Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

4. Nuteistojo N. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos

6. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus dėl savo šeimos nario – tėvo A. M. nužudymo itin žiauriai. Jis nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su tėvu metu, tyčia rankų kumščiais, kėde bei lūžusios kėdės dalimi smogė daugybinius smūgius A. M. į galvą, veidą, šoną bei kitas kūno vietas, ne mažiau kaip 73 trauminiais poveikiais, ilgalaikiu mušimu sukeldamas A. M. itin didelį skausmą bei kančias ir padarė nukentėjusiajam kūno sužalojimus, vėliau nuo smūgių A. M. nugriuvus ant grindų, toliau smurtaudamas smogė ne mažiau kaip 2 kartus į krūtinę, padarydamas kūno sužalojimus, nuo kurių komplikacijų A. M. netrukus įvykio vietoje mirė.

8. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas atima kito žmogaus gyvybę kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Kiekvienas nužudymas savaime vertinamas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau papildomai šio požymio buvimas kaltininko veiksmuose gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į veikos padarymo būdą (pvz., sudeginimas, sušaldymas, ypač didelių fizinių kančių sukėlimas), taip pat ir kitas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo arba paties kaltininko žiaurumą. Šis veiką kvalifikuojantis požymis žymi nužudymo padarymo būdą, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumas tokiu atveju yra daug didesnis būtent dėl išskirtinio veikos padarymo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018). Teismų praktikoje nurodoma, kad nužudymas itin žiauriai suprantamas kaip veika, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2011, Nr. 2K-146/2014, Nr. 2K-55-699/2017 ir kt.). Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų skaičių, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-234-511/2022 ir kt.).

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje padaryta motyvuota ir pagrįsta išvada, kad šiuo atveju nužudymą kvalifikuojantis požymis – itin žiauriai – buvo inkriminuotas pagrįstai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, jog nuteistasis suvokė savo veikos pobūdį, sąmoningai leido atsirasti veikos rezultatui, kurį sukelia ypatingas žiaurumas.

10. Šioje byloje nustatyta, kad įvykio metu N. M. A. M. tyčia sudavė daugybinius smūgius (ne mažiau kaip 73 trauminiais poveikiais) į galvą, veidą, šoną bei kitas kūno vietas, sukėlusius nežymų bei nesunkų sveikatos sutrikdymus. Vėliau nuo smūgių A. M. nugriuvus ant grindų, N. M. toliau smurtavo ir sudavė ne mažiau kaip 2 kartus į krūtinę, padarydamas krūtinės sumušimą su abipusiais šonkaulių lūžimais, pasieninės krūtinplėvės ir dešinio plaučio pažeidimais. Šie sužeidimai komplikavosi vidiniu kraujavimu, kraujo ir oro susikaupimu dešinėje pleuros ertmėje, dėl to A. M. netrukus įvykio vietoje mirė. Dėl visų suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų visumos nukentėjusysis neabejotinai patyrė itin didelį skausmą ir kančias. Atkreiptinas dėmesys, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotoja A. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykus į įvykio vietą apžiūrėjo nužudytojo kūną, kuris gulėjo ant grindų, kruvinas, buvo daug smurto žymių, aplink daug kraujo. Pats N. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo tėvui suduotų smūgių net jo paties ranka buvo ištinusi. Tokią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada Nr. G2508/2022(02), kurioje nurodyti N. M. konstatuoti sužalojimai, tarp kurių poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti prieš 2-6 paras iki apžiūros, vykusios 2022 m. lapkričio 14 d. Sužalojimai padaryti kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu. Poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje galėjo būti padaryti smūgiuojant. Nuteistasis N. M. teisiamajame posėdyje nurodė ir tai, jog prieš tėvą galėjo smurtauti apie pusvalandį. Nuteistasis teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad smurtauti prieš tėvą pradėjo tuomet, kai šis pradėjo jį koneveikti, plūsti necenzūriniais žodžiais. Dešinės rankos kumščiu sudavė smūgius tėvui į nosį, lūpas, kaktą, matė tėvo veidu bėgantį kraują. Tėvas nesiliovė jo plūsti, todėl jis tęsė smurtinius veiksmus ir paėmęs kambaryje stovėjusią medinę taburetę ja trenkė tėvui. Nuo smūgio taburetė subyrėjo į keletą dalių. Smūgis buvo stiprus, nes nuo jo tėvas nugriuvo ant grindų, tuomet su taburetės dalimi sudavė tėvui kitus smūgius. Specialistas D. T., atlikęs mirusiojo lavono teismo medicininį tyrimą ir pateikęs specialisto išvadą Nr. M 1026/2022(02) apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog A. M. nustatyti kūno sužalojimai padaryti bendrai ne mažiau 75 trauminių poveikių (73 trauminiai poveikiai ir 2 smūgiai) ir kiekvienas patirtas sužalojimas sukelia skausmą. Būtina įvertinti ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. M 1026/2022(02) nurodyta, kad ant nužudytojo rankų buvo nustatytos muštinės žaizdos ir odos nubrozdinimai, poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, jie padaryti ginantis nuo suduodamų smūgių, padarytų ne mažiau kaip 19 trauminių poveikių. Tai rodo, kad sužalojimus A. M. patyrė būdamas sąmoningas, besigindamas nuo patiriamo smurto.

11. Pirmiau aptarti nuteistojo parodymai apie smurtavimo prieš tėvą aplinkybes, taip pat specialisto išvadoje Nr. M1026/2022(02) nužudytajam konstatuoti sužalojimai parodo šio nužudymo ypatumą, iš jų pobūdžio galima spręsti, kad N. M. prieš nužudytąjį naudojo smurtą jį mušdamas ne tik rankomis, bet ir nuo suduoto smūgio sulūžusios kėdės dalimi, dauguma padarytų sužalojimų nukentėjusiajam buvo itin skausmingi, be to, akivaizdu, jog tokiam sužalojimų kiekiui padaryti reikia tam tikro laiko tarpo, kuris netrunka tik akimirką. Taigi A. M. buvo ilgą laiką intensyviai mušamas, jam nustatyti daugybiniai sužalojimai, padaryti ne mažiau kaip 75 trauminiais poveikiais į galvą, veidą, šoną, krūtinę ir kitas kūno vietas. Nuteistasis nurodė, jog naktį girdėjo iš skausmo vaitojantį tėvą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro vienareikšmišką išvadą, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. M. žalojimo metu patyrė itin didelius skausmus (išgyvenimus).

12. Iš nuteistojo parodymų matyti, jog, kuomet tėvas nuo jo smūgių nugriuvo ant žemės, jis įjungė šviesą pažiūrėti, ką padarė. Pamatė, kad tėvui ant veido ir krūtinės bėgo kraujas. Išsigando dėl to, ką padarė. Iš vonios atsineštu skuduru tėvui pavalė kraują, tačiau šis jį stūmė nuo savęs. Tada jis paliko tėvą gulėti ant grindų, išjungė šviesą ir nuėjo miegoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės parodo, kad nuteistasis suprato, jog tėvo sveikatai ar gyvybei yra pavojus, tačiau nesiėmė jokių priemonių suteikti bent kokią pagalbą. Tai parodo, kad nuteistasis net nemėgino ne tik išvengti savo panaudoto smurto prieš savo tėvą padarinių – jo mirties, bet ir iki mirties tėvo patirto fizinio skausmo ir kančių.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog smurtauti prieš tėvą N. M. pradėjo tik po šio išsakytų įžeidimų, kurie tęsėsi ir suduodant jam smūgius, tačiau ir ši aplinkybė buvo įvertinta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į liudytojų G. B., Z. J., D. T., R. K. parodymuose nurodytas aplinkybes apie ramų ir taikų N. M. būdą, o taip pat N. M. nurodytas aplinkybes apie konflikto su tėvu pradžią, t. y., jog tėvas, žinodamas, kad jis supyks, jį užgauliojo, padarė išvadą, jog nukentėjusiojo A. M. elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas, ir tokius nukentėjusiojo veiksmus pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas ). Abejones įvertinęs kaltinamojo naudai, teismas nustatė šią N. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo, teisėjų kolegija šios nuosprendžio dalies neperžiūri ir nekeičia. Vis dėlto teisėjų kolegija atmeta nuteistojo bandymą provokuojančiu savo tėvo elgesiu paneigti jo paties suvokimą apie smūgiais savo tėvui sukeliamą skausmą ir kančias. Kolegijos nuomone, nuteistojo elgesiui reikšmės turėjo ne tik paties nukentėjusiojo elgesys, bet ir pirmiausia nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio ir tai pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pagal bylos aplinkybes ir net paties N. M. parodymus teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suprato savo panaudoto smurto pobūdį ir smūgių sudavimo tėvui sukeliamą skausmą ir kančias. Teismo padaryta išvada apie N. M. veikimą tiesiogine tyčia pagrįsta ir dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis N. M. savo tėvą nužudė tiesiogine tyčia. Tai, kad nužudytasis buvo mušamas ne tik rankomis, bet ir medinės kėdės dalimi, sužalojimai padaryti visame kūne, taip pat ir pavojingose gyvybei kūno vietose – galvoje ir krūtinės srityje, itin didelis smūgių kiekis, padarytų sužalojimų mastas, ilgas smurto naudojimo laikas bei tai, jog kaltininkas nesiėmė priemonių suteikti bent kokią pagalbą, rodo, kad N. M. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tai, jog nužudytajam sukelia dideles fizines kančias, ir to siekė – veikė tiesiogine tyčia. Šios nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto versiją, kad jis nesuvokė, jog nukentėjusiajam atima gyvybę itin žiauriai.

15. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su itin žiauriu A. M. nužudymu, vertindamas byloje esančius įrodymus laikėsi BPK įtvirtintų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, įrodymus vertino nuosekliai, lygino byloje esančius duomenis tarpusavyje, įvertino jų visumą ir pagrįstai N. M. pripažino kaltu itin žiauriai nužudžius savo šeimos narį (BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktai).

Dėl bausmės

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi, jo nusikalstamą veiką išprovokavo netinkamas tėvo A. M. elgesys. Pats N. M. nelinkęs inicijuoti konfliktų, priešingai, jis linkęs jų išvengti. Be to, jam diagnozuoti įvairūs susirgimai, nustatytas dalinis darbingumas. Apelianto manymu, įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, jos mechanizmą, tiek kaltininko asmenybę, jo socialinius ryšius, tiek nukentėjusiojo, nuteistojo bei visuomenės interesus, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta.

17. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalyje, padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

18. Kaip numatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininką, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos situacijoms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina, kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė, vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021 ir kt.).

19. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose numatytą nusikaltimą skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę N. M., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę, kad byloje buvo nustatytos dvi N. M. atsakomybę lengvinančios bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės. Skundžiamu nuosprendžiu N. M. už minėtą nusikalstamą veiką paskirta artimesnė sankcijos žemutinei ribai laisvės atėmimo bausmė (10 metų laisvės atėmimas). Tokia bausmė rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta. N. M. paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, jos pobūdį, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pagrindo keisti tokią bausmę ir ją švelninti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kaip to prašoma N. M. apeliaciniame skunde, neturi pagrindo.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybių, apibūdinančių tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir nuteistojo pavojingumą, visumą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistojo N. M. neteisėto elgesio vertinti kaip mažiau pavojingo, taip pat ir jo padarytos veikos pavojingumas nėra mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas. Nuteistasis N. M. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, nuteistasis itin žiauriai nužudė savo tėvą. Nužudęs savo tėvą nuteistasis padarė ypatingą žalą nužudytojo, o tuo pačiu ir savo artimiesiems ir visuomenei, nusikaltimas sukėlė neatstatomas pasekmes. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi, taip pat, jog jo nusikalstamą veiką išprovokavo netinkamas tėvo elgesys, nes pats apeliantas nelinkęs inicijuoti konfliktų, ir tai jį apibūdina teigiamai, tačiau paminėtos aplinkybės jau buvo įvertintos skundžiamame nuosprendyje, be to, asmens pavojingumą apibūdina ne vien tik šios aplinkybės. Skirdamas N. M. bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje nustatyta, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nužudytojo elgesys, tačiau savaime tai nėra ta aplinkybė, kurios pagrindu veiką, dėl kurios nuteistas N. M., galima būtų vertinti kaip reikšmingai mažesnio pavojingumo. Nuteistasis padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, tiesiogine tyčia padarytas nužudymas ir nustatyti net du kvalifikuojantys požymiai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai parodo ne mažesnį, o netgi didesnį negu tipinis nusikaltimo pavojingumą. .

21. Skundžiamame nuosprendyje atsižvelgta ir į tai, kad N. M. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nevedęs, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Įvertinus šiuos duomenis spręsti, jog nuteistajam paskirta bausmė neteisinga dėl jo socialinių ryšių, taip pat nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, paminėtus jo apeliaciniame skunde. Bylos duomenys patvirtina, kad N. M. diagnozuoti tam tikri susirgimai, jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis (t. 2, b. l. 110) ir nors šios aplinkybės yra svarbios, tačiau nėra pakankamos išvadai apie išimtines aplinkybes, dėl kurių būtų pagrindas nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad sveikatos būklė nesutrukdė nuteistajam piktnaudžiauti alkoholiu ir padaryti labai sunkų nusikaltimą

22. Atsižvelgdama į išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jokios išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą manyti, kad BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas N. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir sudarytų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas nuteistąjį teigiamai, o taip pat ir neigiamai apibūdinančias aplinkybes įvertino ne atskirai, o kartu su nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam N. M. neprieštarauja teisingumo principui ir leis pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas , skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Taip pat atsižvelgė ne tik į dvi N. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į jo sveikatos būklę ir į kitus bylos duomenis, apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes, mano, kad dar labiau švelninti N. M. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji yra teisinga ir ją keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria: