- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-18
- Bylos Nr.
- eI3-102-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03009-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- UAB „Sanitex“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos ryšiu dalyvaujant pareiškėjos UAB „Sanitex“ atstovei Brigitai Daujotytei – Surblienei, atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovėms Dainorai Gintautaitei – Bačėnienei ir Rasvitai Motiejūnienei,
2025 m. spalio 28 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Sanitex“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Sanitex“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja paaiškino, kad ji yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal įstatymus yra laikoma gamintoju/importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga padengti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu - gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą (toliau – ir mokestis) pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.
Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.
Pareiškėja pabrėžia, jog vykdydama įstatymų gamintojams bei importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013 – 2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Įstaiga) buvo pavedusi vykdyti Bendrovei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo paslaugas. Įstaiga, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Bendrovės pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie Įstaigos išduoti Patvirtinimai, remiantis MATĮ nuostatomis, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio lengvatą, todėl vadovaudamasi jais pareiškėja 2014 – 2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.
Nurodo, kad 2018 m. kovo 2 d. atsakovas raštu informavo Bendrovę, jog Lietuvos Respublikos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė panaikinti Patvirtinimus. Vėliau atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. MAKP-11 (toliau – ir Aktas) ir nustatė mokėtiną 729 969,00 Eur mokesčio sumą.
Pareiškėjos nuomone Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi ji yra įvykdžiusi visas teisės aktuose nustatytas pareigas, o Sprendimas priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.
Akcentuoja, kad sutarties su Įstaiga pagrindu pagal į rinką išleidžiamų pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Bendrovei tinkamai ir laiku įvykdžius savo pareigas, neturėtų iš to kilti neigiamos pasekmės, t. y. pareiga sumokėti mokestį. Pabrėžė, kad dėl to, jog kitu Departamento sprendimu nuspręsta panaikinti Patvirtinimus, nėra nei Bendrovės, nei Įstaigos neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Tai pripažįsta ir atsakovas 2018 m. kovo 28 d. rašte nurodydamas, jog Įstaigos išduoti Patvirtinimai buvo pripažinti negaliojančiais dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Metrail“ padarytų pažeidimų, taigi yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą (mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo) ir 2 punktą (mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti). Konkrečiu atveju susidarė situacija, kai Sprendimu pareiškėja įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę mokesčio sumą, o tai reiškia, kad Bendrovei faktiškai yra skiriama sankcija nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės.
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti Patvirtinimus bei kurio pagrindu buvo surašytas Aktas bei Sprendimas yra neteisėtas. Atkreipia dėmesį, jog jokie atliekų tvarkymą reglamentuojantis teisės aktai, nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti Patvirtinimus yra priimtas pažeidžiant įstatymo viršenybės, teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.
Atkreipia dėmesį, jog Sprendime jo priėmimo teisiniu pagrindu nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės aprašas) 17.2 punktas. Minėtas punktas buvo panaikintas Aplinkos ministro 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d. Akivaizdu, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis jau nebegaliojančiomis teisės aktų nuostatomis.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą. Akte nurodoma, jog buvo atliktas planinis patikrinimas ir jį atliko Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Kauno RAAD). Remiantis ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, planinių patikrinimų planas privalo būti paskelbtas per 3 darbo dienas kontrolę atliekančio subjekto interneto svetainėje. Kauno RAAD interneto svetainėje buvo paskelbtas minėtas planas, tačiau jame nebuvo nurodyta, kad ketinama tikrinti Bendrovės veiklą. Taip pat pareiškėjos patikrinimas buvo atliktas nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų, kadangi apie ketinamą vykdyti planinį patikrinimą Bendrovė nebuvo informuota ne vėliau kaip 10 darbo dienų iki patikrinimo pradžios.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos UAB „Sanitex“ atstovė Brigita Daujotytė – Surblienė nurodė, jog palaiko skundą, prašė skundą tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti Patvirtinimai. Iki 2018 m. vasario 22 d. sprendimo priėmimo Departamentas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog pareiškėjai išduoti Patvirtinimai yra negaliojantys. Būtent tuomet atsirado poreikis suplanuoti ir atlikti Bendrovės mokestinį patikrinimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo IV skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų planinių ir neplaninių patikrinimų vykdymo tvarką, nuostatomis, Kauno RAAD direktorius 2018 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-28 nusprendė pakoreguoti Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. ūkio subjektų veiklos patikrinimų planą, įtraukiant į tikrinamų ūkio subjektų sąrašą gamintojus ir importuotojus, kuriems Įstaiga buvo išrašiusi Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikintus Patvirtinimus.
