Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde paaiškina, kad VMI Sprendimu buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. (21.222)FR0680-561 (toliau – Patikrinimo aktas) ir jam apskaičiuota 1 212,87 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) suma, 1089,78 Eur GPM delspinigių, paskirta 364 Eur dydžio GPM bauda. Teigia, kad GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą VMI vykdė nuo 2018 m. pabaigos iki 2019 metų gruodžio 30 d., nepaisant to Patikrinimo aktą ir Sprendimą VMI surašė su klaidomis.

Nurodo, kad užbaigus patikrinimą, vadovaudamasi subjektyviais iki tikrinamo laikotarpio pradžios, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., tarp pareiškėjo ir trečiųjų asmenų susiklosčiusių paskolos santykių vertinimo kriterijais, VMI nusprendė, kad keliomis konkrečiomis tikrinamų mokestinių metų dienomis pareiškėjui trūko pajamų išlaidoms pagrįsti, pvz., 2013 m. lapkričio 8 d. trūko 3 186,60 Lt, 2013 m. gruodžio 27 d. – 6 827,39 Lt, 2013 m. gruodžio 30 d. – 189 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. – 9 444,93 Lt. Tuo pačiu VMI ignoravo pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 20 d. VMI adresuotame rašte nurodytą aplinkybę, kad A. B. jam iš jo paskolintus 20 000 Lt grąžino 2012 m. gruodžio 31 d., ir nusprendė, kad ši paskola jam buvo grąžinta dalimis (po 2857-2858 Lt per metus) laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tuo pačiu klaidingai teigiant, kad jis nepateikė detalios informacijos apie A. B. grąžintas pinigines lėšas.

Taip pat pareiškėjas nesutinka ir su Komisijos nuomone, kad jis 2012 m. gruodžio 31 d. pinigų grąžinimą privalėjo pagrįsti dokumentais ir kad jo nurodytą aplinkybę apie paskolos grąžinimą 2012 m. gruodžio 31 d. paneigia kontrahento tvirtinimas apie dalinius paskolos grąžinimus laikotarpiu nuo jos suteikimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) nustato 5 metų mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą. Šiuo atveju VMI reikalavo dokumentų apie paskolą, kuri suteikta prieš 13 metų ir grąžinta prieš beveik septynerius metus. Mano, kad pasibaigus MAĮ nustatytam senaties terminui, mokesčių mokėtojas neprivalo saugoti dokumentų, kurie tik patvirtina buvusius paskolos santykius, tačiau nėra pajamas patvirtinantys. MAĮ nustatytas 5 metų senaties terminas grąžintos paskolos atžvilgiu pasibaigė 2017 m. gruodžio 31 d., o mokestinis tyrimas pradėtas tik 2018 metų pabaigoje.

Mano, kad esminę reikšmę vertinant jo ir A. B. paskolos santykius, bei jo disponavimo 20 000 Lt suma 2012 m. gruodžio 31 d. pagrįstumą turi Patikrinimo akte nurodyta aplinkybė, jog jis ir jo sutuoktinė turėjo finansines galimybes A. B. paskolinti 20 000 Lt (Patikrinimo akto 5 psl., 1.1.2. p. 3 pastraipos paskutinis sakinys) bei kad mokesčių mokėtojas nurodė, jog A. B. 20 000 Lt paskolą grąžino 2012 m. gruodžio 31 d. VMI teiginiai, kad A. B. nurodė, jog paskolą jis grąžino dalimis, pasak pareiškėjo, reiškia tik tai, kad 2011 m. birželio 16 d. A. B. iš jo papildomai paskolintus 15 000 Lt grąžino dalimis.

