Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį 50 parų areštu;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.

- M. V. ir S. V. po 1984,90 Lt kiekvienam turtinei žalai atlyginti ir po 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

- 2518,23 Lt Valstybinei ligonių kasai už R. V. suteiktas gydymo paslaugas;

- 500 Lt S. V. jo turėtų išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 14 d., apie 22 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, konflikto su R. V. metu, J. G., bandžiusiai atimti iš jo, t.y. A. G. peilį ir suėmusiai ranka už peilio geležtės, traukdamas iš jos rankos peilį, padarė nukentėjusiajai pjautinę žaizdą dešinės plaštakos 3-io piršto viduriniame paviršiuje, taip tyčia nežymiai sutrikdė J. G. sveikatą, po to du kartus smogdamas peiliu R. V. į krūtinės kairę pusę, padarė krūtinės kairėje pusėje pjautinę žaizdą ir durtinę – pjautinę žaizdą su kiauryminiu širdies kairio skilvelio sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, širdies tamponada krauju bei šoku, dėl ko nuo kiauryminio krūtinės sužalojimo su širdies pažeidimu nukentėjusysis 2012 m. spalio 15 d. 1.00 val. ligoninėje mirė, taip tyčia nužudė R. V..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad konflikto su R. V. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia nežymiai sutrikdė savo dukros J. G. sveikatą (Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis) bei tyčia nužudė R. V. (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde neneigia peiliu sužalojęs savo dukrą J. G., sutinka su šios jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat nuteistasis A. G. neneigia peiliu padaręs sužalojimus, sukėlusius R. V. mirtį, tačiau nuteistasis nesutinka su jo veikos R. V. atžvilgiu kvalifikavimu, tvirtina, jog R. V. jis nužudė labai susijaudinęs dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio jo artimą žmogų – žmoną – nukentėjusiojo elgesio, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybės atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė – psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad įvykio metu R. V. jis norėjo tik nuraminti, tačiau nukentėjusiojo provokuojantis elgesys ir pastebėta kraujosruva po žmonos akimi sukėlė jo stiprų susijaudinimą, dėl ko jis ir įdūrė peiliu R. V.. Apie tai, jog įvykio metu dar prieš A. G. peiliu sužalojant nukentėjusįjį R. V., nukentėjusysis konfliktavo ir su nuteistojo sutuoktine G. G., parodė pati G. G., taip pat nukentėjusioji J. G.. Nukentėjusioji J. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną R. V., būdamas neblaivus, triukšmavo, garsiai leido muziką, neleido išjungti televizoriaus. Pirmoji raminti triukšmaujančio R. V. atėjo jos motina G. G., R. V. susistumdė su G. G., ši trenkė R. V. antausį, tada ir jis atbula ranka trenkė G. G., motinai po akimi atsirado mėlynė. Tuomet į kambarį atėjo tėvas A. G., jis rankoje turėjo peilį, tėvas supyko, kad R. V. trenkė motinai, A. G. puolė ginti G. G., peiliu dūrė R. V. į krūtinę. Liudytoja G. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną ji nuėjo pas R. V. ir dukrą J. G., nes R. V. labai rėkavo. Ji galbūt ir sudavė R. V., o šis sudavė jai atgal. Po to raminti R. V. atėjo A. G., jis turėjo peilį. Paties nuteistojo A. G., taip pat įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių G. G. bei J. G. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis R. V. įvykio dieną sudavė smūgį nuteistojo sutuoktinei G. G., padarydamas jai kraujosruvą po akimi, ir toks neteisėtas nukentėjusiojo elgesys sukėlė nuteistojo A. G. pyktį. Tai, jog nusikaltimų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo R. V. elgesys, skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Ši išvada apeliacine tvarka nėra ginčijama. Tačiau, kaip minėta, nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis, ir, kai kaltininko veiksmai seka iš karto po nukentėjusiosios elgesio, galėjusio sukelti didelį kaltininko susijaudinimą. Nuteistojo A. G., nukentėjusiosios J. G. ir liudytojos G. G. parodymais nustatyta, kad nuteistasis to momento, kai R. V. sudavė jo sutuoktinei G. G., nematė. Nuteistasis, turėdamas rankoje peilį, į kambarį atėjo po to, kai R. V. jau buvo sudavęs smūgį G. G. į veidą ir konfliktas tarp jų jau buvo pasibaigęs. Tuo metu, kai A. G. smogė peiliu R. V. į krūtinę, nuketėjusysis neatliko jokių priešingų teisei ar itin įžeidžiančių A. G. ar jo sutuoktinę G. G. veiksmų, galėjusių nuteistajam sukelti itin didelį susijaudinimą, priešingai – A. G., nusprendęs nuraminti triukšmaujantį R. V., nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį, įėjęs į kambarį atsisėdo ant lovos, pamatęs kraujosruvą po žmonos akimi, liepė R. V. ramintis, sakydamas ,,prištyrinsiu“, o šiam neišsigandus ir pradėjus artinantis link A. G., dūrė jam atsineštu peiliu į krūtinę. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 98TPK-7/2013, A. G. psichikos sutrikimų nenustatyta, jis yra psichiškai sveikas; du kartus dėl alkoholizmo gydytas Panevėžio ligoninėje, prieš du metus buvo atsiradusi simptominė epilepsija (t. 2, b. l. 48). Praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio, t. y. 2012 m. spalio 15 d., 00.32 val. A. G. buvo nustatytas 1,76 promilės girtumas (t. 2, b. l. 3). Iš nuteistojo A. G., nukentėjusiosios J. G., liudytojos G. G. parodymų matyti, kad A. G. pastoviai jautė pyktį R. V., nuolatos su nukentėjusiuoju konfliktuodavo dėl to, kad šis gyvena A. G. namuose, niekur nedirba, gyvena iš A. G. neįgalios dukros gaunamos pašalpos, ne savo namuose visiems vadovauja, tiek A. G., tiek R. V. dažnai vartodavo alkoholį, o išgėrę konfliktuodavo. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis A. G., pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ir ši konfliktinė situacija tarp A. G. ir R. V. buvo įprasta, nuteistasis su nukentėjusiuoju visą dieną vartojo alkoholinius gėrimus ir konfliktavo, vakare įvyko eilinis, įprastas neblaivių asmenų tarpusavio konfliktas. Nuteistojo A. G. veiksmus iššaukė ne fiziologinio afekto būsena, o dėl alkoholio poveikio kilęs pyktis, kurį sukėlė R. V. elgesys – triukšmavimas, atsisakymas išjungti televizorių, o smūgio, nuo kurio atsirado kraujosruva po akimi G. G., sudavimas tik dar labiau A. G. pyktį sustiprino. Nuteistojo A. G. veiksmai prieš nusikaltimą – peilio iš virtuvės pasiėmimas, jo elgesys įėjus į kambarį, kuriame buvo R. V. (A. G., įėjęs į kambarį, pirmiausiai atsisėdo ant lovos, tada pamatęs kraujosruvą po G. G. akimi, pasakė R. V. ramintis, sakydamas, jog ,,prištyrins“, o nukentėjusiajam nepaklusus, dūrė peiliu R. V. į krūtinę) paneigia nuteistojo teiginius apie staiga kilusį didelį susijaudinimą dėl neteisėtų R. V. veiksmų jo sutuoktinės G. G. atžvilgiu, taip pat dėl nukentėjusiojo veiksmų kilusią fiziologinio afekto būseną bei leidžia daryti išvadą, kad A. G. nužudė R. V. veikdamas tyčia. Fiziologinio afekto būsenos buvimą paneigia ir nuteistojo A. G. elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo – įdūręs peiliu du kartus R. V. į krūtinę, A. G. ištraukė peilį, išėjęs iš kambario, nuplovė peilį, nusiplovė rankas, peilį padėjo po savo lova ir nuėjo miegoti. Nepagrįstas yra nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog R. V. jis nužudė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Tuo tarpu A. G., peiliu suduodamas smūgius R. V. į krūtinę, be abejonės suprato, kad jis savo veika kėsinasi į R. V. gyvybę bei numatė, kad tokiais savo veiksmais gali atimti jam gyvybę ir nors skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nedetalizavo A. G. psichinio santykio su kilusiais padariniais, tačiau, įvertinus visas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, apeliacinio skundo ribose darytina išvada, kad A. G. nors ir nenorėjo nužudyti R. V., tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. A. G. nužudė R. V. veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai nuteistojo A. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