Kauno RAAD 2018 m. birželio 13 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą dėl 2013 – 2015 m. mokestinių laikotarpių mokesčio deklaracijose pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja savo noru iki Vilniaus RAAD nustatyto termino t. y. iki 2018 m. balandžio 20 d. neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už 2013 – 2015 m. laikotarpį. Apie patikrinimą pareiškėja buvo informuota Kauno RAAD 2018 m. gegužės 14 d. pranešimu Nr. (MAKS)-D2-1412.
Teigia, kad Kauno RAAD, atlikdamas pareiškėjos mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinės sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD ir minimalios bei proporcingos kontrolės naštos principu. Pagal pareiškėjos patvirtintus duomenis deklaracijų formose, 2013 – 2015 m į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir PET pakuotę bei naudojosi mokestine lengvata. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama deklaracijas, pateikė Įstaigos išduotus Patvirtinimus ir mokesčio nemokėjo.
Pabrėžia, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikinto Įstaigos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus: 1) 2013 m. patvirtinimas Nr. 1317VI0014-4687-3493 PET pakuotės kiekis 5,507 t; 2) 2013 m. patvirtinimas Nr. 1314VI0031-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 160,920 t; 3) 2014 m. patvirtinimas Nr. 1414VI0001-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 175,549 t; 4) 2015 m. patvirtinimas Nr. 1514VI0001-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 27,728 t.
Nurodo, jog Kauno RAAD pabaigus pareiškėjos mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, kad Bendrovė dalinai įvykdė 2013 m. (20 proc.), 2014 m. (20 proc.) ir 2015 m. (49 proc.) metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotį ir 2013 m. dalinai įvykdė (29 proc.) PET pakuotės atliekų sutvarkymo užduotį. Todėl patikrinimo metu buvo apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio suma – 729 969,00 Eur. Apie mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes pareiškėja buvo informuota jai įteikiant Aktą.
Atsakovė akcentavo, jog pastabų dėl Akto teikimo metu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ar faktinių duomenų, kurie būtų patvirtinę, jog ji 2013 – 2015 m. įvykdė Vyriausybės patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotį (54 proc.) ir PET pakuotės atliekų tvarkymo užduotį (32 proc.) bei įgijo teisę į mokestinę lengvatą, todėl Aktas buvo patvirtintas Sprendimu ir pareiškėja įpareigota atlikti mokestinę prievolę už 2013 – 2015 m. laikotarpius sumoje 729 969,00 Eur.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovės Dainora Gintautaitė – Bačėnienė ir Rasvita Motiejūnienė nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose, prašė skundą atmesti. Taipogi akcentavo, kad vykdant 2025 m. liepos 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje eA-191-624 pareiškėjai už 2013-2015 mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį perskaičiuota ir šiuo metu mokėtina suma yra 719 796 Eur. Tai pagrindžianti 2025 m. rugsėjo 2 d. išvada pateikta teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog palaiko jame suformuluotą reikalavimą, prašė skundą tenkinti.
Įstaiga paaiškino, kad ji yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo licenciją ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau - ir PPATĮ) nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių tvarkymą. Įstaiga yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.
Įstaiga, vadovaudamasi Atliekų įstatymo nuostatomis, įgyvendina gamintojams ir importuotojams nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Įstaiga su gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja.
Įstaiga įgyvendindamas prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus. Pasibaigus kalendoriniams metams tvarkytojai Suinteresuotam asmeniui išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kuriuos Įstaiga paskirsto gamintojams ir importuotojams išrašydamas patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą. Įstaigos išrašyti Patvirtinimai sudaro sąlygas gamintojams ir importuotojams įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis ir taip būti atleistiems nuo mokesčio.
