- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-853-361-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-32-1-00920-2006-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- I. M.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Teisėja V. Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-32-1-00920-2006-6
2011 m. spalio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-16 nuosprendžio, kuriuo I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda (iki 2007 m. galiojęs MGL).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. M. nuteista už tai, kad 2006-11-10, apie 05.00 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, pagrobė A. J. 100 Lt vertės piniginę bei joje buvusius 750 litų, AB „Hansabankas“ („Swedbank“) 20 litų vertės mokėjimo kortelę. Iš viso pagrobė A. J. priklausančio turto už 870 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai įvertinti įrodymai ir pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas jos kaltę grindžia nukentėjusiosios A. J., liudytojos J. K. parodymais bei daikto (telefono) apžiūros protokolu. Apeliantė teigia, kad teismas atmetė jos parodymus, jog ji nepagrobė J. piniginės su pinigais, nes negalėjo nurodyti prieš penkerius metus turėto telefono numerio, o kaltę patvirtina tai, kad sutampa jos nurodytas laikas, kai skambino J., siųstų žinučių laikas bei minimas M. vardas. Teismas nepagrįstai remiasi prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Pareiškime policijai A. J. nurodo, jog kartu su pinigine buvo pagrobtas jos telefonas, tačiau nemini savo dokumentų, vėliau telefonas „atsiranda“, bet „dingsta“ dokumentai. Apklausų metu A. J. teigia, kad viešbutyje jie buvo tik trise, tačiau teisme patvirtino, jog buvo ir jos vaikinas. A. J. neigia, kad buvo labai girta, tačiau viešbutyje miegojo iki 17 val. Į klausimą dėl telefono atsakė, kad atsikėlusi ryte nerado savo piniginės ir dokumentų, gal ir telefono, o vėliau jį rado. Be to, teismui nurodė, jog pasiskundus darbe dėl vagystės jai, I. M., skambino direktorė J. K. ir jos patėvis K., tačiau liudytoja J. K. to fakto nepatvirtino. Tokie nukentėjusiosios A. J. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai negali būti kaltės įrodymas.
Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigti jos parodymai, jog viešbutyje jos buvo keturios ar penkios merginos, jos dažnai eidavo parūkyti, buvo A. J. vaikinas bei keletas nepažįstamų vaikinų. Kitos viešbutyje buvusios merginos ir vaikinai nenustatyti ir neapklausti, nenustatyta, ar koks nors pašalinis asmuo negalėjo patekti į A. J. kambarį jai užmigus. Pati nukentėjusioji neigia, kad buvo labai girta, tačiau prieštaringi jos parodymai tai patvirtina. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad liudytoja J. K. patvirtino A. J. parodymus dėl vagystės, nes ši liudytoja tik patvirtino patį faktą, jog A. J. sakė, kad jos pinigus ir telefoną pavogė ji, I. M.. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad J. K. parodė, jog girdėjo apie tai, kad viešbutyje buvo A. J. vaikinas ir ji, I. M., su pastaruoju turėjo santykių. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė labai reikšminga, nes ji galėjo būti apkalbėta kerštaujančios A. J..
Apeliaciniame skunde nuteistoji I. M. teigia, kad teismas nepagrįstai jos kaltę grindžia telefono Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu. A. J. nurodo, kad tai jos, I. M., telefono numeris, tačiau to nepatvirtina A. J. telefono adresų knyga ir nenustatyta, kam priklauso šis telefono numeris. Apeliantė pažymi, kad jai skambino A. J., pastaroji teigė, kad jos susirašinėjo žinutėmis, tačiau šis prieštaravimas nebuvo pašalintas. Visiškai neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, kad kalbama apie pavogtus pinigus žinutėje „Nesakyk niekam, o jei M. klaus, sakyk, kad radai“. Ši žinutė daugiareikšmė ir suprantama tik ją rašiusiam asmeniui. Be to, kaip įrodymas minima tai, kad ji, I. M., parodė, jog buvo su M., kai skambino nukentėjusioji, o žinutėje M. vardas taip pat minimas. Teismas neanalizavo ir neįvertino tos aplinkybės, kad M. nėra retas vardas, be to, dauguma klube dirbusių merginų buvo klientų vadinamos netikrais vardais. M. tikras vardas yra I., tai ir teigiama parodymuose.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertindamas nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, kurių nepatvirtino kiti įrodymai, nuosprendį pagrindė tik netiesioginiais įrodymais, prielaidomis, subjektyviais samprotavimais, taip pažeisdamas BPK straipsnio reikalavimus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistosios kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio.
