Vilniaus apygardos teismo nutartis

2007-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-467-186/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-03
Bylos Nr.
2A-467-186/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas (pirm.), Romualda Janovičienė, Virginija Volskienė
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
L. L.
Civilinė byla Nr. 2A-467/07
NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2007 m. gegužės 3 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Virginijos Volskienės,sekretoriaujant Rimutei Bajerčiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Valdemarui Stančikui,atsakovo atstovui Dovilei Veličkaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl 2996 Lt įsiskolinimo už sunaudotą šiluminę energiją ir palūkanų priteisimo. Tretysis asmuo L. L. .

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, prašydamas priteisti 2996 Lt įsiskolinimą už sunaudotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2000-11-01 iki 2006-08-31, tiektą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo dienos. Ieškovas nurodė, kad butas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsiskolinimo už sunaudotą šiluminę energiją susidarymo laikotarpiu butą buvo išnuomojusi trečiajam asmeniui R. L. , o po jo mirties – ir jo sutuoktinei L. L. , nesudaro pagrindo teigti, jog nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu už susidariusį įsiskolinimą turi atsakyti buto nuomininkai. Tarp ieškovo ir buto nuomininkų nebuvo sudaryta šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, LR Šilumos ūkio įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai šiluminės energijos vartotoją visų pirma apibrėžia kaip buto ar kitų patalpų savininką. Tarp atsakovo ir nuomininkės L. L. rašytinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tik 2006-03-15, tačiau net ir tada ji nebuvo įregistruota viešame registre. Vadovaujantis LR CK 6.579 str. 4 d., sandorio registravimo reikalavimo nesilaikymo atveju sutarties sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe ir prieš ieškovą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2006-12-08 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2124,91 Lt skolos ir 63,81 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad pagal CK 6.584 str. 1 d. ir LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos“ 2 punktą, už buto gyventojų sunaudotą karštą vandenį ir šildymą privalo mokėti buto nuomininkai pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kita nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad atsakovas tik 2005-10-29 raštu informavo ieškovą apie buto išnuomojimo R. L. faktą, o ieškovas to nepaneigė. Teismas sprendė, kad atsakovo pateiktas UAB „Bendruva“ 2006-09-05 raštas atsakovo Juridiniam skyriui, neįrodo, kad ieškovas buvo informuotas konkrečiai apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojų ar nuomininkų pasikeitimus. Teismas, vertindamas, ar atsakovas gali gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo faktą, neįregistravus sutarties viešame registre, panaudoti prieš ieškovą, nurodė, kad nuomos sutarties registravimo tikslas yra informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims. Tuo tarpu ieškovui buto nuomos R. L. faktas tapo žinomas 2005-10-29. Todėl nuo šio momento ieškovui atsirado objektyvi galimybė su buto nuomininkais sudaryto šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas taip pat sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovas neinformavo ieškovo apie nuomos sutarties su nuomininke L. L. sudarymą, yra teisiškai nereikšminga, nes po R. L. mirties ieškovas turėjo pats domėtis, ar lieka nuomininko šeimos nariai, kurie perimtų nuomininko pareigas. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti skolą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio ir iki 2005 m. spalio mėnesio – 2124,91 Lt. Likusią skolos dalį – 871,09 Lt – priteisti iš atsakovo, teismo nuomone, nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad LR Šilumos ūkio įstatymas, LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės bei LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinės sąlygos nereglamentuoja šilumos energijos tiekimo ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tvarkos, dėl ko teismas nenagrinėjo šalių argumentų, susijusių su šių taisyklių aiškinimu.