių mokėtojams ir subjektams, prie kurių pareiškėjas negali būti priskirtas. Be to, teismas nepaminėjo Akcizo įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatos, nustatančios, kad 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte (akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Sistemiškai aiškinant ir taikant Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas darytina išvada, kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes, ir nagrinėjamu atveju akcizų mokėtojas yra nenustatytas asmuo, kuris netesėtai pagamino naminę degtinę, o ne pareiškėjas, kuris tik laikė atvežtą jam nenustatyto asmens naminę degtinę.
3. Akcizų įstatymo 10 straipsnyje, kuriuo vadovavosi teismas, įstatymo leidėjas imperatyviai nurodo, kad prievolė mokėti akcizo mokesčius atsiranda asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Pareiškėjas, remdamasis LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-269/2008, pažymėjo, kad faktinės aplinkybės minėtoje administracinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje yra panašios, nes tiek minėtoje byloje spiritas, tiek nagrinėjamoje byloje naminė degtinė, buvo laikomi ir nėra jokių domenų ir įrodymų, jog asmenys, laikantis nurodytus etilo alkoholinius gėrimus, juos pagamino. Teismas neobjektyviai įvertino nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Akcizo įstatymo nuostatas bei priėmė sprendimą, neatitinkantį teisėtumo, pagrįstumo kriterijų ir teismų praktikos bylose, kuriose buvo analogiškos faktinės aplinkybes, ir todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI vertinimu, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Kadangi VMI sutiko su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl manė, kad naikinti šiuos sprendimus pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 63‑68) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad tikrinamoje administracinėje byloje ginčijamas pareiškėjui (apeliantui) apskaičiuotas akcizo mokestis už etilo alkoholį (naminę degtinę), kuris pirmosios instancijos teismo paliktas galioti.
Apeliaciniame skunde, nesutinkant su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, tvirtinama, kad A. J., visų pirma, ne pagamino, o laikė naminę degtinę, kas paneigia mokestinę prievolę. Antra, priimtas sprendimas nesuderinamas su analogiško pobūdžio administracinėje byloje priimtu sprendimu.
V.
Teismas pažymėjo, kad draudžiant dvigubą baudimą, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės.
Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas.
Konstatavus, jog pareiškėjui priskaičiavus akcizo mokestį ir kitas su juo susijusias sumas, nebuvo siekta pastarojo nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad jis buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį 5 200 Lt dydžio bauda, nėra pagrindo teigti dėl non bis in idem principo pažeidimo.
VI.
Teismas nurodė, jog neigiant prievolę dėl akcizų tvirtinta, kad teismas nepaminėjo Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatos, nustatančios, kad 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte (akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. O sistemiškai aiškinant ir taikant Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas darytina išvada, kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, tik pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Tai reiškia, apelianto nuomone, jog nagrinėjamu atveju akcizų mokėtojas yra nenustatytas asmuo, kuris neteisėtai ir pagamino naminę degtinę, o ne pareiškėjas.
Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad toks teiginys nebūtų visiškai nepagrįstas, jei įstatymų leidėjas nebūtų numatęs pareigos sumokėti akcizų mokestį ir asmeniui laikančiam akcizais apmokestinamas prekes.
Akcizų įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte (prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti – ši pažaida taip pat buvo inkriminuota pareiškėjui (apeliantui)) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamas prekes.
Taigi akcizų mokesčio našta tenka ne tik asmeniui pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes, bet ir jas laikančiam.
Kad pareiškėjas turėjo savo žinioje akcizais apmokestinamas prekes, įrodyta baudžiamuoju įsakymu. Neginčytinai nustatyta, kad apeliantas Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57–58 str.). Todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį (Europos Tarybos Direktyvos Nr. 92/12/EEB 7 str. 3 d. nustatyta, kad priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga).
Daromą išvadą (dėl mokestinės prievolės) įtvirtina ir administracinių teismų praktika (Teismų įstatymo 33 str.). Pažymėtina Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008. Joje nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Be to, teismas, pasiremdamas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, konstatavo, kad vien akcizais neapmokestintos prekės turėjimas yra jos išleidimas vartojimui, kas reiškia, jog tokiu atveju atsiranda ir prievolė mokėti akcizo mokestį, todėl padarė išvadą, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomos cigaretės gali būti laikomos akcizo mokesčio objektu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad cigaretės nepriskiriamos tai prekių rūšiai, kurių apyvarta Europos Bendrijos valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama (kaip ir naminė degtinė).
VII.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą konkrečiai apeliuota į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-269/2008. Pastarojoje byloje buvo padarytos tokios išvados, kaip antai: „<...> Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad neteisėtai pagamintos prekės, kurios laikomos etilo alkoholiu Akcizo įstatymo prasme, yra laikomos akcizo objektu ir turi būti apmokestinamos analogiškai, kaip ir teisėtai apyvartoje esantis etilo alkoholis, todėl aukščiau nurodytas pareiškėjos teiginys laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas“, taip pat „<...> teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus sprendimas apskaičiuoti akcizo mokestį aukščiau nurodytiems pagamintiems etilo alkoholio produktams, vadovaujantis Akcizo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 dalies nuostatomis, yra pagrįstas“. Akivaizdu, kad šios išvados visiškai atitinka aptariamoje byloje prieitą išvadą, todėl teigti apie praktikos išsiskyrimą analogiško pobūdžio bylose nėra jokio pagrindo.