Nuteistoji I. M. neigia iš viešbučio kambario pagrobusi nukentėjusiosios A. J. piniginę, o apeliaciniame skunde I. M. nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išvados dėl I. M. kaltės yra grindžiamos ne išskirtinai vienos kurios nors pusės parodymais, tačiau įrodymų visuma. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. J. nuo pat tyrimo pradžios laikėsi pozicijos, kad jos turtą galėjo pagrobti būtent I. M., dalyvavusi švenčiant gimtadienį viešbutyje. Apie tai nukentėjusioji papasakojo ir tuometinės savo darbovietės direktorei J. K., kuri paragino kreiptis į policiją, liudytoja tai patvirtino teisiamajame posėdyje (b. l. 161, t. 1). Bylos duomenimis yra neginčijamai nustatyta, kad įvykio naktį I. M. su nukentėjusiąja A. J. tikrai buvo viename viešbučio kambaryje, šventė, šią aplinkybę pripažįsta tiek apeliantė, tiek nukentėjusioji. Nors I. M. apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio naktį viešbučio kambaryje buvo ir daugiau asmenų, tačiau teisme parodė, kad kai ji su kita mergina išėjo, viešbutyje pasiliko tik nukentėjusioji (b. l. 155, t. 1). Be kita ko, I. M. 2010-01-28 apklausiama kaip įtariamoji taip pat nurodė, kad kai išėjo iš viešbučio, jame buvo likusi tik nukentėjusioji, kartu išėjusią merginą, negalėjusią dėl girtumo paeiti, įsodino į taksi (b. l. 90–91, t. 1). Nukentėjusioji A. J. nuosekliai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme aiškino, kad savo daiktų pasigedo ne paryčiais, kai vyko šventė, o kitą dieną, taigi ne tuo metu, kai kambaryje, be I. M., galėjo būti daugiau žmonių, tai leistų manyti, jog turtą pagrobti galėjo ir kitas asmuo, o po to, kai šventė baigėsi. Iš pačios I. M. parodymų matyti, kad ji iš viešbučio išėjo viena paskutiniųjų. Apeliantės versija apie A. J. kerštą dėl vaikino nelogiška ir bylos duomenys to nepatvirtina, kadangi pati nuteistoji nurodė, kad iš viešbučio išėjo ne su kokiu nors vaikinu, o su kita šventės dalyve ir važiavo namo.
Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad jos kaltė nepagrįstai grindžiama telefono apžiūros protokolu. Tačiau su tokiais nuteistosios argumentais sutikti negalima. Nukentėjusioji proceso metu ir vėl nuosekliai teigė, kad netrukus po to, kai buvo pagrobtas jos turtas, bendravo su I. M. telefonu, kuri sakė, kad paėmė pinigus. Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo bei apžiūros protokolo matyti, kad A. J. pateikė apžiūrėti telefoną, kuriame iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2006-11-10 18 val. 16 min. bei 18 val. 17 min. buvo atsiųstos SMS žinutės, kuriose rašantysis teigia, kad paėmė pinigus, žada juos atiduoti, prašo niekam nesakyti, o jeigu klaustų „M.“, atsakyti, kad rado (b. l. 14, 15–16, t. 1). Akivaizdu, jog žinutes nukentėjusiajai rašęs asmuo nerimavo dėl paimtų pinigų ir norėjo, kad apie tai niekas nesužinotų. Nors tyrimo metu nebuvo nustatyta, kam tiksliai priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ir pati apeliantė tiek tyrimo metu, tiek teisme pripažino, kad tikrai tą dieną po įvykio apie 18 val. telefonu bendravo su A. J., kuri apkaltino vagyste. I. M. taip pat nurodė, kad tuo metu su „M.“ buvo (duomenys neskelbtini) ir, kaip pastebėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. J. telefone užfiksuotose gautose SMS žinutėse taip pat prašoma nesakyti „M.“. Taigi, nors apeliantė nepripažįsta, kad SMS žinutės yra rašytos jos, tačiau sutampantis nuteistosios ir nukentėjusiosios nurodomas bendravimo telefonu laikas, turinys, kuriame minima ne tik pinigų paėmimas, bet ir susirašinėjimo metu šalia buvę asmenys, nerimaujama dėl pavogtos piniginės, leidžia identifikuoti I. M. kaip A. J. siųstų SMS žinučių autorę. Nors I. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nepašalinti prieštaravimai dėl to, jog ji teigia, kad su A. J. bendravo ne SMS žinutėmis, o tiesiog telefoniniu pokalbiu, o A. J. teigė bendravusi SMS žinutėmis, tačiau nėra pagrindo tame įžvelgti kokį nors prieštaravimą. Paties bendravimo dėl vagystės fakto neneigia nei nuteistoji, nei nukentėjusioji, o ikiteisminio tyrimo metu apeliantė netgi pati buvo nurodžiusi, jog su A. J. kitą dieną po įvykio bendravo tiek telefoniniu pokalbiu, tiek SMS žinutėmis, todėl naivus apeliantės teigimas, jog jokių SMS žinučių nukentėjusiajai nerašė, gali būti vertinamas kaip gynybinė pozicija.
Taigi ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad I. M. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.