- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- 2-1454-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00557-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 3.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4253-302/2015.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. pareiškė ieškinį atsakovams „kriminalinei“ Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai „kriminalinės“ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, „kriminalinei“ institucijai Kauno apygardos teismui ir „pseudoteisėjams“ D. Š., A. A., J. K., „kriminalinei“ institucijai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir „pseudoteisėjams“ A. A., V. P., R. B., A. P., D. B., O. F., A. K., V. M., „kriminalinei“ institucijai Kauno miesto apylinkės teismui ir „pseudoteisėjai“ A. N. dėl atsakovų neteisėtų veiksmų pripažinimo bei 372 375,34 Eur (1 285 437,58 Lt) žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. 2015 m. balandžio 13 d. teismo nutartimi ieškovui buvo nustatytas terminas ieškovo atskirojo skundo dėl 2015 m. kovo 23 d. teismo nutarties trūkumams pašalinti, o 2015 m. balandžio 17 d. teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2015 m. kovo 23 d. teismo nutarties. Vilniaus apygardos teisme 2015 m. gegužės 8 d. buvo gautas ieškovo atskirasis skundas dėl 2015 m. balandžio 17 d. teismo nutarties panaikinimo bei klausimo dėl atskirojo skundo priėmimo išsprendimo iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties.
Teismas nurodė, kad 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovui buvo nustatyti ieškinio trūkumai, be kita ko, šioje nutartyje teismas nurodė ieškovui pašalinti iš ieškinio teiginius ir reikalavimus, įžeidžiančius Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas ir teisėjus. Ieškovui pateikus skundą dėl paminėtos nutarties, teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė jį priimti, nurodydamas, kad skundas savo turiniu iš esmės atspindi ieškinyje išvardintus teiginius ir reikalavimus, kurių trūkumus teismas nustatė 2015 m. kovo 23 d. nutartimi. Ieškovas, pateikdamas skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, vėlgi sąmoningai įvardija tiek neegzistuojančius atsakovus, tiek atkartoja įžeidžiančius teiginius Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų ir teisėjų atžvilgiu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo priimti tokį skundą, kuris savo turiniu iš esmės atspindi ieškinyje bei kituose skunduose išvardintus teiginius ir reikalavimus, kurių trūkumus teismas nustatė.
Teismas konstatavo, kad nurodyti ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas konstitucinėmis teisėmis, todėl ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties atsisakė priimti (CK 1.137 str. 3 d.; CPK 5 str., 95 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015 ).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti klausimą kitam apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas ir civilinio proceso taisykles, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo nutartį (CPK 5 str., 42 str., 291 str., 335 str.; CK 1.137 str. 3 d.). Teismas, konstatavęs, kad atskirasis skundas nenagrinėtinas teisme, pagal CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostatas privalėjo motyvuotai nurodyti, į kurią instituciją apeliantas turi kreiptis, tačiau šio reikalavimo neįvykdė, pažeisdamas apelianto teisę į apeliaciją (CPK 42 str., 305 str.). Nustatytas absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, kadangi teismas nenurodė motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra pagrindo taikyti CPK 5 ir 335 straipsnių nuostatas. Nėra aišku, kodėl teismų praktika yra aukščiau (svarbesnė) už Konstitucijos bei CPK nuostatas (CPK 6 str., 42 str., 305 str.).Pagal CPK 291 straipsnį teismo nutartyje privaloma nurodyti dalyvaujančius byloje asmenis, ginčo dalyką, o iš skundžiamos teismo nutarties turinio neaišku, koks ieškinys bei ginčas ir tarp kokių dalyvaujančių byloje asmenų yra nustatytas teismo nutartyje, kad būtų galima paduoti atskirąjį skundą. Apeliantas ne kartą yra nurodęs paminėtus reikalavimus teismui, kuris tyčia atsisako priimti ir išnagrinėti apelianto atskiruosius skundus, iš anksto nuspręsdamas net nepradėti nagrinėti apelianto pareikštų reikalavimų.Teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 4 dalį, nes klaidingas teismo pavadinimo nurodymas ar nenurodymas ir kiti netikslumai nesudaro esminių kliūčių priimti ir išnagrinėti ieškinį. Teismas, nenurodydamas motyvų, kodėl sprendė, jog apelianto ieškinys yra pareikštas neegzistuojantiems atsakovams, pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, o tai yra absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas.Teismas pažeidė CPK 21 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį ir nukrypo nuo privalomo precedento civiliniame procese. Niekas negali būti teisėju savo paties byloje, nes tokiu atveju būtų pažeistas bendras objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo principas. Toks precedentas nustatytas civiliniame procese (Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-83-658/2012, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2837-603/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-42-943/2015). Teisėjai negali nagrinėti civilinių bylų prieš to paties teismo teisėjus ir patį teismą, todėl nagrinėjamu atveju, byloje esant pareikštiems reikalavimams Vilniaus apygardos teismui ir šio teismo teisėjai, skundžiama teismo nutartis buvo priimta neteisėtos teismo sudėties ir turi būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apelianto atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2015 m. gegužės 8 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą dėl šio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, kuria buvo nustatyti apelianto ieškinio trūkumai (b. l. 7-9, 17, 19-20, 26). Skundžiama teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir apelianto 2015 m. gegužės 8 d. atskirąjį skundą, nurodydamas, kad apelianto procesiniai veiksmai, paduodant šį skundą, vertintini kaip piktnaudžiavimas konstitucinėmis teisėmis (CK 1.137 str. 3 d.; CPK 5 str., 95 str.).
