Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Urmilos Valiukienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ieškovas arba VSDFV) prašė priteisti iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ir atsakovė) 3 289,86 Eur žalos atlyginimo už 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. mokėtą socialinio draudimo našlaičių pensiją. Ieškovė procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike) nurodė ir ieškovo atstovės teismo posėdyje paaiškino, kad A. S., 2018 m. birželio 26 d., apie 22.06 val., vairuodamas motociklą (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). A. S. 2018 m. birželio 27 d. mirė dėl eismo įvykyje metu patirtų sužalojimų. Žuvusysis pripažintas eismo įvykio kaltininku, ikiteisminis tyrimas 2019 m. birželio 26 d. nutrauktas. A. S. civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ) drausta Seesam Insurance AS Lietuvos filiale (nuo 2020 m. liepos 1 d. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“).

2. Nurodė, kad ieškovė 2018 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo L. S.“ žuvusiojo A. S. dukrai L. S. nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2031 metų paskyrė ir moka socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – našlaičių pensija). Ieškovė 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. laikotarpiu išmokėjo L. S. 3289,86 Eur našlaičių pensijos dėl A. S. žūties. Nurodė, kad, išmokėjęs žuvusiojo A. S. dukrai L. S. našlaičių pensijos sumas, įgijo reikalavimo teisę į VSDFV biudžetui žalą padariusio A. S. civilinę atsakomybę apdraudusią ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Dėl fizinio asmens mirties padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims. Tai gali būti netektas išlaikymas tiems asmenims, kuriems jis buvo teikiamas, ar jie turėjo teisę į tokį išlaikymą, neturtinė žala, taip pat laidojimo išlaidos, kurias patyrė mirusįjį laidoję asmenys. Dėl asmens mirties padaryta žala pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą, pagal kurį turi būti atlyginta asmenims padaryta visų rūšių žala. Nukentėjusiam asmeniui (jo šeimos nariams) padarytą žalą sudaro ją atlyginančios socialinio draudimo išmokos. Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys ir pagrindžiantys nukentėjusiojo asmens ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintinos žalos dydį. Žala, išmokėjus L. S. našlaičių pensijos sumas, padaryta ieškovui, kurią jis, vadovaudamasis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja iš žalą padariusio asmens, šiuo atveju iš atsakovės.

3. Atsakovė procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike) ir jos atstovas teismo posėdyje nesutiko su pateiktais reikalavimais, prašė juos atmesti. Nurodė, kad nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, jog atsakovė buvo apdraudusi A. S. vairuotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, eismo įvykio, kurio metu A. S. žuvo, kaltininkas buvo A. S. Atsakovė teigia, kad A. S. žalą padarė pats sau, todėl civilinė atsakomybė neatsirado. Nesant civilinės atsakomybės kaip turtinės prievolės, draudimo išmoka pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį negalima. Pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalį, nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Atsakovo vertinimu, kai žalą asmuo padaro pats sau, o ieškovui dėl to kyla tam tikrų įstatymu nustatytų pareigų, iš esmės patenka į apibrėžimo „žalos padarymas atsakingam už žalos padarymą valdytojui“ apimtį. Vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakovė teigė, kad neatsirado žalos, kurią atsakovė turėtų atlyginti L. S.. Tarp L. S. ir jokio trečiojo asmens, įskaitant atsakovą, deliktiniai civilinės atsakomybės santykiai neužsimezgė, nes žalą patyręs ir ją sukėlęs asmuo A. S. sutapo.

4. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Siekdama šia įstatymo nuostata pasinaudoti, socialinio draudimo įstaiga turi turėti reikalavimo teisę į žalą tretiesiems asmenims padariusį asmenį, kurios dalį per išmokėtas socialinio draudimo išmokas atlygino (socialinio draudimo išmokų įskaitymas į atlygintinos žalos dydį) ir tik tada gali kelti klausimą dėl tokios žalos atlyginimo iš tokio asmens civilinės atsakomybės draudiko. Ieškovo išmokėtos socialinio draudimo išmokos į atlygintinos žalos dydį neįskaitytinos, nes jokios žalos A. S. L. S. nepadarė. Ieškovas turi įstatyminę pareigą mokėti draudimo išmokas (našlaičių pensiją) L. S., bet negali jų reikalauti iš A. S. civilinės atsakomybės draudiko. Ieškovui kaip socialinio draudimo įstaigai mokant draudimo išmokas, turi susidaryti tokia situacija, kad ta mokama našlaičių pensija kartu kompensuotų išmokos gavėjo žalą ir tik tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga galės reikšti regresinį reikalavimą CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu. A. S., būdamas tėvu, turėjo įstatyminę pareigą išlaikyti savo dukrą. A. S. išlaikymą teikė iš savo uždirbamų pajamų, kurių gavimas jam dėl savo kaltės žuvus nutrūko. Ieškovo mokamos socialinio draudimo išmokos (našlaičių pensija), iš dalies kompensuoja tokį netektą išlaikymą. Netektas išlaikymas buvo mokamas iš paties A. S., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, gaunamų lėšų. Tai reiškia, jog atsakovui išmokėjus draudimo išmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, būtų atlyginta paties A. S. patirta žala, tačiau, pagal TPVCADĮ 3 straipsnio 3 dalį, paties transporto priemonės valdytojo patirta žala nekompensuojama. Ieškiniu reiškiamas reikalavimas iš esmės yra L. S. žalos atlyginimo reikalavimas iš už žalą atsakingų asmenų, šiuo atveju savo tėvo A. S., kuris dėl savo paties kaltės žuvo. Deliktiniai civilinės atsakomybės santykiai tarp A. S. ir jo dukters užsimezgę nebuvo, todėl ir ieškovas kaip socialinio draudimo įstaiga išmokėjusi draudimo išmoką į tokį santykį subrogacijos pagrindu įstoti negali. Toks aiškinimas, kokį pateikia ieškovas, reikštų, kad draudikas, žuvus transporto priemonės valdytojui, perima visų jo turėtų prievolių vykdymą (banko paskolų, lizingo įmokų mokėjimus, mokėjimus už komunalines paslaugas ir pan.), nes žuvus tokiam asmeniui jo turėtų įsipareigojimų vykdymas nutrūksta, kreditoriai negauna to, dėl ko žuvusysis buvo įsipareigojęs.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovui iš atsakovės 3 289,86 Eur žalos atlyginimo, valstybei – 74 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

5.1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad eismo įvykį sukėlė A. S., jo veiksmų neteisėtumas įrodytas. Tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto patirtų išlaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes, A. S. žuvus, ieškovas už 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. laikotarpį išmokėjo L. S. iš fondo biudžeto lėšų 3 289,86 Eur našlaičių pensiją;

5.2. A. S., būdamas L. S. tėvu, turėjo įstatyminę pareigą teikti dukrai išlaikymą. Nepaisant to, kad A. S. esant gyvam, išlaikymas teiktas (ar turėjo būti teikiamas) iš jo uždirbamų lėšų, tačiau išlaikymo lėšų gavėjas yra asmuo, kuriam teikiamas išlaikymas, t. y. nepilnametis vaikas. A. S., žūdamas dėl savo paties neatsargių veiksmų, padarė žalos ne tik eismo įvykyje dalyvavusiems asmenims (motociklo keleivei, automobilio vairuotojui ir keleiviams), bet ir eismo įvykyje nedalyvavusiai ir dėl eismo įvykio tėvo ir iš jo gaunamo išlaikymo netekusiai L. S.;

5.3. Ieškovas, vykdydamas įstatymo priskirtą pareigą mokėti socialinio draudimo našlaičių pensiją, patiria ir ateityje tikėtinai patirs išlaidas. Ieškovas patyrė (ir tebepatiria) žalą dėl A. S. sukelto eismo įvykio, kurio pasekmė – A. S. žūtis, ieškovas turi įstatyminę pareigą mokėti našlaičių pensiją, o atitinkamai atsakovė kaip A. S. civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas turi pareigą šią dėl eismo įvykio, kurio kaltininku yra draudėjas, atsiradusią žalą atlyginti;

5.4. Eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės sąlygos (neatsargumu pasireiškusi A. S. kaltė, pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai ir nepažeisti Kelių eismo taisyklių nevykdymu pasireiškę A. S. neteisėti veiksmai, žalos dydis ieškovui mokant našlaičių pensiją L. S., priežastinis ryšys tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patiriamos žalos mokant našlaičių pensiją) įrodytos;

5.5. Atsakovė, kaip A. S. civilinės atsakomybės draudikas, turi pareigą atlygini ieškovui jo patirdamas išlaidas našlaičių pensijai L. S. mokėti, kadangi šios ieškovo pareigos vykdymas tiesiogiai susijęs su eismo įvykio pasekme – A. S. žūtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; pripažinti, kad eismo įvykyje žuvus transporto priemonės valdytojui dėl savo kaltės, civilinė atsakomybė trečiųjų asmenų atžvilgiu negalima; suformuoti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, pagal kurią TPVCAPDĮ pagrindu draudimo išmokos nemokamos ir tais atvejais, kai tam tikri praradimai tretiesiems asmenims kyla dėl transporto priemonės valdytojo asmeninių prievolių pasibaigimo, kai toks valdytojas žūva dėl savo paties kaltės. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

6.1. Teismas konstatavo A. S. neteisėtus veiksmus ir nepagrįstai vertino, kad dėl jo paties žūties kilo žala tretiesiems asmenims (žūdamas prarado galimybę išlaikyti mažametę dukrą, todėl dukrai padaryta žala dėl netekto išlaikymo); tokia situacija laikytina žalos padarymu pačiam sau ir neatlygintina TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalies prasme;

6.2. A. S. jokios žalos L. S. nepadarė, tarp nurodytų asmenų jokie civilinės atsakomybės santykiai neužsimezgė, todėl ir socialinio draudimo įstaiga jokio reikalavimo įgyti negali. A. S. žalą padarė pats sau, o dėl žalos padarymo pačiam sau civilinė atsakomybė kilti negali. Priešingas aiškinimas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) teisiniuose santykiuose reikštų, kad asmeniui dėl savo kaltės žuvus eismo įvykyje, visi asmenys, kurių atžvilgiu dėl mirties nutrūko tam tikrų prievolių vykdymas, turėtų teisę civilinės atsakomybės draudikui reikšti reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo. Jeigu būtų pritarta pirmosios instancijos teismo sprendimui, L. S. turėtų teisę reikšti draudikui papildomus reikalavimus dėl netekto išlaikymo priteisimo. TPVCAPD neskirtas transporto priemonės valdytojo, dėl kurio kaltės jis pats žūva, asmeninių prievolių vykdymo pratęsimui;

6.3. Apeliantas, kaip TPVCAPD draudikas, išmokėti išmoką padarytai žalai atlyginti gali tik tokiu atveju, jeigu transporto priemonės valdytojui kyla civilinė atsakomybė. Apeliantui reiškiamas reikalavimas turėtų būti L. S. žalos atlyginimo reikalavimas iš už žalą atsakingų asmenų, šiuo atveju – savo tėvo A. S., kuris dėl savo paties kaltės žuvo. Taigi turėtų būti konstatuota, kad tarp L. S. ir A. S. užsimezgė žalos atlyginimo santykiai, tačiau žalos atlyginimas galimas tik kylant civilinei atsakomybei, o, žalą padarius pačiam sau, civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis neatsiranda. Dėl to ieškovas subrogacijos pagrindu negali įstoti į jokį žalos atlyginimo santykį, nes toks santykis negalimas dėl civilinės atsakomybės nebuvimo tarp žuvusiojo ir socialinio draudimo išmokas gaunančio asmens;

6.4. Eismo įvykių metu tiesiogiai jokia žala socialinio draudimo įstaigoms nepadaroma, nes pareiga mokėti socialinio draudimo išmokas šioms įstaigoms kyla ne delikto, o įstatymo pagrindu ir tik tais atvejais, kai tokios išmokos atlygina trečiųjų asmenų padarytą žalą, socialinio draudimo įstaigos įgyja teisę subrogacijos pagrindu reikalauti išmokėtų sumų gražinimo iš už žalą atsakingų asmenų. Socialinio draudimo įstaigai reiškiant subrogacinį reikalavimą dėl išmokėtų sumų priteisimo civilinės atsakomybės draudikui, tarp tokios įstaigos ir draudiko užsimezga draudimo teisiniai santykiai. Dėl to turi būti nustatytas žalos padarymo faktas, iš to kylanti deliktinė atsakomybė ir taikomos civilinės atsakomybės draudimo sutartį reglamentuojančios TPVCAPDĮ nuostatos;

6.5. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį ir 15 straipsnio 5 dalį, akivaizdu, kad teisę į žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo turi tik tie asmenys, kai žuvęs maitintojas yra ne pats asmuo, kuris žalą sukelia, o trečiasis asmuo žalą sukėlusio asmens atžvilgiu. Šioje byloje žalą sukėlęs asmuo ir žalą patyręs asmuo yra tas pats, todėl nėra nukentėjusiojo trečiojo asmens, kuriam būtų atimta gyvybė. Nesant trečiojo asmens, kuriam atimta gyvybė, negalima svarstyti ir klausimo dėl žalos atlyginimo netekus maitintojo. Ieškovas subrogacinį reikalavimą grindžia žalos, kilusios L. S. netekus maitintojo, pagrindu. Teismas turėtų įvertinti TPVCAPDĮ nustatytas išimtis, kai draudimo išmoka nemokama;

6.6. Apelianto vertinimu, teismui aiškinant TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalį, reikėtų formuoti tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią šio įstatymo pagrindu draudimo išmokos nemokamos ir tais atvejais, kai tam tikri praradimai tretiesiems asmenims kyla dėl transporto priemonės valdytojo asmeninių prievolių pasibaigimo, kai toks valdytojas žūva dėl savo paties kaltės.

7. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

7.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad A. S. dėl savo paties neatsargių veiksmų žuvus, jokia žala, kurią galima būtų kildinti iš deliktinės civilinės atsakomybės santykių, jo mažametei dukrai padaryta nebuvo, kad socialinio draudimo įstaiga, sumokėjusi socialinio draudimo išmokas žuvusiojo vaikams, neįgijo regreso (plačiąja prasme subrogacijos) teisės į žuvusiojo civilinės atsakomybės draudiką;

7.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad eismo įvykį sukėlė A. S., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 127 punktą, t. y., A. S. veiksmų neteisėtumas yra įrodytas (CPK 182 straipsnio 5 punktas); tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir Fondo biudžeto patirtų išlaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi A. S. žuvus, Fondo valdybos Klaipėdos skyrius už 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. laikotarpį išmokėjo L. S. iš Fondo biudžeto lėšų 3 289,86 Eur našlaičių pensiją;

7.3. Teismas teisingai nepagrįstais laikė apeliantės (atsakovės) argumentus apie tai, kad Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus mokama našlaičių pensija turi būti vertinama kaip A. S. padaryta žala pačiam sau ir nurodo, kad neginčytina yra aplinkybė, kad A. S., būdamas L. S. tėvu, turėjo įstatyminę pareigą teikti dukrai išlaikymą. Ieškovė sutiko su teismo argumentais, kad dėl savo paties veiksmų žūdamas A. S. padarė žalą ne tik tiesiogiai eismo įvykyje dalyvavusiems asmenims (motociklo keleivei, automobilio vairuotojui ir keleiviams), bet ir eismo įvykyje tiesiogiai nedalyvavusiai ir dėl eismo įvykio tėvo ir iš jo gaunamo išlaikymo netekusiai dukrai;

7.4. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad įstatymų leidėjas, TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatęs išimtis dėl draudimo išmokų mokėjimo, taip pat nustatė ir išimtis dėl draudimo išmokų mokėjimo tais atvejais, kai asmuo, valdantis transporto priemonę, žalą padaro pats sau.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

13. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios našlaičių pensiją vaikui, kuris neteko tėvo eismo įvykyje, regreso teisės į kalto dėl eismo įvykio asmens (vaiko tėvo) civilinės atsakomybės draudiką

14. Byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) apdraudė motociklo (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) valdytojų civilinę atsakomybę. A. S., 2018 m. birželio 26 d., apie 22.06 val., vairuodamas motociklą (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Eismo įvykyje žuvo motociklo valdytojas. A. S. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, bet ikiteisminis tyrimas 2019 m. birželio 26 d. nutrauktas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

15. Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2018 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo L. S.“ žuvusiojo A. S. dukrai L. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2031 metų paskyrė ir moka socialinio draudimo našlaičių pensiją. Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. laikotarpiu išmokėjo L. S. 3 289,86 Eur našlaičių pensijos dėl tėvo žūties. Ieškovas, išmokėjęs nurodytas išmokas, kreipėsi į atsakovę, prašydamas atlyginti padarytą žalą.

16. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

17. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia (liet. be kita ko) Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais inter alia našlaičių pensija. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

19. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo (paskelbto mirusiu) vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

20. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. birželio 26 d. įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltas žuvusysis A. S. Žuvus nepilnamečio vaiko tėvui, vaikas neteko išlaikymo, kurį turėjo teikti tėvas. Dėl to Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2018 m. liepos 18 d. sprendimu žuvusiojo A. S. dukrai paskyrė ir moka našlaičių pensiją. Akcentuotina tai, kad byloje nekilo šalių ginčas dėl eismo įvykio aplinkybių, kalto dėl eismo įvykio asmens, taip pat dėl aplinkybių, kad ieškovas paskyrė ir moka žuvusiojo dukrai našlaičių pensiją, dėl našlaičių pensijos dydžio. Ieškovas teigia, kad jis išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmokas, todėl įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl A. S. žūties žala kilo tretiesiems asmenims (žūdamas prarado galimybę išlaikyti mažametę dukrą, todėl dukrai padaryta žala dėl netekto išlaikymo). Atsakovė teigia, kad žuvusysis padarė žalos sau, todėl ji neatlygintina TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalies prasme.

21. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį, žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui (toliau – žala asmeniui) – žala nukentėjusio trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

22. Sutiktina, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį normoje neišskirta žala sukėlusio asmens gyvybei. Tačiau šioje byloje analizuojama situacija, kai žala padaryta eismo įvykyje nedalyvavusiam nepilnamečiam vaikui, bet ne pačiam žalą sukėlusiam asmeniui. Aplinkybė, kad vaiko tėvas, pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, nepaneigia, kad nepilnametis vaikas nepatyrė žalos, netekdamas tėvo. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje užtikrinta vaiko teisė gauti žalos atlyginimą, nes jis buvo mirusiojo išlaikomas.

23. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Šioje teisės normoje aiškiai įtvirtinti atvejai, kai draudikas neturi pareigos atlyginti žalą. Nepilnamečio vaiko patirta žala, nors ir kilusi dėl jo tėvo veiksmų, nepatenka tarp nurodytoje teisės normoje įtvirtintų atvejų. Gauti išlaikymą ir paramą iš tėvo yra išskirtinė vaiko teisė. Nors vaikas nedalyvavo tiesiogiai eismo įvykyje, jis turi teisę gauti žalos atlyginimą, kaip ir eismo įvykyje dalyvavę asmenys (motociklo keleivė, automobilio vairuotojas ir keleiviai). Ši įstatymo nuostata negali būti aiškinama plečiamai, nurodant papildomus atvejus.

24. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį, 15 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad mirusiojo, kuris kaltas dėl eismo įvykio, vaikas turi teisę gauti žalos atlyginimą, nes buvo mirusiojo išlaikomas ir jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Žalos atlyginimas dėl eismo įvykio atsakingo asmens nepilnamečiui vaikui negali būti vertinamas kaip žalos atlyginimas atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad draudiko prievolė pasibaigia, jeigu eismo įvykyje žūva atsakingas už eismo įvykį asmuo.

25. Socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punktas).

26. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė atsiranda nustačius visas jos sąlygas (t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Atsakovė nepagrįstai teigia, kad kaltas dėl eismo įvykio asmuo padarė pats sau žalos, bet ne nepilnamečiam vaikui, todėl nėra priežastinio ryšio. Žuvus nepilnamečio vaiko tėvui, vaikas neteko jo išlaikymo ir paramos. Išlaikymo prievolė – asmeninė, ji neperleidžiama kitiems asmenims (CK 3.192 straipsnis). Žuvusio A. S. kaltė pasireiškė neatsargumu, neteisėti veiksmai – Kelių eismo taisyklių nevykdymu. Ieškovė žalos dydį grindė išmokėta našlaičių pensija. Atsakingo už eismo įvykį asmens (vaiko tėvo) kaltę, neteisėtus veiksmus ir vaiko patirtą žalą sieja priežastinis ryšys. Dėl to socialinio draudimo įstaiga regreso teise gali reikalauti atlyginti žalą, kurią atlyginti turėtų teisę reikalauti nukentėjęs asmuo ir kurią atitinkamai turėtų pareigą atlyginti kaltas asmuo ar jo civilinės atsakomybės draudikas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tik klausimas dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko pareigos atlyginti žalą socialinio draudimo įstaigai, kuri sumokėjo žuvusio atsakingo už eismo įvykį asmens nepilnamečiam vaikui našlaičių pensiją. Šioje byloje nesprendžiamas žalos dydžio klausimas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina.

28. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad atsakovė turi pareigą atlyginti socialinio draudimo įstaigos patirtą žalą (išmokėtą našlaičių pensiją).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko pareigas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.