Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 2K–424/2013Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00204-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

2013 m. lapkričio 12 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas apkaltinamasis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendis ir T. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; M. K. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu T. K. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66, 65 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., M. K. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. ir M. K. buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad 2011 m. birželio 17 d., apie 18 val., veikdami bendrai, viešoje vietoje – UAB „G“ parduotuvėje, esančioje Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, elgdamiesi ypatingai įžūliai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiesiems, aplinkiniams ir aplinkai, garsiai šūkavo, vartojo necenzūrinius žodžius pardavėjų E. P. ir B. J. atžvilgiu, tyčia mėtė parduotuvės vitrinose sudėtas prekes, sudaužė stiklinį vitrinos stovą, padarydami UAB „G“ 200 Lt turtinę žalą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė nukentėjusiųjų E. P., B. J., liudytojos V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolais, kitais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl T. K. ir M. K. kaltės, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurių pagrindu konstatuota, jog įvykio metu nusikalstamą veiką padarė T. K. ir M. K., tik patvirtina viešosios tvarkos pažeidimo faktą nurodytoje vietoje, nurodytu laiku, tačiau nepatvirtina T. K. ir M. K. kaltės dalyvavus šios nusikalstamos veikos padaryme.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmos instancijos apkaltinamąjį nuosprendį, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados yra nepagrįsti.

Šis teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino teigdamas, kad buvo netinkamai įvertintos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos nepagrįstos išvados dėl T. K. bei M. K. kaltės, t. y., vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus (išteisinamajame nuosprendyje nurodoma, kad netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada esanti nepagrįsta. Viena iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narių taip pat nesutiko su tokiu kolegijos sprendimu ir byloje pareiškė atskirąją nuomonę, kurioje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai patikrino byloje visus surinktus įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, priėmė teisėtą, pagrįstą nuosprendį, todėl, jos manymu, šio nuosprendžio naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį teisinio pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos motyvuotai išdėstė logiška seka. Pakitus nukentėjusiųjų pozicijai, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, ėmėsi procesinių priemonių įrodymams patikrinti (pareigūnų A. Ž. ir D. Z. apklausa teisme) ir nustatė, kad įrodymai gauti teisėtais būdais. Teismas pagrįstai savo nuosprendyje nurodė, kad procesinių veiksmų metu buvo užfiksuoti ne vien tik kaltinimui palankūs duomenys, bet ir nukentėjusiųjų bei liudytojų išsakytos abejonė, pvz., E. P., atpažindama iš nuotraukų M. K., nurodė, kad jis „panašus į tą, kur aukščiausias“, o dėl T. K. nurodė net neabejojanti; B. J., atpažindama T. K., nurodė, kad tai tas pats, esanti visiškai įsitikinusi, dėl M. K. nurodė, jog 96 proc., kad tai tas pats; V. B., atpažindama M. K., nurodė, jog jis panašus į buvusį parduotuvėje. Šios aplinkybės pagrįstai leido teismui konstatuoti, kad įrodymai buvo renkami teisėtai ir fiksuojami objektyviai, nepažeidžiant proceso įstatymų reikalavimų. Tokie duomenys yra įrodymai ir jie patvirtina aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir netiesioginiais įrodymais, motyvuotai nurodė, kuriuos ir kodėl bylos duomenis atmeta ir kuriais remiasi. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus byloje, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados buvo paremtos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl jį naikinti nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir nekonstatavo, kad kuris nors byloje esantis įrodymas būtų gautas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir tuo pagrindu negalėtų būti laikomas įrodymu.