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atskirojo skundo motyvų matyti, kad apeliantas savo atskirąjį skundą dėl skundžiamos teismo nutarties panaikinimo iš esmės grindžia dviem pagrindiniais argumentais: 1) priimdamas skundžiamą teismo nutartį, teismas pažeidė materialinės teisės normas ir civilinio proceso taisykles, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo nutartį (CPK 5-6 str., 42 str., 115 str. 4 d., 291 str., 305 str., 335 str.; CK 1.137 str. 3 d.); 2) skundžiama teismo nutartis yra absoliučiai negaliojanti dėl neteisėtos teismo sudėties (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).
Dėl teismo šališkumo
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi pagrindo apelianto argumentas, kad skundžiamą teismo nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas - nagrinėjamu atveju apelianto ieškinyje atsakovais nei Vilniaus apygardos teismas, nei šio teismo teisėjai net ir nėra nurodyti. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal susiformavusią teismų praktiką net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje atsakovu būtų nurodytas Vilniaus apygardos teismas ar (ir) šio teismo teisėjas (-a), vien ši aplinkybė, nesant įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad skundžiamą teismo nutartį priėmusi teisėja turėjo (turi) išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, savaime nesudarytų pagrindo abejoti skundžiamą teismo nutartį priėmusios teisėjos nešališkumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1228-464/2015, 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015).
Vadovaujantis CPK 335 straipsnio 1 dalimi, atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Taigi, Vilniaus apygardos teismas turėjo teisę spręsti apelianto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties priėmimo klausimą (CPK 335 str.).
Dėl teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas (nutartis) turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas, atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties įrašęs įžeidžiančius Lietuvos Respublikos institucijas ir teisėjus teiginius bei reikalavimus ir iš esmės pakartojęs apelianto ieškinyje bei kituose skunduose nurodytus teiginius (kurių trūkumus teismas jau yra nustatęs 2015 m. kovo 23 d. nutartimi), piktnaudžiavo konstitucinėmis teisėmis. Pagal CPK 42 straipsnio 5 dalį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis iš tikrųjų privalo naudotis sąžiningai, ir, teikiant teismui procesinius dokumentus (ieškinius, atskiruosius skundus), turi būti laikomasi dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių. Tai ne kartą apeliantui yra nurodęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1040-464/2015 ir Nr. 2-1090-464/2015). Tačiau šiuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys į kitus skundžiamos teismo nutarties argumentus ir apelianto (ieškovo) teisę į apeliaciją.
Vadovaujantis CPK 42 straipsnio 1 dalimi, šalys (t. y. ieškovas ir atsakovas) turi teisę apskųsti teismo sprendimus bei nutartis. Atskirieji skundai paduodami per septynias dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos, o jeigu skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo teismo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos (CPK 335 str.).
