Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-135/2014

Teisėja Virginija Jokubauskienė Teisminio proceso Nr. 1-51-00210-2011-5

2014 m. sausio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M., A. Š. ir nukentėjusiojo R. J. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-07-09 0.25 val. iki 2011-07-10 15.15 val.

D. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dviems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-07-10 12.15 val. iki 2011-07-11 16.50 val.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam R. J. priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 5842 Lt (penki tūkstančiai aštuoni šimtus keturiasdešimt du litai) turtinės ir 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu Valstybinei ligonių kasai priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 26 106 Lt (dvidešimt šeši tūkstančiai vienas šimtas šeši litai) žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 8509,07 Lt (aštuoni tūkstančiai penki šimtai devyni litai 7 ct) žalos atlyginimo. Nuosprendžiu į valstybės biudžetą priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 1066 Lt (vienas tūkstantis šešiasdešimt šeši litai) už nukentėjusiajam R. J. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. ir D. M. nuteisti už tai, kad 2011-07-08 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdami kartu, bendrais veiksmais sudavė R. J. keturis smūgius, iš jų ne mažiau kaip tris tiesioginius smūgius bukais kietais daiktais į galvą: vieną į dešinės akiduobės sritį, vieną į kairės akiduobės sritį, vieną į kairio smilkinkaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairės akies obuolio sumušimą, sukėlusį pojunginę kraujosruvą, pakaušio kairės pusės nubrozdinimą, kairio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusią galvos smegenų suspaudimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes trauminė kraujo išlaja virš kietojo galvos smegenų dangalo, suspaudusi galvos smegenis, sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būseną, jis dėl to prarado didelę dalį – 75 procentus profesinio ir bendro darbingumo, taip mušdami, bendrais veiksmais jie sunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs susirgo ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei, ir prarado didelę dalį profesinio ir bendro darbingumo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. J. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti nuteistuosius A. Š. ir D. M. padarius nusikaltimą tiesiogine neapibrėžta tyčia, pašalinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, padidinti abiem nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir padidinti iš jų priteistos neturtinės žalos dydį iki 250 000 Lt.

Teismo posėdžio metu nuteistieji A. Š. ir D. M. ir jų gynėjai advokatai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo R. J. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis R. J. bei jo atstovas advokatas prašė R. J. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras teismo prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti nuosprendį nepakeistu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. ir nukentėjusiojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo D. M. skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, ištyrusi bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. Š. ir D. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., tinkamai išsprendė civilinių ieškinių atlyginimo nukentėjusiajam R. J. klausimą, tačiau netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko paskyrė nuteistajam D. M. neteisingą bausmę (BPK 328 str. 1 p., 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Dėl A. Š. ir D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir kitų apeliacinių skundų argumentų

Byloje ištirtų įrodymų visuma įrodyta, kad A. Š. ir D. M., veikdami kartu, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė R. J. sveikatą. Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad jie R. J. sužalojo besigindami nuo jo neteisėtų veiksmą, t.y. veikdami būtinosios ginties sąlygomis.