Teigia, kad ATĮ bei PPATĮ nustato tam tikras pareigas gamintojams ir importuotojams tiekiantiems į Lietuvos vidaus rinką supakuotus apmokestinamuosius gaminius. Viena iš šių pareigų – apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas. Akcentuoja, kad Bendrovė yra tinkamai įvykdžiusi šią ir kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Įstaiga pagrindu. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, t. y. pareiga sumokėti mokestį. Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Įstaigai, nors dėl to, kad buvo panaikinti Patvirtinimai, nėra nei pareiškėjos, nei Įstaigos kaltės.
Įstaiga pabrėžė, kad ji įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę. Akivaizdu, jog Sprendimu Bendrovei yra skiriama sankcija, nesant kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės ne kaltės, todėl Sprendimas yra neteisėtas.
Įstaiga laikosi pozicijos, jog Vilniaus RAAD sprendimas, kurio pagrindu buvo priimtas Sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį reguliavimą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reglamentuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Aktualus teisinis reguliavimas bei teismų formuojama teisminė praktika aiškiai nurodo, kad su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymais. Konkrečiu atveju nei MATĮ, nei ATĮ nereguliuoja Įstaigos išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų.
Taip pat Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus. Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Kontrolės aprašo 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma, nes Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisiniu santykių metu. Taigi, Įstaigai 2013 – 2015 m. išdavus Patvirtinimus, o pareiškėjai pasinaudojus mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Įstaigai ir jos gamintojams ir Importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės Departamentui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius. Darytina išvada, jog Vilniaus RAAD, pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius.
Įstaigos nuomone Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėja savo veiksmais pažeidė MATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Kontrolės aprašo 17.2 papunkčio bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog Kontrolės aprašo nuostatos buvo pakeistos Aplinkos ministro 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. ir kuo buvo panaikintas Kontrolės aprašo III skyrius, įskaitant ir 17.2 papunktis. Taip pat Sprendime nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku.
Trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Proceso šaliai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatytos faktinės aplinkybės
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.
Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 metais buvo pavedusi Įstaigai vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.
Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino Įstaigos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus, o būtent 1) 2013 m. patvirtinimą Nr. 1317VI0014-4687-3493 PET pakuotės kiekis 5,507 t; 2) 2013 m. patvirtinimą Nr. 1314VI0031-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 160,920 t; 3) 2014 m. patvirtinimą Nr. 1414VI0001-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 175,549 t; 4) 2015 m. patvirtinimą Nr. 1514VI0001-4687-3493 metalinės pakuotės kiekis 27,728 t.
Kauno RAAD, atsižvelgdamas į Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendime padarytas išvadas, atliko Bendrovės planinį patikrinimą dėl 2013 – 2015 m. mokestiniu laikotarpių mokesčio deklaracijose (forma FR0524) pareiškėjos pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo. Patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės užfiksuotos Akte.
Akte buvo konstatuota, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pripažinus Įstaigos pareiškėjai išrašytus Patikrinimus negaliojančiais, pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už importuotą ir į vidaus rinką išleistą apmokestinamos metalinės ir PET pakuotės kiekį, t. y. Bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamos pakuotės kiekį: 1) metalinės 2013 m. – 296,725 t.; 2) metalinės 2014 m. – 325,804 t.; 3) metalinės 2015 m. – 49,654 t.; 4) PET 2013 m. – 14,411 t. Tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė MATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Kontrolės aprašo 17.2 papunkčio ir Apskaičiavimo aprašo 7 punkto reikalavimus.
Atsakovas Sprendimu nusprendė patvirtinti Aktą ir įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėti 729 969,00 Eur mokesčio sumą.
Pažymėtina, jog teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą iki kol įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-182-764/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5).
Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančiais duomenimis nustatyta, jog minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas Įstaigos skundo, kuriame buvo prašoma panaikinti Viliaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2, pagrįstumas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė Įstaigos skundą dėl Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.
Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT minėtoje nutartyje padarė išvadą, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais ir už laikotarpius iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, Įstaigos gamintojams ir (ar) importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistas principas lex retro non agit.
Taip pat LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė Įstaigos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl jų kaltės nebuvimo, teisėtų lūkesčių ir ginčijamu sprendimu taikytos priemonės (Patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo. LVAT nurodė, jog pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Konstatavo, kad gamintojai ir (ar) importuotojai, atsižvelgiant į prieš tai aptartas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu išrašyti patvirtinimai, kurie be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negali ir yra laikytini išvestiniais iš pastarųjų, bus paliekami galioti.
