Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutarties, kuria teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas teismo nustatytu terminu nepašalino nurodytų skundo trūkumų, nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu bei, įsiteisėjus nutarčiai, grąžinti jį pareiškėjui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Be to, kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą) administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia priimdamas nutartį. Jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-937-502/2016). Smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-614-520/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017 ir kt.). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-400/2006, 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-453-492/2015, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-937-502/2016, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-165-261/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas, vertindamas, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ reikalavimų, 2017 m. sausio 20 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus – pateikti teismui įrodymus, kad pareiškėjas neturėjo higienos reikmenų, kuriuos kalinamiesiems privaloma išduoti tik tuo atveju, jeigu jie į įkalinimo įstaigą atvyksta pirmą kartą arba jų neturi. Šia nutartimi teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo teismui pateiktų skundų kiekį, jais inicijuotų ginčų pobūdį, skundų išsprendimo baigtį, taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl įpareigojo jį sumokėti 30 Eur žyminį mokestį. Vėliau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi, atmetęs pareiškėjo prašymą dėl administracinių bylų sujungimo, nustatė pareiškėjui naują terminą pašalinti minėtoje 2017 m. sausio 20 d. nutartyje nurodytus skundo trūkumus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu (ABTĮ 152 str. 1 d.), todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Visų pirma, pasisakydama dėl teismo įpareigojimo pareiškėjui sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Tačiau ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 ir kt.). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 ir kt.). Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę, nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise. Vien tik skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teismine gynyba. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo išvadą, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teismine gynyba, padarė iš esmės remdamasis vien tik statistiniais duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“. Nors Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartyje dėl trūkumų šalinimo, be kita ko, nurodė, kad atsižvelgė ne tik į pareiškėjo teismui pateiktų skundų kiekį, bet įvertino ir jais inicijuotų ginčų pobūdį bei skundų išsprendimo baigtį, atkreiptinas dėmesys, kad pats pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog visi ankstesni pareiškėjo skundai buvo patenkinti iš dalies, t. y. iš dalies pripažinti pagrįstais. Tuo tarpu vien tai, kad ankstesni pareiškėjo kreipimaisi į teismą yra susiję, iš esmės kaip ir nagrinėjamu atveju, su reikalavimais dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI atskirais laikotarpiais, atlyginimo, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas piktnaudžiauja teismine gynyba. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik statistiniai duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, byloje nesant kitų aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti 30 Eur žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, taip pat sprendžia, jog šiuo atveju nebuvo kliūčių teismui priimti pareiškėjo skundą, kuris iš esmės atitiko minimalius jam keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti pareiškėjo skundo trūkumai (nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas neturėjo higienos reikmenų) yra formalaus pobūdžio ir nelaikytini esminiais bei nesudaro kliūčių bylos nagrinėjimui, kadangi pareiškėjo skundo dalykas yra aiškus (pareiškėjas reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, jog periodiškai laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 9 d. jam atvykus į Šiaulių TI nebuvo išduotos higienos priemonės), skunde pareiškėjas išdėstė aplinkybes, jo manymu, patvirtinančias šio skundo reikalavimo pagrįstumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą pareiškėjui pateikti įrodymus, kad jis neturėjo higienos reikmenų, kuriuos kalinamiesiems privaloma išduoti tik tuo atveju, jeigu jie į įkalinimo įstaigą atvyksta pirmą kartą arba jų neturi, iš esmės tinkamai nemotyvavo, kodėl neįmanoma pradėti bylos teisenos pagal pareiškėjo pateiktą skundą, t. y. remiantis tomis aplinkybėmis ir tais įrodymais, kuriuos nurodė ir pateikė pareiškėjas. Juolab kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, prireikus teismas gali savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. ir 2017 m. vasario 6 d. nutartimis nepagrįstai nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti ir vėliau 2017 m. vasario 28 d. nutartimi nepagrįstai nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo metu netinkamai taikė procesinės teisės normas ir netinkamai įvertino skundo atitikimą ABTĮ skundui keliamiems reikalavimams galimumo pagal šį skundą administracinei bylai iškelti aspektu, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Taigi, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis yra naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. S. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.