Besiginančiojo veiksmai padarant žalos kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato ir todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis. Tokiu atveju atsakomybė už padarytus veiksmus atsiranda bendrais pagrindais. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu, besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Turi būti nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Be to, konstatuojant, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad besiginantysis suprato, jog pavojingas kėsinimasis jau atremtas ar pasibaigęs, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Peržengti būtinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai būtinosios ginties situacija yra nepasibaigusi. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175/2004 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Nuteistieji A. Š., D. M. ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniuose skunduose nurodė, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis R. J., kuris, siekdamas išsiaiškinti dėl nuplėštos palangės, prie jų atėjo su aliuminiu šluotos kotu, kuriuo pirmas trenkė D. M. per veidą, vėliau sugriebė A. Š. už kaklo ir pradėjo smaugti, A. Š. pavyko išsisukti, muštinės persikėlė į kiemą toliau nuo laiptinės, suduodami smūgius jie R. J. nepuolė, o tik visą laiką nuo jo traukėsi ir gynėsi, o R. J. juos puolė (2 t. 41, 59-60, 100-101, 125-126, 135-136, 3 t. 102-104 b. l.). Tuo tarpu liudytojų L. Č., M. M. M. K. J. S. R. parodymais yra nustatyta, kad nuteistieji A. Š. ir D. M. ir nukentėjusįjį R. J. mušė rankomis ir kojomis, šių liudytojų teigimu, nukentėjusysis daugiau gynėsi nei puolė pats, traukėsi atbulas nuo vaikinų, vaikinai ištisai smūgiavo, kol R. J. pradžioje suklupo, o po to nukrito ant žemės ir nebesikėlė, kaltinamieji nukentėjusiajam spyrė ir nugriuvusiam (3 t., 61-63, 90-91 b. l.). Šiuo atveju byloje nustatyta, kad R. J. prie nuteistųjų atėjo turėdamas rankoje aliuminį šluotos kotą, kuris po galimo smūgio D. M. perlūžo ir, kaip nurodė nuteistieji, D. M. tą šluotos kotą iš kart iš R. J. atėmė, o kaip nurodė A. Š., jis iš nukentėjusiojo rankų išsisuko, tačiau byloje nėra kitų nenuginčijamų įrodymų, išskyrus pačių nuteistųjų parodymus, kad R. J., sudavus šluotkočiu D. M., jis ir toliau ruošėsi dar kartą pavartoti prieš nuteistuosius fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. Š. gynėjos prašymu apklaustos naujos liudytojos D. S. ir J. S. parodė, kad matė konfliktą tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų, matė kaip vyko grumtynės, girdėjo R. J. šaukiant ant vaikinų, tačiau jų parodymai nebuvo išsamūs ir jos konkrečiai nenurodė, ar R. J. puolė abu nuteistuosius, ar nuteistieji puolė ant nukentėjusiojo akcentuodamos tik tai, kad matė, kaip kieme vyko grumtynės.

Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog R. J. sudavus aliuminiu šluotos kotu vieną kartą D. M. tuo jo pavojinga veika pasibaigė ir nuteistieji tai turėjo suprasti, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji, gindamiesi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo R. J. kėsinimosi, pradėjo vartoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą būtinosios ginties sąlygomis. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju puolant dviems asmenims ant vieno besitraukiančio nukentėjusiojo, nuteistiesiems nuolat smūgiuojant, jie jau nesigynė, o patys puolė ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Patys nuteistieji neneigė to, kad norėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam, todėl akivaizdu, kad jie savo veiksmais sąmoningai siekė smurtauti prieš nukentėjusįjį, dėl to nėra pagrindo A. Š. ir D. M. suduotų smūgių traktuoti kaip gynybinio pobūdžio. A. Š., apklausiamas teisme, parodė, kad nukentėjusysis juos puolė mosikuodamas rankomis ir šaukdamas, tačiau teismui nenurodė kur ir kiek smūgių jam sudavė R. J. kai konfliktas persikėlė nuo namo laiptinės į namo kiemą. Apie smūgius, gautus nuo R. J. namo kieme, išskyrus smūgį šluotos kotu prie namo laiptinės, teismui nenurodė ir D. M. (3 t. 102-104 b. l.). Teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kuris iš kaltinamųjų sudavė nukentėjusiajam smūgį į kairio smilkinkaulio sritį, nuo kurio ir atsirado sužalojimai, sukėlę nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą ir kitas pasekmes. Ir nors nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde teigia, jog tuo metu, kai R. J. nukrito ant žemės ir nebesikėlė jis buvo toliau nuo nukentėjusiojo, o šalia buvo A. Š., tačiau iš liudytojų L. Č., M. K., M. M. parodymų matyti, kad kai nukentėjusysis krito ant žemės ir nebesikėlė šalia jo buvo abu kaltinamieji. Tai teismo posėdyje patvirtino ir A. Š. (3 t., 102 b. l.), o ikiteisminio tyrimo metu ir pats D. M. tvirtino, kad negalėjo atsakyti, nuo kurio smūgio nukrito nukentėjusysis, nes prieš pat R. J. nukritimą jis taip pat R. J. mušė (2 t., 100, 135 b. l.).

Nors nuteistieji teigė, kad jie nesiekė sužaloti nukentėjusiojo, o tik jį mušdami siekė apsiginti, tačiau kolegija, aukščiau pasisakiusi dėl būtinosios ginties, pritaria apylinkės teismo išvadai, jog nuteistieji veikė netiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad nuteistieji daugiausiai smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, todėl jie turėjo numatyti, kad smūgių sudavimas į gyvybiškai svarbią kūno vietą gali baigtis sunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu. Taip pat nustatyta, kad abu nuteistieji nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam kai šis nugriuvo, o pabėgo iš įvykio vietos ir toks jų elgesys po smūgių sudavimo rodo jų abejingumą atliktų veiksmų pasekmėms. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp nuteistųjų veiksmų ir kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryšys ir, nors nuteistieji nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, t.y. buvo abejingi galimoms pasekmėms, todėl veikė netiesiogine tyčia. Priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, be kita ko, patvirtina byloje esančios specialisto išvados (1 t., 40, 64-67 b. l.) bei specialisto paaiškinimas teisme, kad R. J. padarytas sužalojimas, dėl kurio jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nebūdingas traumai griūnant (3 t., 101 b. l.).