Pažymėtina, kad atsakovas atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 2 d. teismui pateikė Sprendimu Bendrovei apskaičiuoto privalomo sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį perskaičiavimą. Patikrinimo akte nurodyta 729 969,00 Eur mokesčio suma perskaičiuota ir atlikus perskaičiavimą už 2013 metus pagal pateiktus duomenis, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 719 796,00 Eur.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
PPATĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-01-24 iki 2018-12-31) 7 straipsnio 3 dalis teigia, jog gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.
Vadovaujantis MATĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.
Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MATĮ 9 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, jog remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalies, MATĮ 4 straipsnio 3 dalies ir PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, gamintojui ar importuotojui yra taikomas principas „teršėjas moka“, todėl pareiškėjai kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1 dalis teigia, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).
Remiantis MAĮ 13 straipsnio 8 punkto bei 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis mokestį administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pažymėtina, jog PPATĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusius su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos kolektyviai – steigdami šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytą gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, jai pavesdami vykdyti šiame straipsnyje nustatytas pareigas arba, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais.
Kaip ir anksčiau minėta, gamintojai ir importuotojai privalo MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį, jeigu neįvykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Vyriausybė 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių patvirtinimo“ patvirtino Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys (toliau – ir Užduotys) (bylai aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2017-12-23 iki 2021-07-15). Užduočių II skirsnio „Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys“ 10 punktas įpareigoja gamintojus ir importuotojus, siekiančius pasinaudoti mokesčio lengvata, perdirbti ne mažiau kaip 54 proc. Lietuvos vidaus rinkai patiektų metalinių pakuočių kiekio.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog MATĮ nuostatuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad mokestinės lengvatos taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai reiškia, jog MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymas yra siejamas su realiu Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo Patvirtinimo turėjimo. Konstatuotina, jog tais atvejais, kai Užduotis nėra faktiškai įvykdyta ar įvykdyta netinkamai, vien Patvirtinimo turėjimas nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos mokesčio lengvatos taikymo sąlygos. Ypač atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis).
Akcentuotina, jog pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.
Remiantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje padarytomis išvadomis darytina išvada, kad Įstaigos 2013 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 160,920 t., 2014 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 175,549 t. ir 2015 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 27,728 t. yra pripažinti negaliojančiais. Akivaizdu, jog Bendrovė neturi įrodymų, kad Užduotis 2013 – 2015 m. yra įvykdyta, kadangi pareiškėja nepateikė duomenų apie perdirbtą metalinės pakuotės kiekį.
Vadovaujantis anksčiau išdėstytu ir LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nurodytais argumentais, konstatuotina, jog Bendrovės argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Įstaiga ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Įstaiga ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.
Pabrėžtina, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį. Tuo tarpu pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos. Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.
Byloje nustatyta, jog Bendrovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki Kauno RAAD vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.
Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 719 796,00 Eur Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas teisinis ar faktinis pagrindas panaikinti Sprendimą visa apimtimi, kadangi Bendrovė teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos.
Skundas išimtinai grindžiamas aplinkybe, kad ji Įstaigai perdavė metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas 2013 m., patvirtinimas už 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimas yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos metalinės pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, atsakovas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.
Proceso šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir kitus argumentus dėl Sprendimo panaikinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nenustačius Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ neteisėtumo pagrindų dalyje dėl teisės taikymo bei veikos kvalifikavimo, pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanitex“ skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, vykdydamas LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį perskaičiavo mokėtino mokesčio dydį, konstatuotina, jog yra pagrindas pakeisti Sprendimą toje dalyje, kuria Bendrovei už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 729 969,00 Eur mokesčio suma.
2025 m. rugsėjo 2 d. pateikta išvada „Dėl UAB „Sanitex“ apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“, kuria pareiškėjai už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį apskaičiuota suma yra 719 796,00 Eur. Taigi konstatuotina, kad 2028 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 28 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjai nustatyta patikslinta mokestinė prievolė ir mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra 719 796 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanitex“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 729 969,00 Eur mokesčio sumą iki 719 796,00 Eur.
Kitoje dalyje Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanitex“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.