Šioje byloje ginčo dėl termino atskirajam skundui paduoti (ne)praleidimo nėra. Skundžiama teismo nutartimi (b. l. 29-30) buvo atsisakyta priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties (b. l. 19-20, 26). Paminėtame atskirajame skunde (b. l. 26) apeliantas nurodė argumentus, susijusius su, jo nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties neteisėtumu ir nepagrįstumu, netinkamai pritaikius įstatymus (CPK 115 str. 4 d., 291 str. 1 d. 5 p., 306 str., 311 str., 315 str. 2 d. 335 str.; CK 1.137 str., 1.138 str.), nenurodydamas argumentų ar motyvų, paminėtų paduotame ieškinyje (susijusių su šio ieškinio pagrindu bei dalyku; b. l. 1-2), taip pat iš esmės nekartodamas ir teiginių, nurodytų apelianto atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties (b. l. 17), kuriame apeliantas teigė, jog teismas netinkamai taikė CPK 114-115 bei 135 straipsnių nuostatas. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2015 m. gegužės 12 d. teismo nutartyje be pagrindo nurodė, jog apelianto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties turinys iš esmės atspindi ieškinyje ir kituose skunduose išvardintus teiginius bei reikalavimus. Be to, net ir tuo atveju, jeigu atskirojo skundo argumentai būtų iš esmės tokie patys, kaip nurodyti kituose apelianto procesiniuose dokumentuose, tai nėra pagrindas atsisakyti priimti atskirąjį skundą. Atskirojo skundo atsisakymo priimti pagrindai yra nurodyti 315 straipsnio 2 dalyje (CPK 338 str.). Šių pagrindų nenustatė nei atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas. Dėl aukščiau nurodyto nėra pagrindo teigti, jog apeliantas, įgyvendindamas savo teisę į apeliaciją, skundžiamą nutartį priėmusiam teismui nustatytu terminu padavęs atskirąjį skundą, piktnaudžiavo subjektinėmis teisėmis, dėl ko reikėtų atsisakyti jas ginti (CK 1.137 str. 3 d.).
Taigi, pirmosios instancijos teismas, nesant atskirojo skundo atsisakymo priimti pagrindų, atsisakęs priimti šį skundą, o ne perdavęs jį nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismui arba, sutikdamas su atskiruoju skundu, pats nepanaikinęs skundžiamos nutarties, pažeidė apelianto teisę į apeliaciją (CPK 42 str. 1 d., 334 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet neišsprendus klausimo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, kuria nustatyti apelianto ieškinio trūkumai, pagrįstumo (neįsiteisėjus šiai teismo nutarčiai), buvo atsisakyta priimti apelianto atskiruosius skundus (šios nutartys taip pat nėra įsiteisėjusios), tokiu būdu užkertant kelią išspręsti klausimą dėl apelianto ieškinio (ne)priėmimo/grąžinimo iš esmės, ir tokia faktinė „pato“ situacija, t.y. apeliantui vis teikiant atskiruosius skundus, o teismui vis atsisakant juos priimti, gali tęstis be rezultato neapibrėžtą laiką. Atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą bei priimtų sprendimų prieštaringumą. Viena vertus, skundžiama nutartimi teismas nurodo, jog apeliantas, atskirajame skunde dėl 2015 m. balandžio 17 d. nutarties įrašęs įžeidžiančius Lietuvos Respublikos institucijas ir teisėjus teiginius bei reikalavimus, piktnaudžiavo savo konstitucinėmis teisėmis, dėl ko nėra pagrindo jį nagrinėti, kita vertus, priima šioje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje nagrinėjamą atskirąjį skundą, kuriame apeliantas atsakovus yra taip pat nurodęs kaip „kriminalines institucijas“ ir „pseudoteisėjus“. Minėta, jog tokių pavadinimų vartojimas šalių procesiniuose dokumentuose nėra toleruotinas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje tokie apelianto veiksmai yra pripažinti procesiškai netinkamais bei kurią nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, yra susiformavusi bylose dėl apelianto ieškinių priėmimo (ar (ne)nagrinėjimo juos priėmus), patikrinant apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, atsisakius priimti aptariamą atskirąjį skundą, apeliantui buvo užkirstas kelias pasinaudoti teise į apeliaciją apskritai, o tai yra apelianto teisių pažeidimas (CPK 42 str. 1 d.). Net ir tuo atveju, jei apelianto elgesys vertintinas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, įstatymas nenumato, kad tokios šio teismo išvados pagrįstumas negali būti kvestionuotinas ir tikrinamas apeliacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs civilinio proceso taisykles, be pagrindo atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 2 p. 338 str.). Nors atskirojo skundo priėmimo klausimą pagal CPK 334 straipsnio nuostatas sprendžia pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principais, nutaria klausimą išspręsti iš esmės – priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, ir bylą su atskiruoju skundu perduoti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei, kad būtų paskirtas teisėjas bei nustatyta teismo posėdžio data (CPK 7 str., 319 str., CPK 334 str. 2 d. 2 p., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 319 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti apelianto A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4253-866/2015.
Perduoti bylą su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei.