Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Mariaus Foko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. išteisintas jam nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31, tyčia, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio l dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 12 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to kai yra galimybė tai padaryti“ ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais neįformino ir neįrašė į buhalterinę apskaitą laikotarpyje nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 gautų pajamų – 176 744,60 Lt, o būtent:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 per naudojamus elektroninius kasos aparatus, kurių unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini) gavus 731 168 Lt įplaukų, bendrovės kompiuteriniuose kasos aparatuose įdiegtos ir naudojamos taikomosios programos „R-Keeper“ pagalba, programos ataskaitose „Nuolaidos ir antkainiai“ bei „Nuolaidos ir akcijos“ iš klientų, jiems atsiskaičius grynais pinigais, be grąžos, gautų 137 244,60 Lt pajamų sumą įformino kaip 90 procentų nuolaidą, taip pat gautų 39 500 Lt pajamų sumą įformino kaip 50 proc. nuolaidą, viso 176 744,60 Lt, nors faktiškai klientams nuolaidų netaikė, o gautų 176 744,06 Lt pajamų neapskaitė, dėl ko nesumokėjo į valstybės biudžetą 31 707 Lt mokesčių. Dėl visų šių išvardytų E. J. padarytų apskaitos pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2009 m. kovo-rugpjūčio mėnesius.

Be to, E. J. buvo kaltinamas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį tuo, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą, tai yra, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) (2001-12-20 Nr. IX-675) 4 straipsnio l dalies nuostatas, kad Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, bei siekdamas išvengti privalomų mokėti mokesčių, (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir apskaičiuotą veiklos rezultatą už 2009 metus, t. y. 2009 pelno mokesčių deklaracijoje nedeklaravo 148 525 Lt gautų iš maitinimo paslaugų pajamų, neapskaičiavo 17 435 Lt pelno prieš apmokestinimą, dėl ko į Lietuvos Respublikos biudžetą nesumokėjo 3487 Lt pelno mokesčio.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Baudžiamosios bylos duomenys, gauti apklausus kaltinamąjį, liudytojus, specialistų išvados ir kiti bylose esantys rašytiniai surinkti bei teisme patikrinti duomenys, sudaro tiesioginių ir netiesioginių įrodymų grandinę, leidžiančią nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, kad būtent E. J. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje.

Atkreipia dėmesį, į tai kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu laikytinas ne tik ūkio subjekto vadovas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius asmenimis, atsakingais už buhalterinės apskaitos tvarkymą laikytini: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) - tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) - kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai - tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo (2012 m. spalio mėn. 2 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-454/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 21d. nutartyje Nr. 2K-41/2012 nurodė, jog „tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis. Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai įmonės buhalteriai“. Šioje kasacinėje byloje buvo konstatuotos analogiškos nagrinėjamam atvejui aplinkybės, kai vadovas pasamdė tvarkyti buhalterinę apskaitą kitą asmenį, tačiau nepaisant to, vis tiek buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nusikaltimą įvykdęs asmuo. Kasacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes įmonėje UAB „J.“ dirbo vyr. buhalterė V. V., kuri ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą tokiu atveju įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas yra ne tas pats. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog teisingai aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalį, šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiama įmonės vyr. buhalterė, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu - abu šie asmenys. Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant tarpiniam vykdymui, t. y. tokiu atveju, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (2012 m. vasario 21 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2012).

Pasak išteisintojo E. J., atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų normas, teismų praktiką bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad jis negali būti atsakingas už apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą, kadangi savarankiškai apskaitos netvarkė, o kitas savo, kaip direktoriaus, pareigas - tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą ir saugoti apskaitos dokumentus - įvykdė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad E. J. būtų davęs nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, tvarkiusiems bendrovės buhalterinę apskaitą, apskaitą tvarkyti ne pagal teisės aktus. Be to, nepriklausomai nuo to, ar tokie duomenys yra byloje ar jų nėra, teigtina, jog jie neturėtų didesnės reikšmės sprendimo byloje priėmimui, kadangi E. J. tarpinis vykdymas nebuvo inkriminuotas. Kaltinimas buvo suformuluotas tokiu būdu: „E. J. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpyje nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais neįformino ir neįrašė į buhalterinę apskaitą laikotarpyje nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 gautų pajamų - 176 744,60 Lt“.

Išteisintasis nurodo, kad apeliaciniame skunde įvardintos aplinkybės dėl grynųjų pinigų, „neuždarytų stalų“ ir nuolaidų santykio su gaunamomis pajamomis, neįrodo taikytų nuolaidų fiktyvumo. Apie tai ne kartą jau pasisakė kiti teismai (pvz. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-06-08 nutartyje Nr. A556-1649/2012 pripažino šiuos argumentus nepakankamais bei papildomai paaiškino, kad tik nuolaidų sumos ir sąnaudų palyginimas galėtų patvirtinti nuolaidų nebuvimą). Aptarus visus byloje ištirtus įrodymus, tampa akivaizdu, jog surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad tiek 50 %, tiek 90 % nuolaidos bendrovėje buvo realiai taikomos, tuo tarpu apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie neva fiktyvias nuolaidas, yra paremtos vien prielaidomis ir spėlionėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog „apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pateiktos teismo išvados, pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltės turinį ir jo atitikimą inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijai. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamosios naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti“ (2011 m. gruodžio mėn. 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-620/2011). Atsižvelgdamas į tai, išteisintasis daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad bendrovė taikė 50 % ir 90 % nuolaidas yra teisėtos ir pagrįstos. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį išteisinti E. J. nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog E. J. tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, jis darė tai apgaulingai, t. y. įtraukdamas melagingus duomenis apie tariamai taikomas nuolaidas.

Išteisintojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad: E. J. būtų asmeniškai pildęs ir teikęs bendrovės 2009 m. pelno mokesčio deklaraciją; E. J. būtų davęs nurodymus savo pavaldiniams - padavėjoms ir administratorėms neįtraukti į apskaitą mokėjimų, netaikyti nuolaidų, ar taikyti fiktyvias nuolaidas. Išsamiai ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir palyginus juos tarpusavyje, buvo neginčytinai nustatyta, jog E. J., būdamas bendrovės direktoriumi, netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos, nepildė jokių bendrovės deklaracijų ir jų neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šią aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir prokuroras.

Pasak išteisintojo, visgi apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors E. J. deklaracijų nepildė ir tą darė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau „jis pateikė jiems žinomai neteisingus duomenis, kurie buvo įrašyti į deklaracijas ir yra už tai atsakingas“. Akivaizdu, jog tokiu teiginiu yra bandoma keisti kaltinimo formuluotę, suformuotą kaltinamajame akte bei kartu ir patį kaltinimą E. J.. Kadangi nuo pat teismo pradžios jis buvo kaltinamas tuo, kad „siekdamas išvengti privalomų mokėti mokesčių, (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir apskaičiuotą veiklos rezultatą už 2009 metus, t. y. 2009 m. pelno mokesčio deklaracijoje nedeklaravo 148 525 Lt gautų iš maitinimo paslaugų pajamų, neapskaičiavo 17 435 Lt pelno prieš apmokestinimą, dėl ko į Lietuvos Respublikos biudžetą nesumokėjo 3 487 Lt pelno mokesčio“. Būtent nuo tokio kaltinimo ir buvo gintasi teisminio nagrinėjimo metu, tokių kaltinimų pagrįstumą bei tikrumą nuosprendyje vertino ir pirmosios instancijos teismas.

Išteisintasis mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą apie tai, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, neva bendrovėje realiai jokios nuolaidos taikomos nebuvo. Taip pat pažymi, kad nepasitvirtino ir kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, neva dėl E. J. veiksmų į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 3 487 Lt dydžio suma, kadangi VMI atstovė L. S. nurodė pirmosios instancijos teismui, kad VMI neturi jokių pretenzijų nei E. J., nei bendrovei, visi mokesčiai apskaičiuoti bei sumokėti tinkamai.

Išteisintasis remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl jo išteisinimo, nepadarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog jis tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, pildė pelno deklaracijas, jas teikė VMI, jis pateikė VMI neteisingus duomenis, t. y. įtraukė melagingus duomenis apie tariamai taikomas nuolaidas.

