Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-10 · Civilinė byla Nr. 2A-2018-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-05Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-11-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-10
Bylos Nr.
2A-2018-260/2014
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-01807-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
Atsakovas
D. B., I. B., M. B.
Trečiasis asmuo
akcinei bendrovei „Linas Agro“
Civilinė byla Nr. 2A-2018-260/2014,Proceso Nr. 2-22-3-01807-2013-1,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4; 24; 35.6.1; 121.14;121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ apeliacinį skundądėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-836/2014 pagal ieškovės bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ ieškinį atsakovams D. B., I. B. ir M. B., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Linas Agro“ dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 23–25, t. I) prašydama pripažinti negaliojančiomis: 1) 2009 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-1191, kuria D. B. padovanojo M. B. 1,1300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 900 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini); 2) 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-2407, kuria D. B. padovanojo M. B. 0,8200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 300 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini); 3) 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-2408, kuria D. B. padovanojo M. B. 1,0200 ha ploto žemės sklypą, unikalusNr. (duomenys neskelbtini), 4 600 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 1,1100 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 400 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 0,6900 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 000 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 5,000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 14 300 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. B. individualiai įmonei „Verslomatas“ iškelta bankroto byla, 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas patikslintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas 1 514 281,51 Lt sumai. D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ įsteigta D. B. ir jo sutuoktinės I. B. santuokos metu, t. y. 2009 m. gegužės 13 d. (santuoka sudaryta 2006 m. rugpjūčio 5 d.), todėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui išieškojimas nukreiptinas į įmonės savininko ir jo sutuoktinės asmeninį turtą. 2009 metais įmonės materialinė padėtis buvo labai bloga, įmonė turėjo daug skolų ir su kreditoriais atsiskaityti negalėjo. Per nepilnus metus nuo įmonės įsteigimo įmonė turėjo 320 773,54 Lt skolų, o 2011 m. gruodžio 27 d. įmonės skola buvo 1 514 281,51 Lt. Tiek įsteigęs individualią įmonę, tiek iki jos įsteigimo D. B. pradėjo realizuoti jo šeimai priklausantį turtą, kadangi žinojo, jog su visais kreditoriais atsiskaityti negalės. D. B., siekdamas išvengti prievolių vykdymo, kartu su sutuoktine šeimai priklausantį turtą padovanojo D. B. broliui M. B.. Dėl ginčijamų dovanojimo sutarčių įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, jos yra apsimestiniai sandoriai, jomis buvo siekta paslėpti D. B. šeimai priklausantį turtą, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į ieškinį (b.l. 93–98, t. I) ieškinį prašė atmesti, nurodė, kad ginčijama 2009 m. kovo 24 d. sutartis sudaryta dar iki individualios įmonės įsteigimo, todėl administratorius neturi teisės jog ginčyti. Kiti ginčijami sandoriai sudaryti praėjus vos kelioms dienoms po įmonės įsteigimo, tačiau ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad šių sandorių sudarymo metu įmonė jau būtų turėjusi kokių nors neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, todėl nepagrįstai teigiama, kad sandoriai sudaryti siekiant išvengti įmonės skolų grąžinimo. Be to, nors ieškovė ir teigia, kad sandoriai yra apsimestiniai, tačiau nenurodė, kokiam kitam sandoriui pridengti buvo sudarytos ginčijamos sutartys. Ginčijamos dovanojimo sutartys buvo sudarytos turint aiškų ir teisėtą motyvą – padėti M. B. kuriant asmeninį ūkį bei tokiu būdu atsidėkoti už ankstesnę jo pagalbą tvarkant D. B. ūkio reikalus. Taip pat nurodė, kad administratorius yra praleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi administratoriui apie ginčijamus sandorius tapo žinoma daug anksčiau nei prieš vienus metus iki ieškinio pateikimo.

Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį (b.l. 89–90, t. I) su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajonoapylinkės teismas 2014 m. gegužės 27d. sprendimu (b.l. 9–15, t. II) ieškinįatmetė, priteisė atsakovei I. B. iš ieškovės 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 13 d. buvo įsteigta D. B. individuali įmonė ,,Verslomatas“, kuriai Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas A. T.. 2010 m. spalio 18 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus 320 773,54 Lt sumai. 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas bankrutuojančią D. B. IĮ ,,Verslomatas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtino patikslintą kreditorių sąrašą ir įmonės kreditorių finansinius reikalavimus 1 514 281,51 Lt sumai. Teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 25 d. D. B. ir I. B. sudarė žemės sklypų dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-2408, kuria padovanojo atsakovui M. B. (D. B. broliui) 5,0000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1100 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,0200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-1191, D. B. vardu įregistruotas 1,1300 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo padovanotas M. B.. 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-2407, D. B. vardu įregistruotas 0,8200 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo padovanotas M. B.. Teismas nustatė, kad M. B. 2009 m. kovo 31 d. įregistravo ūkininko ūkį, o 2010 kovo 18 d. jis su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos sudarė paramos sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. paramos priemonę ,,Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, atsakovų paaiškinimus, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos tam, kad M. B. įgytų nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, kuri jam buvo reikalinga ūkiui, kurį įsteigė 2009 m. kovo 31 d. plėtoti, taip pat kad nuo 2009 m. gegužės 29 d. M. B. pradėjo įgyvendinti projektą ,,Jaunojo ūkininko M. B. ūkio įkūrimas“, kuriam įgyvendinti atsakovui M. B. reikėjo turėti tam tikrą kiekį žemės ūkio naudmenų, sprendė, kad ginčijamos žemės sklypų dovanojimo sutartys atitiko tikrąją sutarties šalių valią, turėjo aiškų ir teisėtą tikslą – atsakovai D. B. ir I. B. teikė pagalbą D. B. broliui M. B. kuriant asmeninį ūkį, todėl negalima pripažinti, kad jos buvo apsimestinės. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kokį konkrečiai kitą sandorį buvo siekiama pridengti atsakovų sudarytomis dovanojimo sutartimis.

Teismas, vertindamas ginčijamų sandorių negaliojimą actioPaulianainstituto aspektu, nenustatė nei vienos iš būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu CK6.66 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad ieškiniu yra ginčijami sandoriai, kurie sudaryti fizinio asmens, bet ne bankrutuojančios įmonės. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent tuo metu, kai buvo sudaromos dovanojimo sutartys, D. B. IĮ ,,Verslomatas“ turėjo skolų kreditoriams ir negalėjo atsiskaityti su jais. Nors bankroto administratorius pateikė teismui pažymą apie kreditorius, tačiau minėtoje pažymoje yra surašyti visi D. B. IĮ ,,Verslomatas“ kreditoriai su kreditoriniais reikalavimais, bet ne kreditoriai, kurie buvo ginčijamų sandorių sudarymo dienai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. B. individuali įmonė ,,Verslomatas“ buvo įsteigta 2009 m. gegužės 13 d., o žemės sklypų dovanojimo sutartys buvo sudarytos 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. gegužės 25 d., taigi vienas iš dovanojimo sandorių buvo sudarytas dar iki įmonės įsteigimo, o kiti du dovanojimo sandoriai buvo sudaryti praėjus labai trumpam laikui nuo įmonės įsteigimo, todėl laikė mažai tikėtina, kad individuali įmonė per tokį trumpą laikotarpį galėjo būti įgijusi finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Teismas, nenustatęs, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorinių įsipareigojimų, sprendė, kad nėra objektyvaus teisinio pagrindo teigti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės.

Teismas, esant ieškovų prašymui, taikė ieškinio senaties terminą, numatytą CK 6.66 straipsnio 3 dalyje. Remdamasis LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad dar 2010 m. Kėdainių rajono apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla pagal UAB ,,BalticAgro“ ieškinį atsakovams D. B., I. B., M. B., R. B., kuriuo taip pat buvo ginčijamos ir žemės sklypų dovanojimo sutartys, kurios yra nagrinėjamo ginčo objektas šioje byloje. 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismas civilinę bylą pagal UAB „BalticAgro“ ieškinį atsakovams D. B., I. B., M. B., R. B. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymosustabdė ir perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos teismui. Panevėžio apygardos teisme byla buvo gauta 2010 m. rugsėjo 6 d., o 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas nutarė Kėdainių rajono apylinkės teismo perduotą civilinę byląpridėti prie IĮ „Verslomatas“ bankroto bylos, nurodydamas, kad apie priimtą nutartį reikia informuoti šalis. 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo teisėja UAB ,,BalticAgro“ ieškinį atsakovams D. B., I. B., M. B., R. B. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo nutarė skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka 2010 m. spalio 14 d., nurodydama į teismo posėdį kviesti ir BIĮ ,,Verslomatas“ administratorių, kuriam buvo išsiųstas šaukimas. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, sprendė, kad jau 2010 m. rugsėjo mėnesį bankroto administratorius A. T. turėjo sužinoti apie dovanojimo sutartis, kurias prašo pripažinti negaliojančiomis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties terminas baigėsi dar 2011 m. rugsėjo mėnesį, o ieškovėsu ieškiniu kreipėsi į teismą tik 2013 m. liepos 24 d., sprendė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas nepagrįstu laikė argumentą, kad administratorius nesikreipė į teismą dėl to, jog laukė, kol užsibaigs teisminiai procesai. Teismas nurodė, kad 2011 m. spalio 28 d. Panevėžio apygardos teismas ieškovės UAB ,,BalticAgro“ atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir civilinę bylą nutraukė, todėl sprendė, kad po šios nutarties įsiteisėjimo bankroto administratorius, manydamas, kad atsakovų sudarytos dovanojimo sutartys pažeidžia kreditorių interesus,turėjo būti aktyvus ir imtis priemonių inicijuoti teisminį procesą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 18–21, t. II) ieškovė prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pripažinti negaliojančiomis 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-2407, kuria D. B. padovanojo M. B. 0,8200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 300 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-2408, kuria D. B. padovanojo M. B. 1,0200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 600 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 1,1100 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 400 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 0,6900 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 000 Lt vertės, D. B. ir I. B. padovanojo M. B. 5,000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 14 300 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir ieškinys papildomai nurodant, kad:

Teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamos žemės sklypų dovanojimo sutartys yra neteisingos ir negali būti paliktos galioti, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį.Teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti ieškovės pateiktas sutartis, kuriomis atsakovas D. B. žemės sklypus dovanoja ne tik broliui, bet ir kitiems asmenims, kadangi būtent šios sutartys įrodo, kad atsakovas D. B. siekė paslėpti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, kad nebūtų galima patenkinti jo kreditorių finansinių reikalavimų.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamos sutartys nėra apsimestiniai sandoriai, kadangi visos sutartys buvo sudarytos siekiant nuslėpti nekilnojamąjį turtą ir išvengti prievolių įvykdymo.Teismo išvada, kad sudarant ginčijamas sutartis D. B. neturėjo kreditorių, yra nepagrįsta, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. kreditorių turėjo dar iki individualios įmonės įsteigimo, o kreditoriniai įsipareigojimai didėjo iš karto po įmonės įsteigimo.Terminas ieškiniui pateikti nėra praleistas, kadangi ieškinys teismui pateiktas iš karto pabaigus nagrinėti ginčus dėl ginčijamais sandoriais padovanotų žemės sklypų. Anksčiau ieškovė ieškinio pareikšti negalėjo, kadangi dėl žemės sklypų vyko ginčai kitose bylose.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 31–33, t. II) atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo sandoriai yra apsimestiniai, be to, teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė konkrečiai nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, kokiam kitam sandoriui pridengti buvo sudarytos ginčijamos sutartys. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo dovanojimo sutartys sudarytos realiai, kad jose išreikšta tikroji šalių valia. Ieškovės naujai pateiktos sutartys taip pat neįrodo, kad D. B. siekė paslėpti savo turtą, kadangi dvi iš pateiktų sutarčių sudarytos dar iki įmonės įsteigimo, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2009 m. liepos 10 d. sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį ieškovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad ginčijamų sutarčių apsimestinį pobūdį patvirtina aplinkybių kontekstas, t. y. kad atsakovai sudarė ir kitas žemės sklypų dovanojimo sutartis, paneigia ieškovės atsisakymas ieškinio reikalavimo, kuriuo ieškovė prašė pripažinti negaliojančia iki įmonės įsteigimo 2009 m. kovo 24 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Ieškovė, atsisakydama savo reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, tik parodo, jog ji pripažįsta, kad ši sutartis sudaryta siekiant padėti broliui ir yra teisėta, todėl nėra suprantama, kodėl kitos žemės sklypų dovanojimo sutartys turi būti neteisėtos. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi administratoriui apie ginčijamus sandorius tapo žinoma dar 2010 m. rugsėjo mėnesį, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla ir jis buvo paskirtas bankroto administratoriumi. Ieškovė turėjo galimybę ieškinį pareikšti anksčiau, tačiau to nepateisinamai nepadarė ir net neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ ieškinį atsakovams D. B., I. B. ir M. B., trečiajam asmeniui AB „Linas Agro“ dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, civilinėsbylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. gegužės 13 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota D. B. individuali įmonė „Verslomatas“, juridinio asmens kodas 302338822, kuriai 2010 m. liepos 2 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla (b.l. 26, 47–48, t. I). 2011 m. gruodžio 27 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi minėta individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojam dėl bankroto, patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų 1 514 281,51 Lt sumai sąrašas (b.l. 50–51, t. I).

Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens specifika lemia, kad tais atvejais, kai prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 2 d.). Iškėlus D. B. individualiai įmonei „Verslomatas“ bankroto bylą ir paaiškėjus, kad visų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto, kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinti iš individualios įmonės savininkų turto. Kaip nurodė ieškovės administratorius ir ši aplinkybė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo ginčijama, kadangi D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ įsteigta D. B. ir I. B. santuokos metu, už šios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą yra atsakingi abu sutuoktiniai, todėl kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas nukreiptinas į sutuoktinių turtą. D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ administratorius, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus teise reikšti teisme ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat kreditorių reikalavimu pareikšti ieškinį, kreipėsi į teismą dėl atsakovų sudarytų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1-1191 D. B. I. B.padovanojo D. B. M. B. 1,1300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 27–29, 169, t. I).2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1-D. B. padovanojo savo broliui M. B.,8200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 30–33, 168, t. I).2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1-2408 sutuoktiniai D. B. ir I. B. jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), atitinkamai 1,1100 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,000 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6900 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1,0200 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo D. B. broliui M. B. (b.l. 34–46, 69–70, t. I).

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teigdama, kad šios sutartys yra apsimestinės, sudarytos tik siekiant išvengti prievolių vykdymo ir nuslėpti turimą turtą, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Ieškovės teigimu, ginčijamos sutartys turėjo įtakos tam, kad D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, dėl to tokius sandorius būtina pripažinti negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu netenkino ieškovės ieškinio pripažinęs, kad ginčijamos sutartys negali būti laikomos nei apsimestinėmis, nei pripažintos negaliojančiomis actioPauliana ieškinio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reiškiamo ieškinio pagrindą, jo pobūdį, sprendė, kad nors ieškinyje nėra tiesiogiai nurodytas sandorių negaliojimo teisinis pagrindas, numatytas CK 6.66 straipsnyje, tačiau ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pagal savo esmę ieškovės pareikštas ieškinys yra actioPauliana ieškinys. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniame skunde nėra ginčijama ir su ja apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-130/2013; kt.). Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį vertino kaipactioPauliana ieškinį, nors ieškovė ieškinyje ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais kaip apsimestinius sandorius. Pirmosios instancijos teismas ginčijamus sandorius vertino tiek pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, tačiau tuo pačiu pasisakė ir dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip apsimestinių sandorių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamos dovanojimo sutartys negali būti pripažintos apsimestiniais sandoriais, kadangi, visų pirma, jos sudarytos turint aiškų ir teisėtą tikslą – suteikti pagalbą atsakovo D. B. broliui M. B. kuriant asmeninį ūkį, o antra, ieškovė nenurodė, kokį sandorį siekiant pridengti buvo sudarytos šios sutartys. Apeliaciniu skundu ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo išvadą laikyti nepagrįsta. CK 1.87 straipsnyje, reglamentuojančiame apsimestinio sandorio negaliojimą, yra nurodyta, kad tais atvejais, kai sandoris yra sudarytas kitam sandoriui pridengti, t. y. yra apsimestinis sandoris, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje taikytinos taisyklės. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė, kokiam sandoriui pridengti buvo sudarytos ginčijamos dovanojimo sutartys, o argumentas, jog sutartys buvo sudarytos siekiant nuslėpti nekilnojamąjį turtą ir išvengti prievolių įvykdymo, nesudaro pagrindo jas vertinti kaip apsimestinį sandorį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog ginčijami sandoriai yra apsimestiniai.

