- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-14
- Bylos Nr.
- 2-1982/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SERNETA“
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SERNETA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1487-273/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SERNETA“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Tradicija“ dėl prievolės pripažinimo įvykdyta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „SERNETA“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti UAB „SERNETA“ prievolę grąžinti atsakovui BUAB „Tradicija“ 400 000 Lt Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo pagrindu tinkamai įvykdyta, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. lapkričio 14 d. ieškovas ir atsakovas sudarė rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo savo jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis atlikti visus projektavimo darbus ir pastatyti prekybos centrą ieškovui priklausančiuose žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje šalys susitarė, kad sutarties objekto kaina kartu su projektavimo darbais yra 825 Lt + PVM už kvadratinį metrą. Sutarties galiojimo laikotarpiu – 2003 m. gruodžio 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė papildomą susitarimą, kuriuo jie susitarė, kad atsakovas už ieškovą susitarime nurodytiems tretiesiems asmenims sumokės 400 000 Lt, o ieškovas šia suma sumažins atsakovo įsiskolinimą pagal sutartį. Atsakovas, vadovaudamasis susitarimo nuostatomis, tą pačią dieną sumokėjo 384 000 Lt ir 2003 m. gruodžio 23 d. sumokėjo 16 000 Lt, viso 400 000 Lt. Ieškovas, atlygindamas atsakovo turėtas išlaidas pagal susitarimą, 2004 m. sausio 9 d. sumokėjo atsakovui 700 000 Lt ir 2004 m. sausio 15 d. – 590 000 Lt. Šalys dėl susitarimo įvykdymo jokių pretenzijų viena kitai neturėjo. 2004 m. rugsėjo 13 d. rangos sutartis atsakovo iniciatyva buvo nutraukta ir, neperdavus statybos darbų rezultato užsakovui, statybos rangos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė. 2004 metais atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo, atsakovą atstovaujantis bankroto administratorius kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl susitarimo su ieškovu pripažinimo negaliojančiu ir jo pagrindu atliktų 400 000 Lt grąžinimo atsakovui. 2005 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos teismas atsakovo ieškinį tenkino: susitarimą pripažino negaliojančiu ir priteisė atsakovui iš ieškovo 400 000 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo sprendimą panaikino ir atsakovo ieškinį atmetė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010, paliko galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kuriuo minėtas susitarimas buvo pripažintas negaliojančiu dėl objekto trūkumų. Ieškovas nurodė, jog sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d. ieškovas įvairiais būdais (grynaisiais ir pavedimu) buvo iš viso sumokėjęs atsakovui arba už jį kitiems asmenims (įskaitant subrangovus) 2 685 676,02 Lt. Pasak ieškovo, ši reikšminga bylai aplinkybė konstatuota byloje bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išvadoje. Ieškovas pažymėjo, jog nei Kauno apygardos teismo sprendime, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo tiriama aplinkybė dėl ieškovo sumokėtų sumų atsakovui apimties ir visiško atsiskaitymo su atsakovu fakto, kadangi nebuvo nustatyta atsakovo faktiškai atliktų darbų kaina. Ieškovas nurodė, jog jis tinkamai įvykdė savo prievolę kompensuoti atsakovui susitarimo pagrindu patirtas išlaidas dar 2004 metais, atlikdamas 2004 m. sausio 9 d. 700 000 Lt ir 2004 m. sausio 15 d. 590 000 Lt mokėjimus. Kadangi ieškovas visiškai atsiskaitė su atsakovu tiek už faktiškai atliktus statybos rangos darbus, tiek už susitarimo pagrindu atliktus mokėjimus, ieškovas pagrįstai laikė 2005 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos teismo sprendime nustatytą pareigą grąžinti atsakovui 400 000 Lt tinkamai įvykdyta.
