Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. ir S. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

D. K. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. ir S. K. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, tai yra tuo, kad jie turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, veikė kartu bendrininkų grupėje ir dėl to D. K. 2015 m. lapkričio 15 d. apie 9 val. 13 min. telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbė fiktyvų skelbimą interneto svetainėje www.skelbiu.lt apie tariamai parduodamą žaidimų kompiuterį. Fiktyviu skelbimu susidomėjo G. M. ir 2015 m. lapkričio 15 d. paskambino abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) D. K., kuris atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, (duomenys neskelbtini) rajone. D. K. nurodė G. M. sumokėti už tariamai parduodamą žaidimų kompiuterį į S. L. banko sąskaitą. G. M. 2015 m. lapkričio 15 d. pervedė banko pavedimu 180 eurų į nurodytą S. L. banko sąskaitą ir tokiu būdu G. M. buvo apgautas, nes jam jokio žaidimų kompiuterio parduoti niekas neketino. Po to, D. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu per kitus asmenis (negauta duomenų, kad jie galėjo būti informuoti apie daromą nusikalstamą veiką) įtakojo S. L. ir pasinaudojo S. L. patikėtais bei perduotais jos banko sąskaitos valdymo duomenimis, 170 eurų iš 2016 m. lapkričio 16 d. įmokėtųjų G. M. 180 eurų, 2015 m. lapkričio 16 d. pervedė kartu su kitais pinigais, iš viso 500 eurų, į D. L. banko sąskaitą. Po to D. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu per kitus asmenis (negauta duomenų, kad jie galėjo būti informuoti apie daromą nusikalstamą veiką) įtakojo ir suklaidino D. L. bei juo pasinaudojo, neatskleisdami daromos nusikalstamos veikos mechanizmo, nurodę jam gautuosius pinigus pervesti į D. K. sutuoktinės S. K. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). D. L., nežinodamas, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, pusbrolio L. K., atlikusio laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, prašymu 2015 m. lapkričio 16 d. elektroninės bankininkystės būdu pervedė G. M. įmokėtus 170 eurų kartu su kitais pinigais, iš viso 600 eurų, į S. K. banko sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), kurios numerį jam pateikė L. K., kuriam pranešti apie įtarimą nepakako duomenų, nes L. K. 2015 m. lapkričio 16 d. buvo etapuotas į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių ir 2015 m. lapkričio 19 d. grąžintas į (duomenys neskelbtini) pataisos namus-atvirąją koloniją, (duomenys neskelbtini). Kai iš D. L. sąskaitos sumokėti 600 eurų 2015 m. lapkričio 16 d. buvo įskaityti į S. K. banko sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), S. K. pagal 2015 m. lapkričio 16 d. telefonu iš sutuoktinio D. K. gautą nurodymą 2015 m. lapkričio 16 d. banko sąskaitoje įplaukusius G. M. 170 eurų kartu su kitais pinigais, iš viso 1000 eurų, bankomate (duomenys neskelbtini), paėmė grynaisiais ir juos užvaldė. Tokiu būdu pagal kaltinimą, S. K. kartu su sutuoktiniu D. K. užvaldė nukentėjusiojo G. M. 180 eurų ir padarė jam 180 eurų turtinę žalą.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą, priimant ir ištiriant kitų ikiteisminių tyrimų metu duotus besislapstančio J. A. parodymus ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, ir skirti 50 parų arešto bausmę; šią bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, taikant dalinį bausmių sudėjimą, subendrinti su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir į bausmės vykdymo laiką įskaityti pagal pastarąjį nuosprendį atliktą bausmės dalį. S. K. prašoma pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jai 6 MGL dydžio baudą. D. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti prašoma panaikinti, G. M. civilinio ieškinio atsisakymą priimti ir bylą šioje dalyje nutraukti. Skunde prokuroras teigia, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti įrodymus, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, dėl to išvados neatitinka faktinių aplinkybių ir tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas nevertino faktinių aplinkybių, kurios galėjo iš esmės paveikti nuosprendžio išvadas. Pirma, išteisintieji yra sutuoktiniai, neturi priešiškų santykių, veikė vykdydami vienas kito nurodymus, palaikė ryšius ir užvaldė pinigus – S. K. žinioje kartu su kitais pinigais atsidūrė ir nukentėjusiojo G. M. pinigai, kurių gavimą abu išteisintieji nurodė kaip skolos grąžinimą. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nors nenustatė iš ko bei kokio pobūdžio skola tai galėjo būti už neteisėtą veiklą (galimą prekybą telefono aparatais laisvės atėmimo vietoje – D. K. telefono J. A. pardavimą). Ši išvada nepagrįsta, nes nenustatyta, koks telefonas gali kainuoti 1000 eurų, kiek telefonų galėjo būti parduota J. A., o S. K. ir D. K. negalėjo nurodyti, kokiam asmeniui galimai perdavė 1000 eurų ir dėl kokių priežasčių pinigai neliko šeimoje. Antra, D. K. ginasi, kad J. A. buvo pardavęs telefoną, už kurį jis atsiskaitė apgautų žmonių lėšomis ir jį patį tariamai apgavo, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad tirtos veikos padarymo metu J. A. ir L. K. 2015 m. lapkričio 16 d. buvo konvojuoti į Kauno tardymo izoliatorių (2 t., b. l. 6) ir jų nebuvo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl jie negalėjo kontroliuoti pinigų pervedimų. Kartu nei J. A., nei L. K. dėl to negalėjo prisidėti prie G. M. pinigų pervedinėjimų banko sąskaitose administravimo.Trečia, liudytojai S. L. ir D. L. patvirtino, jog nukentėjusiojo G. M. pinigų pervedinėjimų banko sąskaitose administravimas vyko trumposiomis žinutėmis, tačiau, kas valdė abonentus, jie nežinojo. L. K. 2015 m. lapkričio 16 d. duoti tokio nurodymo negalėjo, nes, kaip jau minėta, 2015 m. lapkričio 16 d. buvo etapuotas į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių ir fiziškai tokių veiksmų iš (duomenys neskelbtini) atlikti negalėjo. Tai patvirtina, jog pinigais buvo suinteresuoti juos gavę ir užvaldę, o ne pašaliniai asmenys.Ketvirta, teismas padarė klaidingą išvadą, kad telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), ir kuriame veikė abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. buvo rastas (duomenys neskelbtini) 2016 m. lapkričio 26 d., nes (duomenys neskelbtini) administracija patvirtino, kad 2015 m. lapkričio 26 d. buvo rastas kitas telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 121). Dėl šių aplinkybių tai, kad pastarasis telefono aparatas 2015 m. lapkričio 26 d. buvo rastas I sektoriuje, kuriame bausmę atlikinėjo A. U., o pagal jo parodymus – ir J. A., neturi jokios reikšmės, nes visi byloje apklausti (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atlikinėję laisvės atėmimo bausmę asmenys patvirtino, kad naudojosi telefono aparatais (įskaitant ir D. K., kuris skambindavo sutuoktinei S. K.). Penkta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės apklausti J. A., nes nežinoma J. A. buvimo vieta, jam paskelbta paieška. Kita vertus, J. A. pinigų užvaldymo dieną (2015 m. lapkričio 16 d.) buvo konvojuotas į(duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių (2 t. b. l. 4) ir jis nebegalėjo kontroliuoti pinigų pervedimų. Skundžiamame nuosprendyje J. A. parodymų nebuvimas vertintas kaip D. K. ir S. K. teisinanti aplinkybė, padaryta išvada, kad neatmesta galimybė, jog J. A. galėjo atsiskaityti nukentėjusiojo pinigais su D. K. už pirktus iš jo telefonus. Kadangi nežinoma, kokie konkretūs telefonai ir kada galėjo būti realizuoti J. A., vertintini kitų ikiteisminių tyrimų (Nr.01-1-03128-16 ir Nr.01-1-37072-15) metu J. A. duoti parodymai, kuriuose jis neigia turėjęs mobiliojo ryšio telefoną laisvės atėmimo metu, neigia skelbęs internete skelbimus apie parduodamus daiktus. Prokuroras skunde nurodo, jog baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą (BPK 270 straipsnio 3 dalis, 287 straipsnio 1 dalis). Tuo užtikrinamos BPK 1 straipsnio išsamus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas. Skundžiamame nuosprendyje, prokuroro manymu, teismas apsiribojo tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, t. y. patikėjo išteisintųjų pateiktomis abstrakčiomis versijomis, jų nepatikrino ir rėmėsi su D. K. susijusių kartu atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų nuogirdomis. Teismas rėmėsi išteisintųjų parodymais tik tose dalyse, kuriose jie siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau likusioje dalyje jų parodymų nevertino ir juose esančių reikšmingų prieštaravimų neaptarė. Dėl šių aplinkybių teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Skiriant bausmę, prokuroras prašo atsižvelgti į tai, kad D. K. ir S. K. baudžiamąjį nusižengimą padarė bendrininkų grupėje, jie yra sutuoktiniai, veikė kartu, baudžiamasis nusižengimas yra baigtas. D. K. baudžiamąjį nusižengimą įvykdė laisvės atėmimo vietoje, būdamas recidyvistas, jo teistumas neišnykęs, todėl D. K. turėtų būti skiriama su terminuotu laisvės atėmimu susijusi bausmė – areštas, S. K. – bauda, nes ji teisiama pirmą kartą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.Prokuroro skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Skunde teigiama, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti įrodymus, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tai, prokuroro vertinimu, sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o teismo išvados, jog byloje neįrodyta, kad D. K. ir S. K. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos visapusiška ir išsamia surinktų įrodymų analize, todėl pagrindo jomis abejoti nėra. D. K. byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbė fiktyvų skelbimą interneto svetainėje apie tariamai parduodamą žaidimų kompiuterį, paskambinus nukentėjusiajam G. M. šiuo telefonu, D. K. nurodė sumokėti pinigus už tariamai parduodamą kompiuterį į S. L. sąskaitą, po to per kitus asmenis įtakojo S. L. ir pasinaudojo jos banko sąskaitos valdymo duomenimis, pervedė nukentėjusiojo įmokėtus pinigus kartu su kitais pinigais į D. L. sąskaitą, po to nenustatytu būdu per kitus asmenis įtakojo ir suklaidino D. L. bei juo pasinaudojo nurodęs jam pervesti gautuosius pinigus į S. K. banko sąskaitą, kurios numerį D. L. pateikė L. K.. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje nėra objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad D. K. atliko minėtus veiksmus, kurie sudaro jam inkriminuotos veikos objektyviąją pusę. Iš tiesų surinkti byloje įrodymai - nukentėjusiojo parodymai, objektyvūs rašytiniai duomenys (UAB „X“ pateikti duomenys, UAB „Y.“ pateikti duomenys), patvirtina, jog melagingas skelbimas buvo patalpintas iš telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas su telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), jungiantis iš IP (duomenys neskelbtini) ir IP (duomenys neskelbtini), o telekomunikaciniai įvykiai galėjo vykti iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, nes abonentas, kurio numeris (duomenys neskelbtini)8, kaltinime nurodytu laiku buvo prisijungęs prie bazinių stočių adresu (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, jog D. K. nusikalstamos veikos padarymo metu atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, o mobilaus ryšio telefonas, su IMEI numeriu, kuris skiriasi tik vienu paskutiniu skaičiumi nuo to, kuriuo buvo naudotasi, naudojant abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) nusikalstamo įvykio dienomis, buvo rastas 2015 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini) kratų metu. Tačiau šių aplinkybių nepakanka daryti neginčytiną išvadą, jog kaltinime nurodytomis dienomis būtent D. K. naudojosi šiuo mobiliojo ryšio įrenginiu bei šiuo telefono abonentiniu numeriu. Minėto mobiliojo ryšio telefono su IMEI NR. (duomenys neskelbtini) savininkas nenustatytas. Šis telefonas rastas ir paimtas praėjus 10 dienų nuo pinigų užvaldymo. Nukentėjusysis nurodė, jog telefonu kalbėjo vyriškas balsas, tačiau nenurodė, kad būtų kuo įsimintinas. Nukentėjusiojo parodymai nepatvirtina, jog telefonu dėl sandorio kalbėjo būtent D. K.. Taip pat pažymėtina, jog, vadovaujantis „Y“ informacija, žinant konkrečią celę galima tik teigti, jog pokalbio metu abonentas nebuvo nutolęs nuo GSM stoties daugiau nei 30 km, o nuo UMTS stoties – daugiau nei 29 km atstumu, konkretaus abonento buvimo vietą konkrečiu laiko momentu tiksliai nustatyti nėra techninių galimybių (1 t., b. l. 145). Byloje nenustatyti duomenys, kada būtent pateko minėtas mobiliojo ryšio aparatas į pataisos namus, be to, įvykio metu pataisos namuose bausmę atliko daugybė nuteistųjų. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, jog nėra pagrindo kategoriškai teigti, jog būtent D. K. naudojosi kaltinime minimu mobiliojo ryšio telefono abonentu, kad būtent jis įdėjo fiktyvų skelbimą į interneto svetainę ir būtent jis sudarė su G. M. fiktyvų sandorį. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. K. per kitus asmenis įtakojo S. L. ir pasinaudojo jos patikėtais bei perduotais jos banko sąskaitos valdymo duomenimis ir pervedė 170 eurų kartu su kitais pinigai į D. L. sąskaitą. Visų pirma pažymėtina, jog S. L. nuosekliai aiškino, jog ji pati darė pavedimą D. L., ji pati valdė sąskaitą ir niekam savo sąskaitos valdymo duomenų (PIN kodų, elektroninės bankininkystės duomenų) nepateikė ir nepatikėjo. Taip pat pažymėtina, jog S. L. nuosekliai neigė dėl pavedimo bendravusi su D. K., nurodė, jog bendravo su savo pusbroliu, kuris tuo metu taip pat atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose – A. U.. Liudytojas A. U. patvirtino, jog buvo susisiekęs su S. L., prašė jos leisti pasinaudoti sąskaita, tačiau nenurodė, jog būtų vykdęs kokius nors D. K. prašymus ar nurodymus. Ir šie jo parodymai byloje nepaneigti. Be to, A. U. bausmę atliko kitame būryje nei D. K.. D. K. buvo taip pat kaltinamas tuo, jog per kitus asmenis nenustatytu būdu įtakojo D. L., suklaidino jį ir pasinaudojo šiuo asmeniu nurodęs gautus pinigus pervesti į S. K. sąskaitą ir D. L. L. K., kuris tuo metu tai pat atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, prašymu pervedė nukentėjusiojo įmokėtus pinigus į S. K. sąskaitą. Tačiau šie kaltinimai D. K. taip pat neįrodyti. D. L. patvirtino, jog pervedė kaltinime nurodytas pinigų sumas, tačiau tai darė savo pusbrolio L. K. prašymu. Šią aplinkybę patvirtino ir pats L. K., tačiau nurodė, jog tai darė ne D. K., o J. A. prašymu. Pažymėtina, jog A. U. taip pat nurodė, kad S. L. sąskaitą buvo davęs J. A., kuris galėjo sukčiauti kaltinime nurodytu atveju, nes dėdavo melagingus skelbimus internete ir apgaudinėdavo žmones. Nors J. A. apklaustas apeliacinės instancijos teisme paneigė šiuos parodymus, neigė pirkęs kokius nors telefonus iš D. K. ar užsiėmęs telefoniniu sukčiavimu, tačiau šie jo parodymai, atsižvelgiant į tai, jog jis šiuo metu yra teisiamas būtent dėl telefoninio sukčiavimo (už analogiško pobūdžio veikas teistas ir anksčiau), leidžia pagrįstai abejoti jo parodymais. Taip pat pažymėtina, jog S. L. ir D. L. nuosekliai teigė, jog jie patys asmeniškai darė pavedimus ir nei D. K., nei S. K. nepažįsta. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir paneigus A. U. bei L. K. parodymus dėl J. A., byloje nėra jokių įrodymų, siejančių D. K. pinigų pervedimo veiksmais. Vien to, jog S. L. bendravo su A. U., o D. L. su L. K., ir jų prašymais persiuntė pinigus, nepakanka konstatuoti, jog D. K. kaip nors prisidėjo prie tų pinigų pervedimo iki S. K. sąskaitos. Duomenų, patvirtinančių, kad D. K. būtų kokiu nors būdu tiesiogiai ar netiesiogiai paveikęs A. U. ar L. K. dėl pinigų pervedinėjimų byloje surinkti nepavyko. Todėl vien tos aplinkybės, kad D. K. nurodė išgryninti sutuoktinei pinigus, kurie kaip nustatyta, įgyti nusikalstamu būdu, o S. K. įvykdė šį jo nurodymą, nepakanka konstatuoti, kad D. K. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus dėl skelbimo talpinimo, sandorio sudarymo ir pinigų pervedinėjimų iš vienos sąskaitos į kitą. Vienintelė neabejotinai nustatyta aplinkybė byloje yra ta, kad iš G. M. išvilioti pinigai pateko į S. K. sąskaitą, tačiau vien šios aplinkybės, kolegijos įsitikinimu, nepakanka pripažinti ir konstatuoti, jog tiek D. K., tiek S. K. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje tiesioginių įrodymų dėl objektyvių D. K. inkriminuotų veiksmų nėra, o kiti esantys ir ištirti įrodymai nesudaro vientisos logiškos grandinės ar sistemos, kurios pagrindu būtų galima neabejotinai daryti išvadą, kad D. K. ir S. K. padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą. Juo labiau, kad iš esmės liko nepaneigta versija dėl J. A. skolos. Nors jis neigė pirkęs iš D. K. telefonus, šie parodymai vertinami kritiškai, įvertinant tai, jog J. A. buvo apklausiamas kaip asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai nusikalstamus veiksmus, o taip pat ir vertinant tai, jog kiti liudytojai taip pat minėjo apie galimai neteisėtas J. A. veikas pataisos namuose. Nors S. K. kaltę pirmosios instancijos teisme pripažino, tačiau būtina pažymėti, jog jokių konkrečių duomenų apie neteisėtą pinigų kilmę, jų atsiradimo aplinkybes (skelbimo pobūdį, talpinimo vietą, būdą, fiktyvaus sandorio pobūdį, jo sudarymo aplinkybes), išskyrus tai, kad pinigai pervesti iš jai nepažįstamo asmens – D. L. sąskaitos (ką ji matė patikrinusi sąskaitą elektroninės bankininkystės būdu), ji negalėjo nurodyti. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog S. K. veika objektyviai pasireiškė faktiškai tuo, jog ji išgrynino pinigus D. K. nurodymu. Ji veikė išimtinai pagal D. K. nurodymus, siekdama padėti kalinčiam sutuoktiniui, todėl jos kaltė būtų įmanoma tik neabejotinai įrodžius D. K. nusikalstamą veikimą. Tačiau, nagrinėjamu atveju, neįrodžius, kad D. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo išvadai, jog S. K. veikė bendrai su sutuoktiniu. Be to, būtina pažymėti, jog S. K. nuosekliai teigė, jog D. K. pinigų kilmę buvo nurodęs kaip skolą ir šie parodymai nepaneigti, todėl nesant jokių kitų duomenų apie tai, kad S. K. kaip nors kitu būdu dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, ji taip pat pagrįstai išteisinta. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje surinkti duomenys nei vertinant juos atskirai, nei visumoje nesudaro pagrindo neginčytinai išvadai, jog D. K. ir S. K. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodyti prokuroro argumentai taip pat nesuteikia pagrindo priešingai išvadai.Prokuroras skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino buvus J. A. skolą D. K., tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka, nes apylinkės teismas tokios išvados nepadarė. Apylinkės teismas tik nurodė, jog liudytojas L. K. taip pat parodė apie J. A. skolą, tačiau teismas nuosprendyje nekonstatavo, jog tokia skola iš tiesų buvo, kad D. K. versija užtikrintai pasitvirtino. Liudytojų parodymai dėl J. A. visumoje buvo įvertinti ne kaip patvirtinantys nekaltumą, tačiau kaip keliantys abejonių D. K. ir S. K. kaltumu, ypač turint omenyje, jog nesurinkta kitų patikimų duomenų dėl to, kad D. K. atliko objektyvius jam inkriminuotus veiksmus. S. K. veiksmų teisinio vertinimo pagrįstumas aptartas anksčiau, ir vien fakto, jog ji buvo sutuoktinė, priešiškų santykių tarp jų nebuvo ir klusniai vykdė sutuoktinio nurodymus, nepakanka išvadai, jog D. K. bendrininkaudamas su S. K. padarė nusikalstamą veiką. Taip kaip neužtenka kaltės nustatymui ir fakto, net ir vertinant su ta aplinkybe, kad neteisėtai įgyti pinigai atsirado S. K. sąskaitoje, jog pinigai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog 2015 m. lapkričio 16 d. L. K. ir J. A. negalėjo kontroliuoti pinigų judėjimo sąskaitose, nes tą dieną jie buvo konvojuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net pačiame kaltinime nurodyta, jog tai L. K. nurodė D. L. S. K. sąskaitą. Abejonių nekeliančiais D. L. parodymais nustatyta, jog tiesiogiai dėl pinigų pervedinėjimų jis bendravo tik su L. K., kuris to