Net ir tuo atveju, jei laikytume, kad ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, supainiojo apsimestinį sandorį su tariamu sandoriu, t. y. sandoriu, sudarytu tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str.), byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais. Kaip jau buvo nurodyta, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad atsakovų sudarytos ginčo sutartys turėjo aiškų ir teisėtą tikslą, t. y. padėti M. B. kuriant asmeninį ūkį, kadangi šiam plėtoti ir įgyvendinti projektą „Jaunojo ūkininko M. B. ūkio įkūrimas“ reikėjo turėti tam tikrą kiekį žemės ūkio naudmenų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas M. B. po ginčijamų sandorių sudarymo į ginčo žemės sklypus įgyvendino savo, kaip savininko teises, deklaravo žemės sklypus savo paraiškose, (b.l. 173, t. I), todėl negalime pripažinti, kad ginčo sutartys nesukūrė jokių teisinių pasekmių. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas M. B. realiai nesinaudoja ginčo sandoriais jam padovanotais žemės sklypais ar jais ir toliau naudojasi pirminiai ginčo sklypų savininkai, kas leistų daryti išvadą apie tai, kad ginčijami sandoriai nesukūrė jokių realių teisinių pasekmių.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus įrodymus apie kitas atsakovo D. B. sudarytas sutartis, kuriomis jis žemės sklypus dovanojo ne tik savo broliui, bet ir kitiems asmenims, kas įrodo, jog atsakovas D. B. siekė paslėpti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, kad nebūtų galima patenkinti jo kreditorių finansinių reikalavimų, laikytinas neapgrįstu. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės pateiktas dovanojimo sutartis, nurodė, kad šios sutartys nėra susijusios su nagrinėjama byla, ir su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu nėra pagrindo nesutikti. Kaip galima spręsti iš bylos duomenų, šios dovanojimo sutartys ieškovės pareikštu ieškiniu nebuvo ginčijamos, kokiais tikslais jos buvo sudarytos ar kokių ketinimų turėdami asmenys jas sudarė, taip pat nėra žinoma, o pats sutarčių pateikimo faktas šių aplinkybių neleistų nustatyti, dėl to negalima spręsti, jog minėtos sutartys galėjo patvirtinti, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos siekiant paslėpti atsakovų D. ir I. B. turimą turtą ir tokiu būdu išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktas kitas atsakovo D. B. sudarytas sutartis, nėra pagrindo jų priimti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sudarant ginčijamas sutartis D. B. neturėjo kreditorių, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. kreditorių turėjo dar iki individualios įmonės įsteigimo, o kreditoriniai įsipareigojimai didėjo iš karto po įmonės įsteigimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nėra padaręs išvados, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu D. B. neturėjo kreditorių, kadangi spręsdamas, ar yra sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu, vertino tai, ar D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ ginčo sandorių sudarymo metu turėjo kreditorių. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad būtent tuo metu, kai buvo sudaromos dovanojimo sutartys, D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ turėjo skolų kreditoriams ir negalėjo su jais atsiskaityti. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai dėl įmonės skolų ginčo sandorio sudarymo meru yra deklaratyvūs, kadangi ieškovė nenurodė nei kada, nei kokiu pagrindu atsirado įmonės skolos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės bankroto administratoriaus pateiktoje pažymoje buvo nurodyti visi įmonės kreditoriai, bet ne kreditoriai, kurie buvo ginčijamų sandorių sudarymo dienai. Taigi teismas, nenustatęs, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu ieškovė D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ turėjo kreditorinių įsipareigojimų, pripažino, kad nėra objektyvaus teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės. Taigi pirmosios instancijos teismui nepadarius išvados, kad sudarant ginčijamas sutartis D. B. neturėjo kreditorių, negalima pripažinti pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad tokia išvada yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga, todėl ieškovė, teigdama, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti vykdyti D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ įsipareigojimus kreditoriams, paslėpti turimą turtą, turėjo įrodyti šias aplinkybes, o kartu ir aplinkybes, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu minėta įmonė turėjo kreditorių, kurių interesai sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamų sandorių nėra pagrindo pripažinti nei apsimestiniais sandoriais, nei juos pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.66 straipsnio nuostatomis, kadangi ieškovė neįrodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ turėjo kreditorinių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad viena iš ginčijamų dovanojimo sutarčių (sudaryta 2009 m. kovo 24 d.) buvo sudaryta dar iki individualios įmonės įsteigimo, todėl kokiu būdu ji galėjo pažeisti minėtos individualios įmonės būsimų kreditorių teises, nėra aišku. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad kitų ginčijamų sutarčių sudarymo metu (2009 m. gegužės 25 d.). D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ turėjo kokių nors kreditorinių įsipareigojimų, dėl ko teismas, nesant įrodymų apie turimus minėtos individualios įmonės kreditorinius įsipareigojimus pagrįstai pažymėjo, kad mažai tikėtina, jog sudarant ginčijamus sandorius, kai nuo įmonės įsteigimo praėjo labai trumpas laiko tarpas (12 dienų), individuali įmonė galėjo būti įgijusi finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Taip pat pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės administratorius negalėjo nurodyti, ar ginčijamų sandorių sudarymo dienai D. B. individuali įmonė „Verslomatas“ turėjo kreditorių, o tuo pačiu patvirtino, kad individualios įmonės „Verslomatas“ finansinė padėtis nebuvo bloga. Tačiau pažymėtina, kad byloje esantys duomenys (ieškovės bankroto administratoriaus teismui pateikta pažyma apie skolų susidarymo datas, b.l. 164–165, t. I) patvirtina, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu kreditorinių įsipareigojimų turėjo D. B. kaip fizinis asmuo (iš viso trys kreditoriai ir kreditorinių įsipareigojimų suma 187 972,31 Lt), tačiau net ir nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos manymu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo išvada dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra pagrįsta. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog sudarant ginčijamus sandorius atsakovas D. B. negalėjo įvykdyti pirmiau nurodytų įsipareigojimų savo kaip fizinio asmens kreditoriams, o priešingai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, ieškovės bankroto administratorius bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad ginčo sandorių sudarymo dieną atsakovas turėjo turto, t. y. du butus, traktorių, žemės sklypų ir kt., dėl ko manytina, kad ginčo sandorių sudarymas atsakovui turint kito turto, negalėjo turėti lemiamos įtakos negalėjimui patenkinti šiuos reikalavimus.Taigi pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė esant sąlygas ginčijamas dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Teisėjų kolegija apeliantei neginčijant kitų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sąlygų pripažinti ginčijamas dovanojimo sutartis negaliojančiomis neegzistavimo, dėl actioPauliana taikymo sąlygų nepasisako.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas ieškinį atmetė remdamasis ir tuo pagrindu, kad ieškovė praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės bankroto administratoriui apie ginčijamus sandorius vėliausiai turėjo būti žinoma 2010 m. rugsėjo mėnesį ir ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama. Teismas, vadovaudamasis tuo, kad ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actioPauliana pagrindu gali būti pareikštas per 1 metus nuo sužinojimo apie kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, pagrįstai laikė, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2011 m. rugsėjo mėnesį, kai tuo tarpu ieškinys teisme buvo gautas 2013 m. liepos 24 d. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovės administratorius ieškinio nereiškė tik dėl to, kad teisme buvo nagrinėjama byla dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal kreditoriaus ieškinį, negali būti laikomos pateisinančiomis ieškinio senaties termino praleidimą. Nurodytos aplinkybės negali būti laikomos nei sudarančiomis pagrindą sustabdyti ieškinio senaties terminą, nei jį nutraukiančiomis. Argumentas, kad ieškovė ieškinio negalėjo pareikšti anksčiau dėl to, kad kituose teismuose vyko ginčai dėl šių sandorių, laikytinas nepagrįstu, kadangi ieškovė į nagrinėjamą bylą galėjo įstoti bendraieškiu ar trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė į teismą kreipėsi iš karto, kai tik buvo baigti nagrinėti ginčai dėl ginčijamais sandoriais padovanotų žemės sklypų, kadangi byloje nustatyta, jog dar 2011 m. spalio 28 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas ieškovės UAB „BalticAgro“ atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir civilinę bylą nutraukė. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2013 m. liepos 24 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo minėtos nutarties priėmimo, todėl negalima laikyti, kad ieškinys pateiktas iš karto po ginčų kitose bylose pasibaigimo. Kaip jau buvo nurodyta, bankroto administratorius turi pareigą ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, tačiau toks jo nepateisinamas neveikimas, nesiėmimas laiku ir tinkamų priemonių kreditorių interesams užtikrinti, prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo bylos nagrinėjimo teisme metu nepareiškimas, negali būti laikomas atidaus ir rūpestingo bankroto administratoriaus elgesiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavęs ginčo teisinius santykius ir taikęs materialinės teisės normas, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ieškovės ginčijamas dovanojimo sutartis ieškovei neįrodžius, kad ginčijamų sutarčių sudarymas pažeidė D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ kreditorių interesus. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistinos iš atsakovų jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašė priteisti I. B. iš apeliantės 1 100 Lt išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina I. B. turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai (b.l. 34–35, t. II). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų maksimalių užmokesčių už advokato teisinę pagalbą dydžių, todėl atmestus apeliacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos I. B. iš ieškovės bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainiųrajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti I. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“, juridinio asmens kodas 302338822, 1 100 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą litų) (318,58 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius