- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-01
- Bylos Nr.
- A-624-1541-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01028-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 2 450,69 Lt žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Paaiškino, kad 2012 m. birželio 5 d. transporto priemonė „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys – priekinis kairės pusės ratlankis; remontuojamos dalys – važiuoklė (reikalinga patikra ir remontas). Transporto priemonės papildomos techninės apžiūros metu UAB „AKSTE-Servisas“ nustatė, kad įvykio metu pažeisti: priekinis ir galinis kairės pusės ratlankiai; visų keturių transporto priemonės ratų išvirtimo parametrai neatitinka leistinų techninių parametrų; galinės važiuoklės kairės pusės pneumatinė pagalvė leidžia orą; guoliavietė; guolis; traukės antgalis; apatinis šarnyras; išplyšę apatinių priekinės ir galinės svirčių sailentblokai. Rėmėsi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2011 m. rugsėjo 28 d. redakcija, toliau – Taisyklės) 9.1., 9.5., 9.6.2. ir 9.6.2.1. punktų nuostatomis. Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos sudaro 2 450,69 Lt (2 750,69 nuostolis – 300 Lt besąlyginė išskaita), bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Sugadintos transporto priemonės dalys buvo pakeistos neoriginaliomis, todėl, vadovaujantis Taisyklių 9.6.2.2. punktu, jos nenuvertintos dėl nusidėvėjimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Vadovavosi Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1 – 3 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 punktu, nurodė, kad (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl jis privalo prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jame. Atsižvelgė į CK 6.266 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio nuostatas, tvirtino, jog yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 30 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas jų neatlygino. Teigė, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.
Paaiškino, kad nėra aišku, kaip įmanoma nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių įvažiuoti į ginčo duobę, buvusią prie pat kairio važiuojamosios dalies krašto. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (atitinkamai savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki eismo įvykio, byloje nėra. Rėmėsi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, kuri patvirtinta 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 101, (toliau – ir Tvarka), 2, 14.1, 3 ir 28, 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 punktų nuostatomis. Teigė, jog turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys eismo įvykio metu padarytus sugadinimus, su įvykiu susijusias konkrečias detales, turėtų būti pateikta atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Pažymėjo, kad būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių. Taigi, žala atsirado ir dėl vairuotojo kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas. Pažymėjo, kad Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai įtraukė pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) į skundo reikalavimą bei neatskaitė dalių nuvertinimo dėl nusidėvėjimo. Taip pat nesutiko ir su pareiškėjo skundo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio palūkanas. Pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 450,69 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 450,69 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 200 Lt išlaidų atlyginimą pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalies 6.271 straipsnio nuostatas. Sistemiškai vertindamas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12, 42 punkto, CK 6.266 straipsnio ir 6.270 straipsnio 1 dalies bei Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog 2012 metais tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) plento priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo atstovo paaiškinimai, liudytojo E. D. parodymai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimas, patrulio nubraižyta eismo įvykio vietos schema, tarnybinis pranešimas šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą. Rėmėsi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu, pagal kurį vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Pasekmių mastas paneigė neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus, grindžiami vien prielaidomis, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, teismui nebuvo pagrindo.
Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Taisykles bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas išskaitant nusidėvėjimą). Teismas rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 27, 46 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, darė išvadą, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma nemažintina PVM dalyje. Ginčo atveju draudikas draudėjui (remontą atlikusiai įmonei UAB „AKSTĖ Servisas“) PVM pagrįstai išmokėjo, nes bylos duomenys patvirtina, jog transporto priemonė buvo realiai suremontuota. Sugadintos transporto priemonės dalys buvo pakeistos neoriginaliomis todėl, vadovaujantis Taisyklių 9.6.2.2. punktu, jos nenuvertintos dėl nusidėvėjimo. Teismas atsižvelgė į transporto priemonės apžiūros akte, žalos sąmatoje, patikrinimo ataskaitoje, 2012 m. birželio 6 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodytus transporto priemonei eismo įvykio metu padarytus sugadinimus. Sprendė, jog nagrinėjamos žalos atlyginimo atveju buvo nurodomos naudotų detalių kainos, todėl, pagal Taisyklių 3.6.3. punktą, nusidėvėjimas nebuvo išskaičiuojamas. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog žalos dydis buvo tinkamai apskaičiuotas bei pagrįstas. Konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.), žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas).
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, CK normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).
Teismas pripažino, jog savivaldybė šiuo nagrinėjamu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini) plentą, esantį Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys.
Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 450,69 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad turėjo būti nustatyta iki pažeidimo buvusi padėtis. Šioje byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, todėl neįrodytas priežastinis ryšys.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą, į kurį įtrauktas PVM, nors AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtojas. Be to, vadovaudamasis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59.3, 59.4 63–65 punktais, nurodė, kad važiuoklės dalys vidutiniškai turėtų būti nuvertinamos 31 proc.
Pažymi, kad šioje byloje nėra pateiktas Tvarkoje numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, be vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad automobilis buvo remontuotas ir kad eismo įvykis tikrai buvo.
Mano, kad net jei eismo įvykis ir buvo, tai ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
Mano, kad šioje byloje nėra pateikta vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas neturėjo būti tenkinamas.
Nurodo, jog Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos pagal turimas lėšas. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos turi kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos, ir ji nėra nustačiusi, kad Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas. Pažymi, kad šios bylos nagrinėjimas neužsitęsė, tuo labiau dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės. Mano, kad šiuo atveju taikytinos viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad A. D. nėra PVM mokėtojas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalį teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo draudėjas A. D. neturi teisės į PVM atskaitą. Todėl sumokėto pirkimo PVM negali įtraukti į PVM atskaitą ir tokiu būdu sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM arba šią sumą susigrąžinti iš biudžeto. Todėl jo nuostoliu remontuojant transporto priemonę pripažintina remonto vertė su PVM.
Nurodo, jog pagal Tvarkos 13 punktą transporto priemonės dalių nuvertinimas – dalių vertės sumažinimas keičiant apgadintas dalis naujomis, atsižvelgiant į keičiamų dalių techninę būklę prieš apgadinimą. Byloje esanti AB „Lietuvos draudimas“ patikrinimo ataskaita pagrindžia, kad sugadintos dalys buvo keičiamos nenaujomis dalimis. Todėl nagrinėjamu atveju nereikėjo keičiamų dalių nuvertinti dėl nusidėvėjimo.
Pažymi, jog AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę vertinti turtą ir kiekvienais metais atlieka savo darbuotojų atestaciją. J. D. yra pareiškėjo nustatyta tvarka atestuotas ir turi teisę vertinti transporto priemones. Tai reiškia, byloje esantis Transporto priemonės apžiūros aktas leistinas rašytinis įrodymas, patvirtinantis aplinkybes dėl transporto priemonės sugadinimo.
Akcentuoja, jog byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas šį argumentą grindžia tik prielaidomis.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į kelio važiuojamoje dalyje buvusią ir jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą duobę, priteisimo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti 2 450,69 Lt dydžio turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 5 d., apie 23.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), E. D., vairuodamas „Mercedes Benz E320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, 2012 m. birželio 8 d. buvo atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas techninės apžiūros aktas. Papildomos techninės apžiūros metu UAB „AKSTE-Servisas“ nustatė papildomus gedimus. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio išmokėjo 2 450,69 Lt draudimo išmoką (2 750,69 Lt (nuostolis) – 300 Lt (besąlyginė išskaita)). AB „Lietuvos draudimas“ pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją dėl 2 450,69 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 450,69 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 450,69 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų atlyginimą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, kaip vietinės reikšmės kelio savininko, yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6.1015 str., 6.266 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išaiškino, kad pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado automobilio vairuotojui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kaune, (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią automobilio vairuotojui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014, 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1132/2014). Nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.).
Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų savo skundo argumentams šiuo aspektu pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus – pareiškėjo atstovo paaiškinimus, liudytojo E. D. parodymus, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, patrulio nubraižytą eismo įvykio vietos schemą, tarnybinį pranešimą ir kt. – padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į Kaune, (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog automobilio vairuotojas įvažiavo į nepažymėtą kelio ženklais duobę, buvusią važiuojamoje dalyje, ir apgadino savo vairuojamą automobilį. Automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo neįžiūrėta. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių pagrįstų argumentų apie automobilio vairuotojo nepakankamą atidumą.
Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos automobilių kelių direkcija rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, nepatvirtina, kad važiuojamojoje kelio dalyje buvusi duobė Kaune, (duomenys neskelbtini), atsirado ar nebuvo tinkamai pažymėta dėl šios institucijos kaltės.
Atsakovas taip pat remiasi Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktu, įtvirtinančiu, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėto aprašo 30 punkte įtvirtinta policijos pareigūnų teisė, o ne pareiga įspėjus kelio savininką (valdytoją) keisti, apriboti ir uždrausti eismą, jeigu tai būtina saugiam eismui užtikrinti ar eismo sąlygoms pagerinti. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnams buvo žinoma apie važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę Kaune, (duomenys neskelbtini), todėl Kauno miesto savivaldybės argumentai dėl policijos pareigūnų atsakomybės šiuo atveju nėra pagrįsti.
Atsakovo išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo aspektu išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).
Pažymėtina, kad byloje esančiame AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonės techninės apžiūros aktas, bei UAB „AKSTE-Servisas“ remonto sąmata ir sąskaita faktūra, kurie patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 2 450,69 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.
Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius pridėtinės vertės mokestį, šią išvadą grindžiant tuo, kad už remonto paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą. Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už automobilio remonto paslaugas draudėjo sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., p. 144 – 216). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 2014 m. vasario 26 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 296, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių šioje sąskaitoje nurodytos sumos sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.