A. G. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nustatyta viena A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikaltimų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. G. nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, Biržų rajono savivaldybės administracijos Papilio seniūnijos pateiktoje charakteristikoje A. G. apibūdinamas kaip nuolat su sutuoktine G. G. girtaujantis, keliantis kivirčus, konfliktuojantis su gyventojais, asmuo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad A. G. nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išvengta nusikaltimo pasekmių, siekė sušvelninti savo atsakomybę, meluodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei bandydamas paveikti savo dukrą, kad ši duotų jam palankius parodymus, taip pat į tai, jog įtakos įvykiui turėjo tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo gyvenimo būdas, girtavimas, pastovūs konfliktai, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė A. G. bausmę, mažesnę negu baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, parinko bausmės rūšį – areštą, dydžiu artimą Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatytam šios bausmės vidurkiui. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmes tiek už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką atskirai, tiek nustatydamas galutinės bausmės dydį, Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. A. G. paskirtosios bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. A. G. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. G. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas A. G. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų M. V. ir S. V. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos ir priteisė iš A. G. nukentėjusiesiems po 20000 Lt. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir prašo sumažinti M. V. ir S. V. priteistos neturtinės žalos dydį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistojo A. G. veiksmų nukentėjusieji M. V. ir S. V. neteko sūnaus, dėl sūnaus netekties nukentėjusieji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, pablogėjo jų sveikata. Kaip jau minėta, teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, sudarantys galimybes teismui kiekvienoje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimą, nes įstatymų leidėjas negali kiekvienai faktinei situacijai sukurti specialias taisykles ar sprendimo varianto. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiesiems M. V. ir S. V. atlyginimo klausimą, nurodytų reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė ne tik į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais, bet ir į tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo R. V. provokuojantis elgesys, taip pat įvertino tai, kad A. G. nedirba, pragyvena dirbdamas atsitiktinius darbus, t. y. nuteistojo galimybės atlyginti padarytą žalą yra labai ribotos. Nukentėjusiesiems M. V. ir S. V. iš nuteistojo A. G. priteista po 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, dar labiau mažinti šią sumą nėra teisinio pagrindo. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.