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo prašymo pripažinti, jog nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kolegija pažymi, jog tyrimo metu nustatyta, kad pats nukentėjusysis savo noru išėjo iš namų aiškintis su nuteistaisiais vėlu vakarą prie namo laiptinės ir buvo konflikto iniciatorius ir tik vėliau po provokuojančio nukentėjusiojo elgesio nuteistieji pradėjo prieš jį smurtauti. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo, kad nuteistieji neturėjo tiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusįjį, t.y. jie nesiekė jam atkeršyti už ankstesnius konfliktus, kaip teigia nukentėjusysis, ir, kad juos būtų tenkinę bet kokio laipsnio atsiradę padariniai. Priešingai, šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistieji veikė būdami abejingi savų veiksmų padariniams, todėl jų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip padaryti netiesiogine tyčia.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, teismas konstatuoja, kad A. Š. ir D. M. 2011-07-08 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdami kartu, bendrais veiksmais sudavė R. J. keturis smūgius, iš jų ne mažiau kaip tris tiesioginius smūgius bukais kietais daiktais į galvą: vieną į dešinės akiduobės sritį, vieną į kairės akiduobės sritį, vieną į kairio smilkinkaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairės akies obuolio sumušimą, sukėlusį pojunginę kraujosruvą, pakaušio kairės pusės nubrozdinimą, kairio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusią galvos smegenų suspaudimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes trauminė kraujo išlaja virš kietojo galvos smegenų dangalo, suspaudusi galvos smegenis, sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būseną, jis dėl to prarado didelę dalį – 75 procentus profesinio ir bendro darbingumo, taip mušdami, bendrais veiksmais jie sunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs susirgo ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei, ir prarado didelę dalį profesinio ir bendro darbingumo.

O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistieji ar nukentėjusysis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kaip nurodyta skunduose. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu ir iš to kylančių apeliantų daromų išvadų, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009, 2K-11/2012), ko, šiuo nagrinėjamu atveju, nėra.

Nuteistojo A. Š. skunde nurodyti teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas vyko šališkai bei Akmenės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat buvo šališkas, ne tik kad nepagrįsti, tačiau ir deklaratyvūs. Visų pirma, pastebėtina tai, kad kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais nurodyto teiginio buvimą. Nagrinėjamu atveju, nors A. Š. skunde ir nurodo kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo keičiamas įtarimas, tačiau pažymėtina, kad to baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia, kadangi pagrindas naujam pranešimui apie įtarimą surašyti atsiranda tada, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo neteisingai kvalifikuota, arba gaunami nauji duomenys, turintys įtakos atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui, arba nustatoma nauja bendrininkavimo forma, kita nusikalstamos veikos stadija ir t.t. Antra, priešingai nei teigia nuteistasis A. Š., šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjai nėra (2 t. 188 b. l., 3 t. 60, 89, 100 b.l.). Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalis nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skirdamas nuteistiesiems A. Š. ir D. M. laisvės atėmimo bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia), įvertino nuteistųjų asmenybes (bausti administracine tvarka, neteisti), atsižvelgė į tai, kad yra viena nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) ir dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta bendrininkaujant ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), į tai, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, o D. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis.

Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, teismas, kolegijos nuomone, A. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagrįstai skyrė laisvės atėmimą 3 metams, o D. M. – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, tačiau kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę ir nesvarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 92 str. D. M., kaip pirmą kartą teisiamam nepilnamečiui, netinkamai vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl bausmių skyrimo nepilnamečiams, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

BK 91 str., reglamentuojančiame bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. D. M. šiuo atveju pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tačiau BK 92 str. 1 d. nurodyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad D. M. gimnazijos, kurioje mokėsi, administracijos buvo charakterizuojamas teigiamai, jo atžvilgiu iki nagrinėjamo įvykio ir po jo nebuvo atliekami jokie ikiteisminiai tyrimai, anksčiau jis nebuvo teistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka (4 t., 54-61 b. l.) ir didžioji dalis pažeidimų susiję su jo neblaivaus pasirodymu viešoje vietoje, rūkymu draudžiamosiose teritorijose, svaiginimusi narkotinėmis medžiagomis, t.y. žalingais įpročiais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. M. gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, sutiko, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, atsiprašė nukentėjusiojo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka D. M. taip pat teigė, jog gailisi dėl nusikaltimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad LR BK 41 str. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir D. M. dar galima taisyti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant ir taikant jam įpareigojimus. Taigi D. M. pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas šiuo atveju atidėtinas.

