Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).

Minėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Vadinasi, jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jos protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tai jai nebereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, darydami tokią išvadą, taip pat argumentavo, jog pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ir nusprendė, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos J. C. senelė H. D. (taip pat žinoma kaip S. A. D.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja J. C. kreipėsi į teismą dėl teisių įgyvendinimo LR Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjos senelė H. D. (taip pat žinoma kaip S. A. D.) išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką 1921 metais.

Lietuvos Respublikoje archyvuose išlikę tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai rodo H. D. (taip pat žinoma kaip S. A. D.) teisinį santykį su Lietuvos Respublika, ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Teismas iš pareiškėjos J. C. pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėja J. C. gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvas pagal pateiktą gimimo liudijimą yra G. R. B., kurio tėvai pagal gimimo liudijimą yra L. G. ir S. A. D., kuri sūnaus gimimo metu (duomenys neskelbtini) buvo 21 metų amžiaus. Pareiškėjos senelių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) liudijime nurodoma, kad sutuoktiniai gimę Rusijoje. Pareiškėjos senelės A. G. pranešime apie mirtį nurodoma, jog pareiškėjos senelės A. G. gimimo vieta – Subbat, Latvijoje, (duomenys neskelbtini), jos tėvai – A. J. D. ir E. R. D., sutuoktinis – L. G., sūnus – R. B. G. 1940 m. Pietų Afrikoje pareiškėjos proseneliui išduotas J. D. registracijos liudijimas, kuris patvirtina, kad J. D. gimė 1855 metais, Lietuvoje, jo paskutinė gyvenamoji vieta iki atvykstant į Pietų Afriką – Rokiškis, atvykimo data – 1921-05-24, pilietybė – Lietuvos, paso ar kito dokumento duomenys nustatinėjant pilietybę –(duomenys neskelbtini) Kaune išduotas dokumentas (pasas) Nr. (duomenys neskelbtini). Prosenelių ryšį su Lietuvą rodo rašytiniai įrodymai: (duomenys neskelbtini)Kauno regioninio valstybės archyvo pažyma „Dėl pilietybės“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažyma gauta Kauno gubernijos Ukmergės apskrities Utenos miestiečių valdybos dokumentų fonde dėl 1893 m. G. Ch. D. šeimos sąrašo, kuriame įrašytas jo sūnėnas A. J. D., G. sūnus, su žmona I. R. bei jų vaikai, ir 1901 m. pasų išdavimo registracijos knygos lapkričio 7 d. įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) apie metus galiojančio paso išdavimą Utenos miestiečiui A. J. D., G. sūnui, bei Kauno gubernijos valdybos dokumentų fonde esančio 1911 m. Utenos miestiečių, mokančių mokesčius, sąrašo lapo, kuriame įrašytas D. A. J., G., kopijos. Istoriškai žinoma, kad carinėje Rusijoje iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 2018-02-16, Utena ir Rokiškis priklausė Kauno gubernijai. Dabartinis Subbat miestelis, Latvijoje, yra prie Lietuvos sienos šalia Rokiškio, Utena yra netoli. Carinėje Rusijoje skirstymo į Lietuvos ir Latvijos teritorijas nebuvo, geografinėje vietovėje buvo Kauno ir Kurliandijos gubernija.

Valstybinės lietuvių kalbos išvadoje nurodoma, kad vardus A. ir A., A., jeigu kiti asmens duomenys sutampa, galima laikyti to paties vardo variantais, atsiradusiais dėl užrašymo skirtingų kalbų rašyba (lietuviški atitikmenys – A., A.). Variantais taip pat galima laikyti vardus J. ir J., Y.. Vardas J. būdingas jidiš kalbos vardynui, turi mažybinės-maloninės reikšmės priesagą -el-, lietuvių kalboje gramatinamas pridedant vyriškosios giminės galūnę -is. Jo atitikmuo hebrajų kalbos vardyne – J., o Y. yra to paties vardo lotyniškos perrašos variantas. Atitikmuo lietuvių kalbos vardyne – J., o J. – atitikmuo anglų ir kai kuriose kitose kalbose. G. (suliet. G.), arba H. (suliet H.), ir T. (suliet. C.) yra semantiniai atitikmenys – abu siejami su elnio reikšmės bendriniais žodžiais. Raidės „G“ ir „H“ varijuoja dėl rusų kalbos įtakos: toje kalboje nesant priebalsio /h/ jis perteikiamas kaip /g/. Sutaptinis priebalsis, lietuvių kalboje žymimas raide „c“, tarptautine fonetine abėcėle žymimas /?/, hebrajų kalbos lotyniška perraša perteikiamas dviraidžiu „tz“. Teismui pateiktų dokumentuose sutampa asmens gimimo data ir vieta bei šeimos sudėtis (tėvų vardai): pareiškėjos senelės ir jos tėvų vardo ir pavardės variantai: S. A. D., H. D. ir A. J. D., A. J. D., J. D., Y. D. ir E. R. D., R. D., E. R. D., I. R. D. yra grafiniai ir gramatiniai tų pačių vardų ir pavardžių variantai, kurie dėl asmenų emigracijos ir siekio prisitaikyti anglakalbėje valstybėje buvo transliteruoti į anglų kalbą išlaikant grafinį ir fonetinį panašumą į originalų tautinį vardą.

Įvertinant visumą įrodymų – pareiškėjos prosenelių ir senelės dokumentuose nurodytą gyvenamąją geografinę vietovę Lietuvoje iki išvykstant, jų vardus ir pavardes, gimimo datas, išvykimo laikotarpį ir Pietų Afrikos Respublikoje išduotus dokumentus, registruotas santuokas, gimimo liudijimus, juose įvardintus tėvus, datas, kilmę, atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad pateikti dokumentai susiję su pareiškėjos tėvais, seneliais, proseneliais, jie papildo kaip įrodymai vienas kitą, neprieštarauja vieni kitiems. Lietuvos Respublikos užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Byloje pagal pateiktus rašytinius įrodymus, jų palyginimą, laiko, vietos aplinkybes yra nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos senelė H. D. (taip pat žinoma kaip S. A. D.) buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nurodyta 1921-05-06 keleivių, vykusių „Norman“ laivu į Pietų Afriką, sąraše, bei kartu su pareiškėjos proseneliais Y. D. (65 metų) ir R. D. (60 metų) atvyko į Pietų Afriką 1921 metais būdami Lietuvos Respublikos piliečiais.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 444 str.2 d. 1 p. ir 9 p., LR Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. ir 10 d., 9 str. 1 d., 38 str., pareiškimą tenkina. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant pareiškėjai J. C. įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos J. C.

senelė H. D. (taip pat žinoma kaip S. A. D.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.