Pastebi ir tai, kad skaičiuojant delspinigius neatsižvelgta, jog 2017 metais nustatyta grąžintina 1 733 Eur GPM suma ir delspinigiai nuo pilnų 498,44 Eur (2013 m.), 275,43 Eur (2014 m.), 1 288 Eur (2015 m.) bei 884 Eur (2016 m.) sumų (bendra suma 2945,87 Eur) skaičiuoti ir už laikotarpius nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d., nors nuo 2018 m. gegužės 2 d. paskaičiuota nepriemokos suma dėl 2017 m. grąžintino 1 733 Eur GPM buvo ne 2 945,87 Eur, bet 1 212,87 Eur. Delspinigių ataskaitose nurodyta, kad delspinigiai už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio 25 d. dar papilomai skaičiuoti nuo 2 666,00 Eur sumos, o už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. – nuo 2 631,00 Eur sumos. Iš kur šios sumos, pareiškėjui nėra aišku, nes tokių sumų nei Patikrinimo akte, nei Sprendime taip pat nėra.

Aukščiau nurodytos aplinkybės, pasak pareiškėjo, patvirtina, kad ne tik VMI Sprendimas surašytas aplaidžiai su klaidomis, kurias pareiškėjui nurodžius VMI jau kartą koregavo 2020 m. kovo 4 d. sprendimu, bet ir Sprendime nurodyti delspinigiai paskaičiuoti nepagrįstai, aplaidžiai su klaidomis ir jau vien dėl to turėtų būti panaikinti.

Dėl Pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo padarytų klaidų, pažymi, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta klaidų ištaisymo procedūra, 2020 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (21.222) 682-130 ,,Dėl 2020-02-07 sprendimo Nr. (21.222) 682-85 klaidų taisymo“ ištaisė sprendime esančias apsirikimo klaidas ir neatitikimus. Atsakovė sutinka su Komisijos nuomone, jog Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvę neatitikimai vertintini kaip apsirikimo, skaičiavimo klaidos, neturinčios tiesioginės įtakos apmokestinimo pagrįstumui. Teigti, jog mokesčių administratorius atliko sąmoningus klaidinimo ar prieštaringos informacijos pateikimo veiksmus, pagrindo nėra.

Atsakydama į skundo argumentus dėl neteisingo paskolos santykių vertinimo, atsakovė paaiškina, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei kontrolės veiksmų atlikimo metu buvo duoti nurodymai pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Sutuoktiniai 2018 m. gruodžio 6 d. pateiktame paaiškinime laikotarpio pradžiai (pabaigai) nenurodė turimų piniginių lėšų banke ir ne banke. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad su sutuoktine 2013 m. sausio 1 d. turėjo apie 95 000 Eur likutį grynaisiais pinigais, kuris susidarė iš: 100 000 Lt iki 2004 m. sukauptų santaupų, 80 000 Lt 2006 m. iš kredito įstaigos gautos paskolos, 70 000 Lt tėvų paskolintų lėšų, 35 000 Lt šeimos draugų V. ir R. P. paskolos, 43 012 Lt 2005-2012 m. abiejų sutuoktinių su darbo santykiais susijusių pajamų ir Sodros išmokų, auginant vaikus. Vėliau pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kuriais patikslino anksčiau pateiktą informaciją. VMI mokestinio patikrinimo metu įvertino pareiškėjo tiek pirminiame, tiek vėlesniuose paaiškinimuose nurodytus šaltinius ir nustatė, kad sutuoktinių grynųjų pajamų likutis sudaro 137 858 Lt.

Nurodo, kad paskolos gavėjas A. B. 2019 m. rugsėjo 17 d. pateiktame paaiškinime patvirtino paskolos gavimą iš pareiškėjo, tačiau nurodė, kad paskolą dalimis gavo iš savo studijų draugo laikotarpiu nuo 2006 iki 2009 metų, nenurodydamas tikslių paskolos sumų, paaiškindamas, kad skolindavosi grynaisiais pinigais. Paskolos gavėjas nurodė, kad pasiskolintoms sumoms buvo surašyti skolos rašteliai, lėšas grąžinus, jie buvo sunaikinti. Pasak paaiškinimo, paskolos lėšas A. B. grąžindavo, kai tik turėdavo finansinių galimybių, iki 2012 m. pabaigos dalimis buvo grąžintos visos iki 2009 metų dalimis pasiskolintos lėšos, apie 20 000 Lt. Tokiu būdu, Inspekcija, vertindama Pareiškėjo paskolos grąžinimą kaip pajamų šaltinį, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių paskolos grąžinimą konkrečiu jo nurodytu metu pagrindžiančių dokumentų, o jo kontrahentas patvirtino dalinius paskolos grąžinimus laikotarpiu nuo paskolos suteikimo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažino, kad pareiškėjas paskolas suteikė laikotarpiu nuo 2006-2009 metų, kiekvienais metais po 5 000 Lt (šios sumos priskirtos pareiškėjo išlaidoms), atitinkamai paskolos grąžinimas pareiškėjo pajamomis pripažintas proporcingai laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 31 d. (šios pajamos kiekvienu mokestiniu laikotarpiu priskirtos pareiškėjo pajamoms), laikant, kad pareiškėjui paskolą paskolos gavėjas grąžino dalimis, 2012 metais sumokėdamas 2 857 Lt, tai yra paskutinę grąžinamos paskolos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Pareiškėjas pastabų ir atsikirtimų dėl Patikrinimo akto Inspekcijai nepateikė.

Pareiškėjas nesutikimą su priimtais sprendimais grindžia iš esmės tuo, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė jo ir jo sutuoktinės turėtų grynų pinigų likutį 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi netinkamai įvertino paskolos A. B. suteikimo ir grąžinimo aplinkybes, o tai sąlygojo neteisingą mokesčio bazės nustatymą. Be to, VMI Sprendime yra klaidų, todėl pareiškėjui neaišku, kaip apskaičiuota mokestinė prievolė. Pareiškėjas taip pat teigia, kad delspinigiai skaičiuoti už 1 377 dienas, vietoj 180 dienų, kurias numato įstatymas.

MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktai nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

MAĮ 70 straipsnis nustato vieną iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų – kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – Taisyklės) 4 punkte detalizuoti faktai ir aplinkybės, dėl kurių mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (4.1 punktas).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo, kad atvejai, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (pvz., žr. 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1032-13, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-554-14, kt.).

Nustatyta, kad VMI nagrinėjamu atveju mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo remdamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, nustačiusi, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės patikrinimo laikotarpiu nuo 2013–2016 m. grynaisiais pinigais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, pagrįstas šaltiniais. Kadangi pareiškėjui tenkančios išlaidos nurodytu laikotarpiu viršijo pajamas, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų.

Kaip matyti iš mokestinio ginčo bylos medžiagos, VMI patikrinimo akte apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės disponuojamų lėšų likutį patikrinimo pradžioje (2013 m. sausio 1 d.), vėliau apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės kiekvienų metų išlaidas ir pajamas.

Kaip matyti, pareiškėjo mokesčių bazė susideda iš 2 dalių: fizinių asmenų į jo (jo sutuoktinės) banko sąskaitas pervestų piniginių lėšų, taip pat išlaidų, kurios viršija jo (jo sutuoktinės) pajamas. Kadangi sutuoktiniai nuo 2007 metų yra santuokoje, mokesčių bazei priskirtas lėšas Inspekcija, remdamasi Civilinio kodekso nuostatomis, lygiomis dalimis priskyrė kiekvieno iš sutuoktinių mokesčių bazei.

Kaip matyti pareiškėjas remiasi aukščiau minėtu sandoriu, pagal kurį, jo teigimu, gavo grynus pinigus. Pareiškėjas tvirtina, kad pasibaigus paskolos santykiams, juos patvirtinantys dokumentai buvo sunaikinti ir jis neturėjo pareigos jų išsaugoti, kadangi MAĮ numato 5 metų mokesčių išieškojimo senaties terminą. Be to, pareiškėjo manymu, paskolos dokumentai nėra pajamas ar išlaidas patvirtinantys dokumentai.

LVAT praktikoje pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015). LVAT yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27-13/2013, 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1342-422/2018).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas aplinkybę, jog į jo tikrinamojo laikotarpio piniginių lėšų likutį įėjo ir A. B. 2012 m. gruodžio 31 d. grąžinta paskola, nurodė 2019 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinime Inspekcijai teigdamas, kad 2006 m. iki 2009 m. gruodžio 31 d. šiam asmeniui paskolino 20 000 Lt, vėliau paskolos terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., nes jis ne tik negrąžino jam lėšų, bet dar papildomai skolinosi iš jo pinigų, visos paskolos lėšos jam grąžintos 2012 m. gruodžio 31 d. (MGK byla, II t., b. l. 85–87). Kaip pagrįstai pastebėjo MGK, šios pozicijos pagal byloje surinktą informaciją pareiškėjas nebuvo nurodęs nei mokestinio tyrimo metu, nei pirminiuose savo paaiškinimuose patikrinimo metu.

Pareiškėjas gi, kaip įrodymu, remiasi tik savo paaiškinimais, kurie nepatvirtinti jokiais įrodymais ir yra abstraktūs. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kada konkrečiai A. B. jam grąžino pinigus. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad A. B. paaiškinimas, jog pinigus jis pareiškėjui grąžino dalimis reiškia tik tai, kad 2011 m. birželio 16 d. A. B. iš jo papildomai paskolintus 15 000 Lt grąžino dalimis. A. B. savo paaiškinime apie šią paskolą jokių duomenų nenurodo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog realiai 2012 m. gruodžio 31 d. jis disponavo 20 000 Lt suma, kurią visą iš karto pagal paskolos sutartį šiai datai grąžino A. B. Pareiškėjas paskolindamas lėšas kitam fiziniam asmeniui neabejotinai patyrė išlaidų, o jas grąžinus gavo pajamas. Todėl Inspekcija, vertindama pareiškėjo paskolos grąžinimą kaip pajamų šaltinį, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas, nors ir turėdamas pareigą pagrįsti pajamų šaltinius, nepateikė jokių paskolos grąžinimą konkrečiu jo nurodytu metu pagrindžiančių dokumentų, o pareiškėjo kontrahentas patvirtino dalinius paskolos grąžinimus nuo paskolos suteikimo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į tai, jog nė viena iš paskolinių santykių šalių nenurodė konkrečių paskolintų ir sugrąžintų sumų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas paskolas suteikė laikotarpiu nuo 2006-2009 metų, kiekvienais metais po 5 000 Lt (šios sumos priskirtos pareiškėjo išlaidoms), atitinkamai paskolos grąžinimas pareiškėjo pajamomis pripažintas proporcingai laikotarpiui iki 2012 m. gruodžio 31 d., laikant, kad pareiškėjui paskolą paskolos gavėjas grąžino dalimis, 2012 metais sumokėdamas 2 857 Lt, tai yra paskutinę grąžinamos paskolos dalį.

Kadangi MAĮ 70 straipsnio taikymas ir mokesčių bazės nustatymas siejamas su reikalavimu nustatyti protingumo ir teisingumo kriterijus atitinkančią mokesčių bazę, todėl MGK, įvertinusi pareiškėjo ir paskolos gavėjo pateiktą informaciją, mokesčių administratoriaus pasirinktą pareiškėjo patirtų išlaidų (suteikiant paskolą dalimis) ir pajamų skaičiavimą (gaunant paskolos grąžinimą dalimis proporcingai per paskolos grąžinimo laikotarpį) pagrįstai pripažino atitinkančiu MAĮ 70 straipsnio keliamus reikalavimus.

Iš Inspekcijos Patikrinimo akte atliktų skaičiavimų matyti, kad pareiškėjo mokesčių bazė buvo apskaičiuota, nustačius, jog konkrečiu tikrinto mokestinio laikotarpio metu, tai yra konkrečių išlaidų patyrimo metu (atskaitingo asmens išlaidoms, nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidoms padengti, lėšoms įnešamoms į banką ir pan.) pareiškėjas neturėjo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais pagrįstų pajamų. Pajamų mokesčio subjektas yra pajamas gavęs gyventojas (GPM įstatymo 3 straipsnis), objektas yra gyventojo pajamos, kurios pripažįstamos jų gavimo momentu, kai pajamos bet kokia forma faktiškai yra gaunamos arba bet kokia forma jos yra išmokamos (GPM įstatymo 8 straipsnis.). Taigi prievolė apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokestį yra siejama su GPM objekto atsiradimu – faktišku pajamų išmokėjimo arba gavimo momentu, tai yra konkrečiu momentu gautomis pajamomis už parduotą turtą, atliktas paslaugas ar pan.

Ginčo atveju nustatyta, jog konkrečių išlaidų patyrimo laikotarpiu pareiškėjas nedisponavo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstomis pajamomis, kas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad šiuo tikrinto laikotarpiu momentu jis buvo gavęs pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kurių, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kitų metų gegužės 1 d., jis nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad konkrečių išlaidų patyrimo metu jis buvo gavęs juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais pagrįstų pajamų išlaidoms padengti.

MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų pajamų, tokiu būdu sumažino GPM, todėl VMI jam patikrinimo akto tvirtinimo metu pagrįstai skyrė GPM baudą. Nustatyta, kad skiriant baudą Inspekcija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui dokumentus, paaiškinimus, kas laikytina mokesčių mokėtojos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe mokesčių administratorius laikė mokesčių mokėtojo pažeidimų trukmę (GPM mokėjimo pažeidimai nustatyti už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Teismo vertinimu, paskirtos GPM baudos dydis nagrinėjamu atveju atitinka pažeidimo sunkumą ir, teismo vertinimu, yra teisingas. Atleidimo nuo GPM baudų pagrindų byloje nenustatyta. Pareiškėjas baudos dydžio nekvestionuoja.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas VMI sprendimas turi būti panaikintas ir tuo pagrindu, kad jame yra padaryta daug rašymo klaidų, painiojama jo ir jo sutuoktinės pavardė, pareiškėjui nėra aiškūs tam tikri sprendime ir Patikrinimo akte nurodyti skaičiai.

Atsakovė pripažįsta ir tai nustatė MGK, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtame VMI sprendime yra pareiškėjo minimi skaičiavimo neatitikimai, tai yra minint pajamas viršijančias išlaidas, už 2015 metus nurodyta ne bendra sutuoktinių pajamas viršijančių 12 197,88 Eur išlaidų suma, o pareiškėjui tenkanti 1/2 jų dalis – 60 98,94 Eur, taip pat tam tikrose sprendimo dalyse yra minima pareiškėjo sutuoktinė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI, pasinaudodama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta klaidų ištaisymo procedūra, 2020 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (21.222) 682-130 „Dėl 2020-02-07 sprendimo Nr. (21.222) 682-85 klaidų taisymo“ ištaisė sprendime esančias apsirikimo klaidas ir neatitikimus. Patikslintu sprendimu yra pateikta Patikrinimo akte ir šio akto 2-3 prieduose esanti informacija, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės tikrintuoju laikotarpiu grynaisiais pinigais patirtos išlaidos 28 693 Eur viršijo gautas pajamas, iš jų 2013 m. – 19 6477,92 Lt, 2014 m. – 776,20 Lt, 2015 m. – 12 197,88 Eur (vietoj nurodytos dalies šios sumos – 6 098,94 Eur – sprendimo pastaba), 2016 m. – 8 552,85 Eur, taip pat patikslinti kiti 2020 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (21.222) 682-85 netiksliai nurodyti duomenys (MGK byla, II t., b. l. 76-82).