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006-12-08 sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas UAB „Vilniaus energija“ reikalavimas dėl 871,09 Lt skolos priteisimo ir priteista 63,81 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei toje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 871,09 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 373,08 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir nenustatė, kas turėtų būti laikoma šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi – ar buto savininkas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, ar to buto nuomininkai. Teismas netinkamai aiškino ir neapgrįstai taikė LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos tvarkos „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ 2 punkto nuostatas, nes nuomininkai tiesiogiai privalo atsiskaityti už sunaudotą šiluminę energiją tik tuo atveju, kai jie su šiluminės energijos tiekėju yra sudarę vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis. Priešingas šios normos aiškinimas prieštarautų LR Šilumos ūkio įstatymo, LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų bei LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų nuostatoms, kurios šilumos vartotoju laiko šildomų gyvenamųjų patalpų savininką. Nagrinėjamu atveju šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininku sudaryta nebuvo. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nuomos sutarties registravimo tikslas yra tik informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims, nes CK 6.579 str. 4 d., nustatanti, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją nustatyta tvarka viešame registre, yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-06-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006 suformuota praktika, nes ši nutartis neturi precedentinės reikšmės. Teismas priteisė neproporcingą bylinėjimosi išlaidų sumą ir skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškininio reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006-12-08 sprendimą prašo palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, jog atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas (b.l.26). Laikotarpiu nuo 2000-11-01 iki 2006-08-31, už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 2996 Lt įsiskolinimą už sunaudotą šilumos energiją, minėtas butas buvo išnuomotas. Nuo 2000-11-01 minėto buto nuomininku buvo R. L. , o po jo mirties rašytine 2006-03-15 Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartimi Nr. 74 butas buvo išnuomotas jo sutuoktinei L. L. . Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti įsiskolinimą už sunaudotą šiluminę energiją iš savivaldybės tarybos pagrįstumo, vadovavosi LR CK 6.584 str. 1 d. ir LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintos tvarkos „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ (LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimo Nr. 658 redakcija) 2 punkto nuostatomis. Teismas, nustatęs, kad ieškovui UAB „Vilniaus energija“ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnuomojimo trečiajam asmeniui faktas tapo žinomas po 2005-10-29, sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio iki 2005 m. spalio mėnesio, nes tuo metu ieškovui atsirado objektyvi galimybė su buto nuomininkais sudaryti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantas UAB „Vilniaus energija“, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas jo reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo, nurodo, jog, vadovaujantis LR Šilumos ūkio įstatymu ir jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, šilumos vartotoju laikomas gyvenamosios patalpos savininkas, dėl ko atsakovas privalo atsakyti už susidariusį įsiskolinimą dėl sunaudotos šiluminės energijos, nepriklausomai nuo to, ar jam priklausantis butas įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu buvo išnuomotas trečiajam asmeniui. Gyvenamosios patalpos nuomininkas galėtų perimti savivaldybės prievolę atsiskaityti už sunaudotą šiluminę energiją tik sudaręs rašytinę šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta. Be to, apelianto manymu, vadovaujantis LR CK 6.579 str. 4 d., gyvenamųjų patalpų nuomos faktas negali būti panaudotas prieš UAB „Vilniaus energija“ neįregistravus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties viešame registre.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, nustatant, kas ginčo atveju turėtų atsakyti už įsiskolinimą, susidariusį neatsiskaitant su ieškovu už sunaudotą šiluminę energiją.