taip pat neneigė. Be to, prokuroro skunde nurodyti duomenys nenurodo, kokią konkrečiai valandą liudytojai buvo konvojuoti, byloje nėra nustatyta, kokiu konkrečiai numeriu D. L. bendravo su L. K. ir kelintą valandą tai buvo. Todėl, kolegijos vertinimu, faktas dėl liudytojų etapavimo negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog tik vienintelis D. K. turėjo objektyvią galimybę administruoti pinigų judėjimą banko sąskaitose. Nei pati savaime nei kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais tokia aplinkybė nepatvirtina, jog išteisintieji padarė jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Iš prokuroro skundo argumento apie (duomenys neskelbtini) pataisos namuose rastą telefono aparatą matyti, jog, prokuroro vertinimu, aplinkybė, ar buvo rastas pataisos namuose aparatas su konkrečiu IMEI, iš kurio buvo skambinta ir patalpintas skelbimas, ar nebuvo rastas, apskritai neturi reikšmės įrodinėjant D. K. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Tokį vertinimą prokuroras grindžia tuo, jog kaltinime nurodyti asmenys, tuo metu atlikinėję bausmę pataisos namuose, visi naudojosi mobiliojo ryšio telefonais. Tačiau su tokiu vertinimu, teisėjų kolegija, kategoriškai nesutinka. Visų pirma dėl to, jog baudžiamoji atsakomybė yra pati griežčiausia ir jos taikymas yra išimtinai tik nustačius, jog asmuo padarė uždraustą veiką ir tik nustačius, kad jis kaltas, todėl pripažįstant kaltu kyla reikalavimas surinkti tiek ir tokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neginčytiną, neabejotiną, tvirtą išvadą, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką. Antra, šiuo konkrečiu atveju, visiškai sutiktina su apylinkės teismo pozicija, jog net ir nustačius konkretų telefono aparatą, būtina nustatyti jo priklausomybę arba kitus duomenis, kurie leistų susieji šio aparato nusikalstamą panaudojimą su konkrečiais asmenimis, ypač turint omenyje kaltinimo formuluotę (D. K. buvo kaltinamas asmeniškai konkrečiu telefono numeriu patalpinęs skelbimą ir sudaręs su nukentėjusiuoju fiktyvų sandorį). Todėl, priešingai nei teigia prokuroras, tai svarbi aplinkybė, kurią būtina nustatyti ir įrodyti, nes priešingu atveju asmenys būtų nuteisti remiantis vien prielaidomis. Vien tos aplinkybės, jog kaltinime nurodytu minimu metu (duomenys neskelbtini) pataisos namai, kuriuose bausmę atliko D. K., pateko į celės, prie kurios buvo prisijungęs telefono aparatas, veikimo zoną (kurios spindulys yra mažiausiai 29 km), nepakanka daryti išvadą, jog iš tuo metu kelių tūkstančių bausmę atlikinėjusių asmenų juo nusikalstamais tikslais naudojosi būtent D. K., ypač vertinant kartu ir tai, kad nesurinkta jokių kitų patikimų duomenų dėl D. K. veiksmų įtakojant ir koordinuojant pinigų judėjimą sąskaitose.Kaip vieną iš D. K., o kartu ir S. K., kaltinančių duomenų prokuroras skunde nurodo J. A. parodymus, kuriuose jis neigia telefono pirkimo iš D. K. aplinkybes ir melagingų skelbimų talpinimą internete. Iš tiesų J. A. apklaustas apeliacinės instancijos teisme iš esmės patvirtino minėts parodymus, tačiau, kaip jau nurodyta anksčiau, šie jo parodymai nevertinami kaip patikimi. Be to, net ir nustačius, jog J. A. nebuvo skolingas, byloje surinkti duomenys negalėtų būti vertinami kaip pakankami pagrįsti išteisintųjų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir jų kaltę, nes byloje nėra tarpusavyje logiškai susijusių duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog D. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. konkrečiu telefonu konkrečiomis aplinkybėmis įdėjo fiktyvų skelbimą, būtent jis sudarė sandorį ir koordinavo pinigų judėjimą sąskaitose. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog D. K. ir S. K. pagrįstai ištesinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų ir teisiamajame posėdyje laikantis įstatymo reikalavimų ištirtų įrodymų analize. Prokuroro skunde nurodyti argumentai nesuteikia daryti priešingų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.