Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Prašymas grindžiamas tuo, kad valstybės įmonė (toliau – VĮ) gavo iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą dėl Turto, kitų šio pastato dalių savininkas – UAB „(duomenys neskelbtini)“. VĮ Turto bankas, siekdamas nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso Turtas, surinko informaciją bei dokumentus ir nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis pirminė kitų 47/50 pastato dalių nuosavybės teisių registracija atlikta 1997-1998 m. apskrities viršininko įsakymų, 1994, 1998 m. protokolų pagrindu, o šių 3/50 dalių pastato naudotoju iki 2020 m. rugsėjo 29 d. (išregistruota VĮ Registrų centro sprendimu) registruotas (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis, daiktinės teisės neįregistruotos nepateikus dokumentų. Turto banko vertinimu, atsižvelgiant į pastato statybos metus (1964 m.), ir į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė, darytina išvada, kad Turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė. Kadangi jokie duomenys apie šių 3/50 dalių pastato perdavimą kitiems asmenims iš VĮ Registrų centro, Kauno regioninio valstybės archyvo, pranešėją atstovaujančios advokatų kontoros (bendrauta telefonu) negauti, laikytina, kad Turtas liko valstybės nuosavybe. Turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Valstybė taip pat nebuvo perdavusi savivaldybei. Taip pat pareiškėjas neturi duomenų, kad ir kiti asmenys būtų privatizavę Turtą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009; kt.).

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog teismas nustato faktus ir nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Toks faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisme, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Byloje nustatyta, kad 47/50 dalis pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 1964 m. statybos, nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teisės į likusią dalį – 3/50 (6/100), Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Iš Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) su istorija matyti, kad 6/100 dalių Turto naudotoju iki 2020 m. liepos 29 d. buvo registruotas (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis 1994 m. sausio 12 d. protokolo ir perdavimo-priėmimo akto pagrindais, išregistruotas 2020 m. liepos 29 d. registratoriaus sprendimu. VĮ „Registrų centras“ 2024 m. vasario 12 d. rašte Nr. S-3640(1.4 E) nurodyta, kad įrašas apie naudotoją (duomenys neskelbtini) tarybini ūkį išregistruotas nustačius, kad jis yra klaidingas: 1994 m. sausio 12 d. protokolo ir perdavimo-priėmimo aktuose rašoma apie (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidavimą ir dalies turto perdavimą vienam iš pajininkų, duomenų apie 6/100 dalių Turto privatizavimą neturi, prie rašto pridėti 1994 m. sausio 12 d. protokolo bei turto perdavimo aktas. Kauno regioninis valstybės archyvas 2023 d. rugpjūčio 4 d. rašte nurodo, kad identifikuoti Turtą, priklausiusį (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui, kaip galimai bešeimininkį neturi galimybės: dokumentuose nenurodyti tikslus turto adresas, unikalus Nr. Iš byloje pateiktų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro pagrindinių duomenų išrašų, matyti, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2002 m. spalio 18 d. išregistruota, (duomenys neskelbtini)valstybinis ūkis išregistruotas 1993 m. birželio 3 d., (duomenys neskelbtini)žemės ūkio bendrovė – 1997 m. vasario 27 d.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, buvo perduodami pagal perdavimo – priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog garažų paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastatyto 1964 m., 47/50 dalis priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, 3/50 daliai nuosavybės teisės neregistruotos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė, byloje nėra neginčytinų duomenų, kad Turtas (3/50 garažo) buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), kai tuo tarpu kita garažo dalis - 47/50, buvo perleista – nėra jokių duomenų apie 3/50 garažo privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, darytina išvada, kad Turtas (3/50 garažo) kaip valstybės nuosavybė nuo pat jo sukūrimo (1964 m.) iki dabar išsaugojo valstybės nuosavybės statusą.

Pareiškėja negali kitokia, ne teismo tvarka, gauti valstybės nuosavybės teisės į šį turtą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjos reikalavimas laikytinas pagrįstu ir įrodytu, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai sukels teisines pasekmes - juridinio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise, todėl reikalavimas tenkinamas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270, 442-448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 3/50 dalys 1964 m. statybos garažų paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra valstybės - Lietuvos Respublikos, nuosavybė.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.