Byloje nustatyta, jog laikotarpiu, už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ siekia prisiteisti įsiskolinimą dėl sunaudotos šiluminės energijos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininko, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, butas kaip socialinis būstas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui. Mokesčio už šiluminę energiją mokėjimo terminus bei tvarką gyvenamųjų patalpų nuomos atveju reglamentuoja LR CK 6.584 straipsnis. Minėto straipsnio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog šio mokesčio mokėjimo tvarka skiriasi priklausomai nuo, kas yra gyvenamosios patalpos nuomotojas ir kokiu tikslu nuomojamos gyvenamosios patalpos. LR CK 6.584 str. 1 d. įtvirtinta norma, reglamentuojanti mokesčio už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas mokėjimo tvarką, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, yra blanketinė norma, nukreipianti į Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintą Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Šios tvarkos 2 punktas numato, jog šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog tuo atveju, kai nuomojamos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos, pareiga atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją tenka nuomininkui. Apeliantas nepagrįstai kaip būtiną nuomininko atsakomybės už sunaudotą šiluminę energiją atsiradimo sąlygą nurodo tarp ieškovo ir nuomininko sudarytos šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties buvimo faktą. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nustatant atsakingą subjektą teisinę reikšmę turi ne minėtos sutarties buvimas ar jos nebuvimas, bet objektyvios galimybės ją sudaryti teisinis įvertinimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią galimybę vertino nustatydamas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ sužinojimo apie atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnuomojimą R. L. momentą, įvertindamas ieškovo veiksmus, kad šiluminės energijos tiekėjo ir faktinio jos naudotojo santykiai būtų įforminti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Ieškovo sužinojimas apie savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos trečiajam asmeniui faktą sietinas su pareigos ieškovui UAB „Vilniaus energija“ sudaryti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo su nuomininku atsiradimu. Šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku, esant objektyvioms galimybėms, nesudarymas vertintinas kaip prievolinių teisinių santykių dėl šiluminės energijos pirkimo-pardavimo tarp UAB „Vilniaus energija“ ir nuomininko R. L. , o po jo mirties – ir nuomininkės L. L. , atsiradimo pagrindas, nes šiluminės energijos pirkimo-pardavimo santykiai pripažintini susiklostę konkliudentinių veiksmų pagrindu.

Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino atsiskaitymą už sunaudotą šiluminę energiją savivaldybei priklausančio būsto nuomos atveju reglamentuojančias materialines teisės normas, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatydamas ieškovo sužinojimo apie savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų išnuomojimo R. L. momentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovui minėta aplinkybė turėjo būti žinoma visą įsiskolinimo už sunaudotą šiluminę energiją susidarymo laikotarpį. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „Bendruva“ nuolatos informuodavo UAB „Vilniaus energija“ apie neprivatizuotų kambarių gyventojų pasikeitimus (b.l.61). Tai daryti bendrovė buvo įpareigota Vilniaus miesto valdybos 1998-07-30 sprendimu Nr. 1582V „Dėl sutarčių ir duomenų apie šildomas gyvenamųjų namų gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pateikimo tvarkos“. Iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo manyti, jog UAB „Bendruva“ nevykdė šio įpareigojimo. Todėl ieškovo reikalavimas dėl įsiskolinimo už sunaudotą šiluminę energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priteisimo turėjo būti atmestas, nes šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku nesudarymas, esant objektyviai galimybei, sąlygojo prievolinių šiluminės energijos pirkimo-pardavimo santykių atsiradimą tarp ieškovo ir faktinio buto nuomininko, kuris nagrinėjamu atveju turi atsakyti už susidariusį įsiskolinimą. Atsižvelgiant į tai, jog, vadovaujantis LR CPK 313 str., apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas ir iš atsakovo ieškovo naudai priteista 2124,91 Lt skolos, palieka nepakeistą. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, paliekamas nepakeistas, kadangi, kaip minėta, netinkamas įrodymų vertinimas turėjo sąlygoti ieškinio atmetimą.