Atsakovas su jam pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė turįs teisę reikalauti, kad ieškovas, kuris yra skolingas 400 000 Lt sumą, vykdytų įsiteisėjusį teismo sprendimą, tačiau ieškovas gera valia priteistos sumos nesumokėjo, įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdo, todėl atsakovas inicijavo priverstinį skolos išieškojimo procesą. Pasak atsakovo, rangos sutartimi jis neprisiėmė įsipareigojimų atsiskaityti su ieškovo kreditoriais, o ieškovas atsakovo kreditoriumi niekada ir nebuvo, todėl apmokėjimas už ieškovo įgytus žemės sklypus niekaip nesusijęs su rangos sutarties objektu ir statybos darbais, kuriuos turėjo atlikti atsakovas. Minėta aplinkybė konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi UAB „SERNETA“ ieškinio netenkino.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.A2-1431-436/2011, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1833-510/2012, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1254/2013 priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovas 400 000 Lt skolos atsakovui nėra sumokėjęs. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo pagrindu atsakovui BUAB „Tradicija“ yra išduotas vykdomasis dokumentas, kuris yra pateiktas vykdyti antstolei. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą buvo areštuotas ir parduotas ieškovui priklausantis žemės sklypas, gautos lėšos (240 000 Lt) yra saugomos antstolės depozitinėje sąskaitoje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kadangi antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai, atsižvelgiant į tai visi klausimai, susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu, sprendžiami vykdymo procese. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo pareikštas reikalavimas, atsižvelgiant į pasirinktą ieškovo teisių gynimo būdą, yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ginčijimas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą reikalavimą laikė ne ieškiniu naujoje byloje, o pareiškimu dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjusio sprendimo vykdymo, todėl bylą užbaigė ne teismo sprendimu, o nutartimi. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis ieškovo pateiktu pareiškimu buvo sprendžiamas ne šalių ginčas, o atskiras procesinis klausimas vykdymo procese.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „SERNETA“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, sprendimo paskelbimo stadijoje neteisėtai ieškinį perkvalifikavęs į pareiškimą vykdymo procese, pažeidė ieškovo teisę į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą priimti sprendimą arba nutartį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 258 straipsnio pagrindu. Tuo atveju, jeigu teismas nematė pagrindo priimti sprendimo dėl ginčo esmės, galėjo priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą, nutraukti bylą arba ieškinį palikti nenagrinėtą. Teismas nutartyje nenurodė konkretaus CPK straipsnio, kurio pagrindu ieškovo prašymas nagrinėtinas vykdymo procese, tokiu būdu pažeisdamas imperatyvias nuostatas dėl nutarties motyvavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas ieškiniu kvestionuoja Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kadangi nurodytoje kitoje byloje buvo ginčijamas sandoris, nėra pagrindo konstatuoti visų ieškinio elementų – šalių, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo sutapimo. Todėl ieškovas turi teisę reikšti ieškinį, kuris privalo būti išnagrinėtas ginčo teisenos tvarka. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į ieškinyje nurodytus faktus, jog ieškovas jau yra įvykdęs prievolę atsakovui. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina aplinkybę, kad prievolė, nurodyta teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendime, buvo tinkamai įvykdyta dar 2004 metais. Bylos nagrinėjimo metu viename iš dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnių buvo paminėta teisėja, priėmusi nutartį šioje byloje, nurodant, jog ši teisėja priima ieškovui palankius sprendimus. Todėl, ieškovo nuomone, šis straipsnis laikytinas viešu spaudimu teismui, o tai sutrukdė nešališkai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Ieškovo vertinimu, nutartį priėmusi teisėja turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Tradicija“ prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu UAB „SERNETA“ ir UAB „Tradicija“ 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimas pripažintas negaliojančiu. Ieškovas įpareigotas atsakovui sumokėti 400 000 Lt, išmokėtus nurodyto susitarimo pagrindu. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, todėl atsakovui buvo išduotas vykdomasis raštas. Byloje atnaujinus procesą, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas atsakovui nėra sumokėjęs 400 000 Lt. Minėta aplinkybė konstatuota ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1833-510/2012 pagal atsakovo ieškinį ieškovui dėl palūkanų priteisimo. Finansinės veiklos tyrimo akte nurodytos lėšos buvo grąžintos į kitą ieškovo sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartyje konstatuota, kad šalys negali įvykdyti prievolės anksčiau, nei ši atsirado, taip pat negali susitarti dėl būsimos prievolės įskaitymo, nes įskaitomi gali būti tik galiojantys priešpriešiniai reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jo prievolę grąžinti atsakovui BUAB „Tradicija“ lėšas, priteistas Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, tinkamai įvykdyta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005 pagal ieškovo BUAB „Tradicija“ ieškinį atsakovui UAB „SERNETA“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, 2003 m. gruodžio 22 d. UAB „SERNETA“ ir UAB „Tradicija“ susitarimas dėl 400 000 Lt įsiskolinimo sumažinimo pripažintas negaliojančiu, BUAB „Tradicija“ naudai iš UAB „SERNETA“ priteista 400 000 Lt skola ir bylinėjimosi išlaidos (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-893-153/2005 t. 1, b. l. 191-196). Teismo sprendimas įsiteisėjęs. Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „SERNETA“ pareikštu ieškiniu siekia įrodyti, jog prievolė atsakovui BUAB „Tradicija“, nustatyta Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, yra įvykdyta. Pasak apelianto, 2003 m. lapkričio 14 d. šalių sudarytos rangos sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d.) ieškovas įvairiais būdais iš viso buvo sumokėjęs atsakovui arba už jį kitiems asmenims 2 685 676,02 Lt sumą. Apelianto vertinimu, kitos nurodytos bylos nagrinėjimo metu (tiek pirmosios instancijos teisme, tiek kasaciniame teisme) ši aplinkybė nebuvo tiriama, kadangi nebuvo nustatyta atsakovo pagal rangos sutartį faktiškai atliktų darbų kaina. Vadovaudamasis šia aplinkybe apeliantas siekia įrodyti, jog minėtu teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu nustatytą prievolę jis įvykdė rangos sutarties galiojimo laikotarpiu.
Kaip nurodyta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.A2-1431-436/2011, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1833-510/2012, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1254/2013 priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovas 400 000 Lt skolos atsakovui nėra sumokėjęs. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas bei vyksta priverstinis sprendime nurodytos sumos išieškojimas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas ieškiniu ginčija įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, todėl ieškovo pareikštą reikalavimą laikė ne ieškiniu naujoje byloje, o pareiškimu vykdymo procese. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą baigė nutartimi, o ne sprendimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo ieškiniu yra ginčijamos įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. Apeliacinis teismas sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010; kt.).
Apeliacinis teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovas (apeliantas), manydamas, kad jo teisės yra pažeistos (kad vykdymo procese išieškomos lėšos, kurios jau yra sumokėtos), pareiškė ieškinį, siekdamas įrodyti, jog prievolė, kurios pagrindu pradėtas vykdymo procesas, yra įvykdyta. Tokiu būdu ieškovas, realizuodamas įstatymo jam suteiktą teisę, pasirinko jam tinkamą pažeistų teisių gynimo būdą ir nustatė teisminio nagrinėjimo ribas. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog jo ieškinys buvo nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, kadangi būtent tokį savo teisių gynimo būdą ieškovas pasirinko, nes, kaip minėta, tokia yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška.
Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Jį priimdamas, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, ar ieškinys (priešieškinis) yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, gaunamas procesinis rezultatas, dėl kurio ir kilo ginčo procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. CPK 258 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sprendimų priėmimo kambaryje teismas gali nutarti, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis, atnaujinti bylos nagrinėjimą, nutraukti bylą ar ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, jog ieškovo ieškinys buvo priimtas ir nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka (iki teismui išeinant į sprendimų priėmimo kambarį), pirmosios instancijos teismas (grįžęs iš sprendimų priėmimo kambario) turėjo paskelbti teismo sprendimą dėl ginčo esmės, arba nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą, nutraukti bylą ar ieškinį palikti nenagrinėtą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas nurodė baigtinį sąrašą procesinių dokumentų, o tuo pačiu ir procesinių veiksmų, kurie gali būti atlikti teismui esant sprendimų priėmimo kambaryje. Gi pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai, kuriais ieškovo pasirinktas jo pažeistų teisių gynybos būdas ir kartu teisminio nagrinėjimo ribos buvo pakeisti be bylą inicijavusio asmens sutikimo, laikytini dispozityvumo principo pažeidimu. Apeliacinio teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismui esant sprendimų priėmimo kambaryje, jam kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovo pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstumo, tinkamumo, pareikšto ieškinio galimo tapatumo (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas ginčija įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau nustatytas aplinkybes), arba negalimumo priimti teismo sprendimą dėl ginčo esmės, teismas bylos procesinės baigties klausimą turėjo spręsti atsižvelgdamas į įstatymo jam suteiktas procesines teises (atnaujinti bylos nagrinėjimą, bylą nutraukti arba ieškinį palinkti nenagrinėtą). Šiuo nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus bylą iš esmės buvo priimtas ne teismo procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, o išspręstas atskiras procesinis klausimas, kurio ieškovas neinicijavo. Todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas baigęs bylą nutartimi, kuria, nesant ieškovo valios, nutarė ieškinį laikyti prašymu (pareiškimu), paduotu vykdymo procese, ir jo netenkinti, pažeidė pirmiau nurodytas proceso normas.
Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.A2-1431-436/2011, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1833-510/2012, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1254/2013 priimtais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovas 400 000 Lt skolos atsakovui nėra sumokėjęs. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio, aplinkybę, jog prievolė įvykdyta, apeliantas įrodinėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-613/2009, nustatytomis aplinkybėmis bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvada. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrįstumą turėjo vertinti nurodytų duomenų bei aplinkybių kontekste, nes, kaip minėta, būtent tokias bylos nagrinėjimo ribas nustatė ieškovas. Iš pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinio nenustatyta, kad apelianto nurodyti duomenys ir aplinkybės būtų išnagrinėtos ir įvertintos. Ankstesnėje šios nutarties dalyje apeliacinis teismas jau minėjo, jog tuo atveju, jeigu kiltų pagrįstų abejonių dėl galimybės užbaigti bylą teismo sprendimu dėl ginčo esmės, pvz., pagrįstai manant, jog ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, kurios yra ištirtos ir įvertintos nurodytose kitose civilinėse byloje, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti bylos kitokios baigties klausimą atsižvelgiant į CPK 258 straipsnyje įtvirtintas teismo teises.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinis teismas turi pagrindą konstatuoti procesinių normų (CPK 13, 258, 259 straipsniai) pažeidimą bei bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis), o tokiu atveju teisminio ginčo išsprendimas negali būti pripažintas teisingu (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.