Iš to teismas padarė išvadą, kad apeliacinio skundo argumentacija visiškai nepagrįsta. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti paliktas galioti.
VIII.
Pareiškėjas A. J. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 73–79), prašydamas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014, išnagrinėti bylą iš naujo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 68-83.
Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktais.
Pareiškėjas nurodo, jog LVAT 2008 m. vasario 29 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-269/2008 ir šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra panašios, nes tiek administracinėje byloje Nr. A556-269/2008 spiritas, tiek šioje administracinėje byloje naminė degtinė buvo laikomi, ir nebuvo nustatyta jokių domenų ar įrodymų, kad asmenys, laikantys etilo alkoholinius gėrimus, juos pagamino. Pareiškėjo nuomone, jo administracinę bylą išnagrinėję teismai neobjektyviai įvertino nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Akcizo įstatymo nuostatas bei priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus, neatitinkančius teisėtumo, pagrįstumo kriterijų ir teismų praktikos bylose, kuriose buvo analogiškos faktinės aplinkybės, todėl nukrypo nuo teismų praktikos. Taigi yra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje 12 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, susidarė nuomonę, kad LVAT, nagrinėdamas jo administracinę bylą, nepateikė motyvų į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su LVAT išaiškinimais, pateiktais 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 269/2008, todėl egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje 8 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas (sprendimas ar nutartis yra be motyvų).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IX.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014 pagrįstumo klausimas.
Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu (b. l. 63, 73), todėl yra nagrinėtinas iš esmės. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-269/2008 pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjo nuomone, šioje administracinėje byloje buvo suformuluota taisyklė, kad asmenys, laikę (o ne pagaminę) etilo alkoholinius gėrimus, akcizo mokėti neprivalo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556-269/2008 nustatė, kad šioje byloje konstatuota, jog buvo rasti 33 vnt. 5 litrų talpos bakeliai su pavadinimu ant etikečių „Rastvoritel bytavoj“ su etilo spiritu, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne mažiau 93 proc., šis etilo alkoholis yra klasifikuojamas KN 2207 pozicijoje, todėl, vadovaujantis Akcizų įstatymo 27 straipsniu bei Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408, nuostatomis, neturėjo būti ženklinamas specialiais ženklais – banderolėmis. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajame įsakyme pareiškėja buvo kaltinama tik minėto etilo spirito laikymu, o faktas, jog šį produktą pareiškėja būtų gaminusi ar būtų naudojusi falsifikuotų alkoholinių gėrimų gamybai, nėra nustatytas, ir atsižvelgiant į tai, kad laikant šias prekes, jos neprivalo būti paženklintos banderolėmis, minėtoje nutartyje buvo konstatuota, jog pareiškėjos prievolė apskaičiuoti ir sumokėti akcizo mokesčius negali būti kildinama iš Akcizo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktų, 7 ir 9 dalių. Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjai prievolė mokėti akcizus atsirado kitais Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytais pagrindais.
Iš to, kas išdėstyta prieš tai, matyti, kad minėtas išvadas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-269/2008 padarė konstatavęs, jog buvo laikomas būtent etilo spiritas, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne mažiau 93 proc., tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas neteisėtai laikė 1126,91 l 44,5–50,2 proc. stiprumo naminę degtinę, todėl, pagal toje pačioje (analizuotoje) nutartyje padarytas išvadas „prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo akcizais apmokestinamos prekės pagaminimo Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje arba banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento“, be to, „neteisėtai pagamintos prekės, kurios laikomos etilo alkoholiu Akcizo įstatymo prasme, yra laikomos akcizo objektu ir turi būti apmokestinamos analogiškai, kaip ir teisėtai apyvartoje esantis etilo alkoholis“.
Taigi pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje vertintos aplinkybės skiriasi nuo išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių (dėl tūrinės etilo alkoholio koncentracijos). Ši aplinkybė yra lemiama apsisprendžiant, ar procesas administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014 gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, o prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
Nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas sietinas su tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Be to, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste.
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateikto prašymo matyti, kad jis prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu iš esmės sieja su tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014 nėra nurodyta argumentų, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su LVAT išaiškinimais, pateiktais 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-269/2008.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija pastebi, jog, pareiškėjo vertinimu, netinkamų motyvų buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Analizuojamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingi nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A556‑1535/2014, motyvai yra nurodyti minėtos nutarties 6 puslapyje (b. l. 68), taip pat šio procesinio sprendimo VII dalyje (5 puslapis). Be to, pareiškėjo pateikti argumentai ir nesutikimas su teismo motyvais patys savaime rodo, kad teismo nutartis yra motyvuota, tik pareiškėjui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo vertinti, jog aptariamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktų pagrindu, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A556-1535/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A556‑1535/2014 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.