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos trečiajam asmeniui R. L. fakto nuo 2000-11-01 iki 2006-03-15, kai tarp nuomotojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir nuomininkės L. L. , buvo sudaryta rašytinė Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartis (b.l. 54). Iš atsakovo pateiktų procesinių dokumentų ir paaiškinimų nustatyta, kad minėtu laikotarpiu tarp nuomos sutarties šalių susiklostęs santykiai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos buvo grindžiami šalių žodiniu susitarimu. To neginčijo ir į bylą trečiuoju asmeniu patraukta L. L. . Sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, kurio buvimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir žodinis susitarimas ar konkliudentiniai šalių veiksmai. Vadovaujantis LR CK 6.579 str. 1 d., gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, turi būti sudaroma raštu. Tačiau sutartinių santykių nebuvimą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų, kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia (LR CK 1.93 str.). Nagrinėjamu atveju tokių imperatyvių nuomos sutarties formos reikalavimų nesilaikymo padarinių aukščiau minėtos CK normos nenustato, todėl sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą gali patvirtinti ir žodinis susitarimas bei konkliudentiniai šalių veiksmai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto UAB „Vilniaus energija“ argumentą, jog 2000-09-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. 77 neįregistravimas įstatymų nustatyta tvarka viešame registre užkerta galimybę atsakovui panaudoti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl nuomos teisinių santykių, bet dėl atsiskaitymo už šiluminės energijos tiekimą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutarties registravimo viešame registre tikslas yra informacinis, t.y. informacijos apie sandorį paviešinimas tretiesiems asmenims, kurie nėra nuomos sutarties šalimis. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sąžiningiems tretiesiems asmenims viešame registre neįregistruotas sandoris, kai įstatymas numato tokio sandorio privalomą registraciją, neegzistuoja. Atsižvelgiant į registravimo informacinį pobūdį, trečiojo asmens sąžiningumo prezumpciją paneigia aplinkybė, kad jis apie viešame registre registruotiną, tačiau neįregistruotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį faktiškai sužinojo iš kitų šaltinių. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006, išdėstytu išaiškinimu dėl sandorio neįregistravimo viešame registre, kai tokį registravimą numato įstatymas, teisinių pasekmių. Įstatymas, nustatydamas atskiroms sandorių rūšims privalomą teisinę registraciją, neįregistravimo teisines pasekmes sieja su draudimu neįregistruotą sandorį panaudoti prieš trečiuosius asmenis (LR CK 1.75 str. 2 d.). Šių teisinių pasekmių, o taip pat pačios privalomos teisinės registracijos tikslų įvertinimas nepriklauso nuo sandorio rūšies. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo vertinama teisinės registracijos paveldėjimo teisiniuose santykiuose reikšmė.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto UAB „Vilniaus energija“ argumentus dėl prioritetinio LR Šilumos ūkio įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų taikymo, nustatant subjektą, atsakingą už įsiskolinimą, susidariusį tiekiant šiluminę energiją savivaldybei priklausančiam nuomojamam butui. Nustačius Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausančio socialinio būsto nuomos faktą, LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ laikytina lex specialis apelianto nurodytų teisės aktų atžvilgiu. Todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės normų konkuravimo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimą Nr. 876. Pagal teisės doktriną, jei yra bendrų ir specialių teisės normų konkurencija, taikomos specialios teisės normos.

Teismo posėdžio metu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą LR CPK 3 str. 3 p. tvarka su prašymu spręsti dėl Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ 2 punkto teisėtumo ir konstitucingumo. Kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą klausimo išsprendimas protokoline nutartimi buvo atidėtas iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Ieškovas prašyme nurodė, kad minėta LR Vyriausybės nutarimo nuostata prieštarauja LR Konstitucijos preambulėje numatytam teisinės valstybės, 102 str. įtvirtintam įstatymo viršenybės bei 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principams, o taip pat LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d., 12 str. ir 21 str. įtvirtintoms teisės normoms. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nenustačius Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ 2 punkto prieštaravimo nurodytoms LR Konstitucijos ir LR Šilumos ūkio įstatymo normoms. Nagrinėjamu atveju nuomos santykiai yra susiformavę nekomerciniu pagrindu, savivaldybei vykdant viešojo administravimo funkciją – socialinės paramos, nuomojant socialinį būstą, teikimą. Todėl specialus atsiskaitymo už sunaudotą šiluminę energiją reglamentavimas, kai nuomojamos savivaldybei priklausančios patalpos, yra teisiškai pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti apelianto turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos klausimo, dėl ko UAB „Vilniaus energija“ reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovo UAB „Vilniaus energija“ prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus ŽironasTeisėjos Romualda JanovičienėVirginija Volskienė