Dėl nukentėjusiojo prašymo panaikinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jų padarytai veikai turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, pažymėtina jog ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Šioje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. J. pats atėjo prie namo laiptinės aiškintis su nuteistaisiais dėl galimai jų nuplėštos R. J. priklausančios palangės, rankose jis turėjo aliuminį šluotos kotą, kuriuo trenkė vienam iš nuteistųjų, liudytojai parodė, kad jie girdėjo triukšmą, konfliktuojantys asmenys vieni kitus įžeidinėjo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo elgesys prieštaravo moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms, todėl jis laikytinas provokuojančiu ar rizikingu, t. y. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Dėl priteistos nukentėjusiajam neturtinės žalos

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam R. J. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis R. J. dėl nuteistųjų A. Š. ir D. M. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nukentėjusiajam nuteistųjų A. Š. ir D. M. neteisėtais veiksmais padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo sunkiai sužalota gyvybiškai svarbi kūno dalis – galva, po sužalojimo praėjus daugiau nei dviems metams nukentėjusiajam liko sužalojimo padariniai, jis neteko dalies darbingumo, kaip nurodo apeliaciniame skunde nukentėjusysis, tai jam ir dabar sukelia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias.

Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas nukentėjusysis R. J. buvo pareiškęs neturtinės žalos atlyginimui 250 000 Lt civilinį ieškinį (3 t. 17-21 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš A. Š. ir D. M. solidariai priteisė 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas išvardijo visus reikšmingus nukentėjusiajam R. J. padarytos neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, esminiais iš jų laikydamas žalos pasekmes ir dėl to patirtus dvasinius išgyvenimus. Teismas nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą įvertino 40 000 Lt suma. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas (40 000 Lt) nėra per mažas ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (pavyzdžiui, asmenims, patyrusiems sunkius sveikatos sutrikdymus, buvo priteista ir 114 000 Lt, ir 20 000 Lt, ir 30 000 Lt, ir 15 000 Lt, ir 10 000 Lt; kasacinės bylos Nr. 2K-492/2006, 2K-87/2007, 2K-108/2007, 2K-408/2008, 2K-341/2010, 2K-103/2011) ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo kriterijus, todėl nukentėjusiojo prašymas priteisti jo prašomą sumą neturtinės žalos atlyginimui atmetamas.

Dėl nuosprendyje padarytų rašymo apsirikimų.

Visgi kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, teisingai nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodydamas priteistiną sumą iš nuteistųjų skaičiais, padarė rašymo apsirikimą, kurio ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl ištaisomas nagrinėjant apeliacinius skundus, kad nekiltų abejonių nuosprendžio vykdymo metu.

Teismas sutinka su apelianto A. Š. skunde nurodyta aplinkybe, kad apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistiesiems buvo paskirti namų areštai, kurie, nuosprendžiui įsiteisėjus, pakeičiami į suėmimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., 43-44 b. l.), o D. M. – nepilnamečio atidavimas prižiūrėti ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., 104-108 b. l.). Atsižvelgiant į tai aukštesnės instancijos teismas A. Š. neteisingai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę laiko rašymo apsirikimu ir šį apsirikimą šiuo nuosprendžiu ištaiso. D. M. skundžiamo nuosprendžio dalis dėl kardomosios priemonės keičiama atsižvelgiant į tai, kad jam keičiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį:

D. M., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., paskirtos 2 (dviejų) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., atidėti 1 metams, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu tęsti mokslą arba dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei uždraudžiant lankytis baruose, kavinėse, klubuose.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011-07-10 iki 2011-07-11.

Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir nepilnamečio atidavimą prižiūrėti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Ištaisyti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą nurodant, kad iš nuteistųjų A. Š. ir D. M. nukentėjusiajam R. J. priteisiamas 40 000 Lt (keturiasdešimties tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas.

Ištaisyti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą nurodant, kad nuosprendžiui įsiteisėjus A. Š. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti keičiama į suėmimą.

Kitą Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.