Apeliacinio proceso metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamuoju veiklos laikotarpiu būtų netaikiusi 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų, rėmėsi paties E. J. ir liudytojų Z. B. bei V. P. parodymais, nors jie visi yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, be to E. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir turi būti vertinami, kaip noras išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų nepripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų nepatikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo prokuroras nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu ištirtas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti neabejotinas išvadas, jog A. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais neįformino ir neįrašė į buhalterinę apskaitą laikotarpyje nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 gautų pajamų - 176744,60 Lt, bei kad mokesčių inspekcijai pateikė žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir apskaičiuotą veiklos rezultatą už 2009 metus, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinimas E. J. grindžiamas specialisto išvadoje pateikta sąlygine išvada, kad jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai 90 proc. ir 50 proc. dydžio nuolaidų netaikė, tik buhalterinėje apskaitoje įrašė, kad taikė nuolaidas, tai tyrimo metu gauta 176 744,60 Lt nuolaidų suma pripažįstama pajamomis už atlygį, kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįformino buhalteriniais dokumentais ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą, tai iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2009 m. kovo – rugpjūčio mėnesius, o E. J. nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys objektyviai nepaneigia to, kad 50 ir 90 proc. nuolaidos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo taikomos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu E. J. nurodė, kad 50 ir 90 procentų nuolaidos realiai buvo taikomos, padavėjomis dirbusios I. D., A. B., V. Č., I. G. (G.) ir administratorėmis dirbusios K. I., Ž. G., T. B. (S.) apklausiamos kaip liudytojos parodė, kad joms dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo taikomos 50 ir 90 procentų nuolaidos klientams, 50 procentų nuolaida taip pat buvo taikoma darbuotojams darbo metu, 50 ir 90 procentų nuolaidas galėjo taikyti tik po to, kai administratorės patvirtindavo leidimą sistemoje, apie taikomas nuolaidas sužinodavo susirinkimų metu, be minėtų nuolaidų buvo taikomos ir kitos įvairios nuolaidos. K. I., Ž. G., T. B. (S.) parodė, kad jos (administratorės) 50 ir 90 procentų nuolaidų kuponus paimdavo ir su pinigais dėdavo į seifą, o pritaikytų nuolaidų suma turėdavo sutapti su kasoje užfiksuotomis sumomis. Nei viena kaip liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja nenurodė, kad E. J. ar kiti asmenys būtų joms nurodę neįtraukti į apskaitą mokėjimų, netaikyti nuolaidų ar nuolaidas taikyti fiktyviai. Nors liudytojos negalėjo nuosekliai nurodyti nuolaidų kuponų atsiradimo pas klientus aplinkybių, tačiau nurodė, kad jos matė 50 ir 90 procentų nuolaidų kuponus ir remdamosis šiais kuponais taikė atitinkamas nuolaidas. Tokias liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir kiti bylos duomenys (įsakymai su nuolaidų kuponų pavyzdžiais, aplinkybės apie kuponus perimtus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.), kurių paneigti byloje surinktais duomenimis nėra galimybių. Vien tai, kad liudytojos negalėjo nurodyti iš kur pas klientus atsirasdavo nuolaidų kuponai ir kad už pagal nuolaidų kuponus galima buvo atsiskaityti tik grynais pinigais nepatvirtina to, kad tokios nuolaidos realiai nebuvo taikomos.

Prokuroras skunde nurodo, kad E. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, o liudytojų Z. B. ir A. P. parodymus vertina kaip nepatikimus, nes jie yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, anksčiau buvę saistomi darbiniais ryšiais. Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį kaip pagrindu vadovavosi išteisintojo E. J. ir liudytojų Z. B. ir A. P. parodymais, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus byloje surinktus duomenis, įvertino surinktų duomenų patikimumą, jų pagrįstumą, sugretino su kitais byloje esančiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltinamojo parodymų prieštaringumas savaime nesudaro pagrindo daryti išvados apie šio asmens kaltę. Teismas sutinka, kad E. J. duoti parodymai nėra nuoseklūs, todėl šiais parodymais remiasi tiek kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys ir vertina juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Išteisintojo E. J. paaiškinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, todėl jie vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų Z. B., A. P., I. D., A. B., V. Č., I. G. (G.), K. I., Ž. G., T. B. (S.) duotais parodymais, kadangi šių liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys, bet to byloje objektyviai nenustatyta, jog šie liudytojai būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi. Vien tai, kad šie liudytojai vienaip ar kitaip buvo susiję darbiniais santykiais su E. J. neįrodo, jog šie liudytojai davė melagingus parodymus. Liudytojų R. I., A. M., A. B. parodymais teismas nesiremia, nes R. I. ir A. M. darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su klientų aptarnavimu, todėl jie galėjo ir nežinoti visų buvusių nuolaidų ir jų taikymo aplinkybių, o liudytoja A. B. dirbo neilgą laiko tarpą, todėl taip pat galėjo nežinoti bylai reikšmingų aplinkybių.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos priemonės ištirti bylai svarbias aplinkybes, tačiau nebuvo surinkta neabejotinų duomenų leidžiančių spręsti apie E. J. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl visos byloje kilusios abejonės vertintinos išteisintojo naudai.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų patvirtinančių tai, kad E. J. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir apskaičiuotą veiklos rezultatą už 2009 metus. Byloje surinktais duomenimis objektyviai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tiriamu laikotarpiu tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad E. J. savarankiškai būtų teikęs buhalterinius dokumentus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad E. J. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir pateikimą pateikė žinomai neteisingus duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, neatitinka E. J. pateikto kaltinimo aplinkybių, todėl tokie prokuroro argumentai yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, nuosprendis surašytas laikantis išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Mariaus Foko apeliacinį skundą atmesti.