- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- I-420-505/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- N. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3Žala
nedalyvaujant pareiškėjui N. V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4).
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, konkrečių laikotarpių nepamena. Akcentavo, jog kamerų plotas buvo labai mažas, netinkamas vėdinimas ir temperatūra, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – nepilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, atliekant gamtinius reikalus, kiti kameroje esantys asmenys ir pareigūnai gali stebėti, blogas apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl tokių atsakovo veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 50-55).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau - Marijampolės apsk. VPK areštinė) buvo laikomas 2014 m. kovo 20-27 d., 2014 m. birželio 26 – liepos 3 d., 2014 m. liepos 22-24 d., 2014 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 4 d. Atsakovas pripažįsta, jog kamerų plotas, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, kai kuriomis dienomis nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Tačiau šis pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi jeigu ši aplinkybė ir sukėlė pareiškėjui kokius nors fizinius nepatogumus ar neigiamus dvasinius išgyvenimus, jie nelaikytini pakankamai intensyviais, tuo labiau sukeltais tyčia ar sąmoningai.
Marijampolės apskr. VPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto aukštesne kaip 102-130 cm aukščio pertvara, t. y. atitinka higienos normos reikalavimus. Kamerose sanitariniai mazgai tvarkingi, tą patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai.
Areštinės kamerose įrengti atidaromi langai ir veikia mechaninė vėdinimo sistema. Marijampolės visuomenės sveikatos centras nenustatė, jog būtų pažeistos kamerų temperatūros ir santykinės drėgmės normos. Marijampolės apskr. VPK neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, nes ir skunde nenurodė, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis asmuo.
Ginčui aktualiu laikotarpiu neužfiksuota, jog pareiškėjas būtų skundęsis dėl pablogėjusios sveikatos, ar kad jam buvo suteikta medicininė, psichologo ar psichiatro pagalba.
Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų (ventiliacijos, sanitarinio mazgo, apšvietimo ar panašiai) buvimo Marijampolės apskr. VPK areštinėje metu nei raštu, nei žodžiu administracijai nereiškė, į kitas įstaigas ir institucijas nesikreipė.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų Marijampolės apskr. VPK areštinės veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Marijampolės apskr. VPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės apskr. VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015 ir kt.).
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 46-47) matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apskr. VPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 2014 m. kovo 20-25 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 6,53 kv. m, kameroje laikyti 2 sulaikyti asmenys (6,53 kv. m/2), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m.
2014 m. kovo 25-27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv. m., kameroje laikyti 3 asmenys (11,02 kv. m/3), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,67 kv. m.
2014 m. birželio 26-29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv. m, kameroje laikyti 2 asmenys (11,02 kv. m/2), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,51 kv. m.
2014 m. birželio 30 – liepos 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv. m, kameroje laikyti 4 asmenys (11,02 kv. m/4), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,75 kv. m.
2014 m. liepos 22-24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m, kameroje laikyti 3 asmenys (11,19 kv. m/3), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,73 kv. m.
2014 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv. m, kameroje laikyti 3 asmenys (11,02 kv. m/3), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,67 kv. m.
Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog 24 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m plotą.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi ginčo laikotarpiu, toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo, remdamasis argumentais, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes kamerose buvo šalta, blogas apšvietimas, netinkama ventiliacija, tualetas įrengtas netinkamai, todėl gamtinius reikalus atlikinėdavo kitų akivaizdoje. Rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės apskr. VPK areštinėje netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo. Byloje nepateikta įrodymų (apimančių ginčo laikotarpį), t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo laikytini nepagrįstais.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos higienos normos HN 37:2009 (galiojusi ginčo metu) 13 punkte reglamentuota, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės apskr. VPK administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog Marijampolės apskr. VPK administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Marijampolės apskr. VPK neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui jo buvimo Marijampolės apskr. VPK areštinėje laikotarpiu (24 paras) nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje.
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, konkrečiai įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai laikymui Areštinėje būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 2,75 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), kitais laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (5 kv. m asmeniui), plotas buvo 3,26 kv. m, 3,67 kv. m ir 3,73 kv.m. (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas periodiškai, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Eur suma, todėl šis žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (kodas (duomenys neskelbtini) ), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.