Panaikindamas teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pats esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, todėl šio teismo nuosprendis negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl T. K. ir M. K. dalyvavimo nusikaltimo padaryme neįrodytumo nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad parodymų atpažinti iš nuotraukų metu tiek abi nukentėjusiosios, tiek liudytoja V. B. nurodė konkrečius asmenų, kuriuos atpažino iš nuotraukų, veiksmus, kiekviena jų šio procesinio veiksmo metu dėl atpažįstamo asmens išsakė tiek savo įsitikinimą, tiek abejones. Liudytoja V. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta po dviejų savaičių po įvykio, o dabar praėjo jau metai ir ji nebeatsimenanti, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir padarė išvadą, kad liudytoja teismo posėdyje negalėjo patvirtinti, jog būtent kaltinamieji buvo įvykio vietoje ir atliko nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepakankamai vertino ir apklaustų liudytojais pareigūnų D. Z. ir A. Ž. parodymus apie su nukentėjusiomis atliktų proceso veiksmų – atpažinimų iš nuotraukų – aplinkybes, t. y. kad nukentėjusiųjų pozicija ir liudytojų parodymai buvo užfiksuoti iš jų žodžių, ir nepagrįstai laikė, kad šių liudytojų (pareigūnų) parodymai neturi įrodomosios reikšmės. Liko neįvertinta ir tai, kad automobilis, kuriuo į įvykio vietą atvyko kaltininkai, priklauso V. K., kuri nurodė, jog automobiliu naudojasi tik jos sūnūs.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje esančių įrodymų vertinimas atskirai vienas nuo kito, o kai kurių duomenų nepakankamas vertinimas, duomenų nesusiejimas į vieną logišką seką sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą bei lėmė pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstą panaikinimą.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados dėl T. K. ir M. K. kaltės nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Kasacinio skundo argumentai, kad ne pirmosios instancijos teismas, bet apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurių pagrindu konstatuota, jog įvykio metu nusikalstamą veiką padarė T. K. ir M. K., tik patvirtina viešosios tvarkos pažeidimo faktą nurodytoje vietoje nurodytu laiku, tačiau visi šie įrodymai nei atskirai paimti, nei jų visuma, neabejotinai nepatvirtina T. K. ir M. K. kaltės dalyvavus šios nusikalstamos veikos padaryme. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados negalima laikyti pagrįsta, nes ji padaryta esmingai pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Šių įstatyminių nuostatų privalo laikytis ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau šis teismas jų nesilaikė. Parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusiosios B. J., E. P., liudytoja V. B. atpažino T. K. ir M. K. kaip asmenis, padariusius jiems inkriminuojamus chuliganiškus veiksmus. Tačiau teismo posėdžio metu šios nukentėjusiosios ir liudytoja pakeitė parodymus ir ėmė aiškinti, kad įvykio metu T. K. ir M. K. nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas tai vertindamas nurodė, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos pozicija atpažįstant kaltininkus pagal nuotraukas ir neatpažįstant jų teismo posėdžių salėje negali būti pripažinta parodymų pakeitimu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad parodymo atpažinti metu BPK 192 ir 195 straipsnių nustatyta tvarka nukentėjusiosios ir liudytoja davė parodymus, kurie užfiksuoti atpažinimo pagal nuotraukas protokoluose ir yra parodymo atpažinti veiksmo sudėtinė dalis. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusiosios E. P., B. J. bei liudytoja V. B. iš nuotraukų atpažino T. K. ir M. K. kaip asmenis, parduotuvėje padariusius nusikalstamus veiksmus, nurodė, kokius veiksmus atliko vienas ir kitas, pagal kokius požymius juos atpažįsta, ir tai, dėl ko yra neabejotinai įsitikinusios, taip pat ir abejones. Nukentėjusioji E. P., atpažindama T. K. parodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų ir net neabejoja, kad jis buvo parduotuvėje, ir tai, kokius veiksmus jis atliko. Atpažindama M. K. ji nurodė, kad jis panašus į asmenį, buvusį parduotuvėje, tačiau, ar tai tas pats asmuo, tiksliai nurodyti negalinti. Nukentėjusioji B. J., atpažindama T. K. parodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų ir esanti visiškai įsitikinusi, jog šis įvykio metu buvo parduotuvėje, ir tai, kokius veiksmus jis atliko. Atpažindama M. K. ji nurodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų ir esanti 96 procentais tikra, jog įvykio metu jis buvo parduotuvėje, ir tai, kokius veiksmus jis atliko. Liudytoja V. B., atpažindama T. K. parodė, kad jį atpažįsta pagal veido bruožus ir neabejoja, jog įvykio metu jis buvo parduotuvėje ir tai, kokius veiksmus jis atliko. Atpažindama M. K. ji parodė, kad jis panašus į asmenį, buvusį parduotuvėje, tačiau tuo nesanti visiškai tikra, ir tai, kokius veiksmus jis atliko. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino šių parodymų metu gautų duomenų kontekste su kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma. Netyrė ir nevertino, dėl kokių priežasčių nukentėjusiosios E. P., B. J. ir liudytoja V. B. teismo posėdyje pakeitė parodymus, nepagrįstai nurodydamas, kad parodymų keitimo nebuvę.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais buvo apklausti D. Z. ir A. Ž. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai vietoje A. Ž. nurodoma, kad buvo apklaustas A. K.) dėl aplinkybių, susijusių su atpažinimų iš nuotraukų atlikimu, dėl atpažinimo protokoluose nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų fiksavimo. Šie liudytojai patvirtino, kad nukentėjusiosios ir liudytoja V. B. parodymo atpažinti metu parodymus davė laisva valia, jų parodymai užfiksuoti pagal jų žodžių. Apeliacinės instancijos teismas D. Z. ir A. Ž. paminėtus parodymus nepagrįstai įvertino kaip neturinčius įrodomosios reikšmės, nes esą byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių T. K. ir M. K. kaltę. Tinkamai, kontekste su kitais įrodymais, nebuvo vertinami liudytojo D. Z. parodymai, jog per kitus asmenis buvo bandoma paveikti tyrimo eigą, kad T. K. ir M. K. nebūtų pripažinti įtariamaisiais.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino T. K. ir T. K. pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji B. J. tvirtino, kad šie įsėdo į BMW automobilį, nurodė ir automobilio valstybinį numerį. Liko neįvertinta ir tai, kad nurodytas automobilis priklauso V. K. , kuri parodė, kad automobiliu naudojosi tik jos sūnūs T. K. ir M. K..

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso normų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos motyvuotai išdėstė į logišką seką. Nukentėjusiosioms E. P., B. J., liudytojai V. B., pakeitus parodymus šis teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ėmėsi procesinių priemonių įrodymams patikrinti, sprendime motyvuotai išdėstė, kodėl vienus bylos duomenis atmeta, o kitais remiasi. Teismas nenustatė, kad byloje esantys duomenys būtų buvę gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nebuvo jokio pagrindo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo padaryti minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sutrukdė šiam teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 dienos nuosprendį ir palikti galioti be pakeitimų Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 dienos nuosprendį, kuriuo T. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 66, 65 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d; M. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams.