Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. O. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio mėn. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosiose patalpose nepakako erdvės, baldų. Inventorius buvo pasenęs, patalpos, pareiškėjo vertinimu, buvo avarinės būklės, neremontuotos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo akivaizdžiai matomų pelėsio židinių, dauguma langų ir durų sulaužyta, gausu purvo ir nešvarumų. Pareiškėjui nebuvo išduotos nei medžiagos minimaliam remontui atlikti, nei priemonės švarai palaikyti. Sanitariniuose mazguose trūko praustuvių, tualetų, inventorius pasenęs, surūdijęs, netinkamas naudojimui, juose neužtikrintas privatumas. Dirbtiniam apšvietimui naudotos netinkamos lemputės. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė nepatogumus, orumo pažeminimą, žalą sveikatai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino negalintis pateikti duomenų apie tai, kiek asmenų kalėjo kartu su pareiškėju ginčo metu, bet teigė, kad ne visos miegamosios vietos nuolat būna užimtos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Atsakovo teigimu, 1-ojo sektoriaus bendrabučiai, kuriuose yra 6 ir 3 būriai, nėra avarinės būklės. Pelėsio patalpose nebūtų, jeigu nuteistieji tinkamai atliktų pareigą jas valyti ir vėdinti. Pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo išduotos valymo priemonės, neatitinka tikrovės. Dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus kreipėsi vieną kartą dėl patirto nerimo ir dėl to vartojamų vaistų. Konsultacijos metu jis kaip tikėtiną nerimo priežastį nurodė adaptacijos ir bendravimo sunkumus paskirtame būryje. Taigi, minėtas kreipimasis buvo lemtas ne blogų gyvenimo sąlygų. Į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, patirtos neturtinės žalos.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. O. skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. (skundo padavimo teismui dienos). Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. (išskyrus laikotarpius, kuriais buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui kalint 3 būryje, nuteistiesiems tekęs unitazų skaičius buvo nepakankamas, tačiau sanitarinių įrenginių trūkumas yra neatsiejamai susijęs su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinamas kaip šio pažeidimo dalis.

7. Teismas, įvertinęs pateiktas nuotraukas, pripažino, kad pareiškėjo argumentai dėl baldų trūkumo, dėl gyvenamųjų ir sanitarinių patalpų inventoriaus netinkamos būklės, yra atmestini. Be to, iš nuotraukų matyti, kad 3 ir 6 būrių unitazai įrengti kabinose, atskirtomis sienomis ir durimis, dušai atskirti užuolaidomis, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo neužtikrinimo nepagrįsti.

8. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo pateiktus bendrabučių, kuriuose yra 6 ir 3 būriai, statinio techninės priežiūros žurnalus, kuriuose nurodyta, kad ginčo bendrabučių langai yra seni, nesandarūs, rėmai papuvę, po palangėmis trupa mūras, rekomenduojama juos pakeisti, taip pat rekomenduojamas vidaus patalpų remontas. Šie duomenys ir nuotraukos paneigia pareiškėjo tvirtinimą, kad 6 ir 3 būrių gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos buvo avarinės būklės, tačiau patvirtina jo teiginius dėl šių patalpų senų, dalinai sulūžusių langų, neremontuotų patalpų. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Kita vertus, pareiškėjas neįrodė, kad jam nebuvo išduodamos valymo priemonės. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis, purvas ir nešvarumai negalėjo būti išvalomi pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tarp jų – pareiškėjo) elgesio.

9. Teismui buvo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus patikrinimo aktai, kuriuose nustatyti dirbtinės apšvietos 6 būrio 64 brigados 5 patalpoje pažeidimai, bei Pravieniškių PN-AK raštas dėl šių pažeidimų pašalinimo, tačiau patikrinimai ginčo patalpose buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo jose metu. Pravieniškių PN-AK pateikta Ūkio ir komunalinių viršininko paslaugų skyriaus pažyma, kurioje teigiama, jog įstaigos 1-o sektoriaus 3 ir 6 būrių dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, teismo vertinimu, taip pat negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu, kad ginčo patalpų dirbtinė apšvieta pareiškėjo kalinimo jose metu buvo ne mažesnė nei 200 lx. Teismas pripažino, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamos dirbtinės apšvietos.

10. Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjas 346 paras buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, be to, nepaneigta, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.) minėtos patalpos neatitiko higienos reikalavimų (netinkamas apšvietimas, neremontuotos patalpos).

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį įtakojo blogos gyvenimo sąlygos, tačiau jis ne kartą yra kreipęsis į gydytoją psichiatrą dėl nerimo, įtampos, sutrikusio miego, irzlumo, pykčio ir pan., jam skirtas gydymas. Duomenų, kad minėti pareiškėjo nusiskundimai nebuvo sąlygoti byloje nustatytų pažeidimų, į bylą nepateikta, todėl teismas šiuos sutrikimus laikė susijusiais su nustatytais pažeidimais. Teismas taip pat atsižvelgė į Pravieniškių PN-AK specifiką ir pareiškėjui suteiktą reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri sąlyginai gali kompensuoti ribotą gyvenamąjį plotą. Tačiau pažeidžiant gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (346 paras), šis pažeidimas truko nuolat (su trumpomis pertraukomis), jam teko 2,97 kv. m gyvenamojo ploto, kurį atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai, byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (netinkamas dirbtinis apšvietimas ir neremontuojamos patalpos). Šių aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į anksčiau minėtas aplinkybes, ir nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nenustatęs, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, įvertinęs Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teismas nusprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2 600 Eur.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. O. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

13. Atsakovo nuomone, teismas nevisiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose, jam tekusį gyvenamąjį plotą, bausmės atlikimo režimo ypatumus, nepagrįstai konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pažymi, kad teisės aktai nenumato pareiškėjo nurodomo baldų užimamo ploto išskaičiavimo, apskaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovas paaiškina, kad Pravieniškių PN-AK patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, informacija apie paprastuosius remontus nekaupiama. Nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas dėl nepakankamų sanitarinių įrenginių, jo teiginiai šiuo aspektu yra abstraktūs ir atmestini. Atsakovo nuomone, byloje neįrodytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

14. Pareiškėjas V. O. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas apeliaciniame skunde neneigia, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas pabrėžia, kad Pravieniškių PN-AK administracija žino apie pažeidimus, bet nieko nedaro, kad pažeidimai būtų ištaisyti, todėl pareiškėjas prašo dėl Pravieniškių PN-AK administracijos neveikimo jam priteisti 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl baldų trūkumo, netinkamos įrenginių būklės, avarinės pastatų būklės, neužtikrinamo privatumo naudojantis tualetu ir dušu, neišduodamų valymo priemonių yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui gyvenamosiose (miegamosiose) patalpose 346 dienas teko 2,97 kv. m ploto, sanitariniame mazge nepakako įrenginių (unitazų / klozetų), patalpoms reikėjo remonto, o pareiškėjo teiginiai apie netinkamą dirbtinį apšvietimą nebuvo paneigti. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų, pažymi, kad pareiškėjas nesiskundė dėl poreikio laukti eilėje prie sanitarinio mazgo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, kad teismas neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių (tarp jų – bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose ypatumų), nepagrįstai pripažino, jog kalinimo sąlygos pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, ir pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo bei dydžio.

18. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluoto reikalavimo dėl Pravieniškių PN-AK administracijos neveikimo jam priteisti 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi tai savo esme yra naujas materialusis reikalavimas, kurio pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl kurio pareiškėjas turėtų paduoti naują skundą.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju pareiškėjas buvo kalintas jam 346 dienas neužtikrinant minimalios ploto normos, pakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus, ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.) kamerose, kuriose jis buvo laikytas, buvo reikalingas remontas, nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 346 dienas teko 2,97 kv. m gyvenamojo ploto, tuo metu jis laikytas su 11 asmenų. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto (beveik metai, su trumpomis pertraukomis), negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Taip pat nustatyta, kad sanitarinių įrenginių skaičius Pravieniškių PN-AK nebuvo pakankamas, patalpoms, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, reikėjo remonto, jose nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei sveikatai, tačiau pareiškėjas yra kreipęsis į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus, be kita ko, dėl jaučiamo nerimo, kurį siejo su adaptacijos ir bendravimo sunkumais jam paskirtame būryje (2017 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. 73(1)-268, b. l. 35). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo patirti neigiami emociniai išgyvenimai gali būti susiję su byloje konstatuotais reikalavimų kalinimo sąlygoms pažeidimais (pareiškėjas skunde buvo minėjęs asmeninės erdvės trūkumą, nepakankamą sanitarinių įrenginių skaičių, dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo įsiskaudančias akis). Kita vertus, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

22. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs daug nepatogumų, orumo pažeminimą, žalą sveikatai. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, paties pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra nekonkretizuoti, tačiau tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas iš dalies galėjo lemti neigiamus emocinius išgyvenimus, dėl kurių pareiškėjui kilo poreikis vartoti vaistus (ši aplinkybė byloje nėra paneigta). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms, į tai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 14 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (346 dienas neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius, taip pat patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.) reikėjo remonto, jose neužtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį (2 600 Eur), juolab apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.