Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Reginos Cemnolonskienės ir Algimanto Smolsko, sekre­to­riau­jant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam T. K., jo gynėjui advokatui Romualdui Briliui, nuteistajam M. K., jo gynėjai advo­katei Ramunei Grefienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Mari­jam­po­lės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. K. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviems mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsi­re­gis­truo­ti darbo biržoje ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo die­nos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rū­pinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 str., 65 str., į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011-11-16 iki 2011-11-18.

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atė­mi­mu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pra­džia skaičiuojama nuo bausmės pradėjimo vykdyti faktinio momento.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių ir atlikusi dalinį įrody­mų tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. ir M. K. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, tai yra 2011-06-17, apie 18 val., veikdami bendrai, viešoje vietoje – UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų, elgdamiesi ypatingai įžūliai, be jokio pa­tei­sinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demons­truo­da­mi nepagarbą nukentėjusiems, aplinkiniams ir aplinkai, garsiai šūkavo, vartojo necenzūrinius žo­džius pardavėjų E. P. ir B. J. atžvilgiu, tyčia mėtė parduotuvės vitrinose sudėtas prekes, sudaužė stiklinį vitrinos stovą, taip padarydami UAB (duomenys neskelbtini) 200 litų turtinę žalą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad byloje teismui ver­tinant įrodymus nebuvo pagrindu objektyvi bylos medžiaga, o įrodymų vertinimas buvo sutapatintas su teisėjo vidine nuojauta ir asmeniniu noru. Teismas priėmė, vertino ir vadovavosi tik tais įro­dy­mais, kurių pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisinančius įrodymus teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė, nuosprendyje nenurodė, kuo pasireiškia nuteistojo parodymų nenuoseklumas ir nelogiškumas. Bylos nagrinėjimo metu teismas nesiaiškino apie jo išvykimo į Vokietiją ap­lin­ky­bes. Artimųjų (brolio, žmonos, motinos) neklausė aplinkybių dėl jo veido sužalojimo, aki­nių nešiojimo, dėl jo išvykimo į Vokietiją. Skunde taip pat pažymima, kad nukentėjusiosios E. P., B. J. ir liudytoja V. B., ikiteisminio tyrimo metu pagal nuotrauką atpažinusios T. K. kaip asmenį, kuris įvykio metu buvo parduotuvėje, teisme jau jo neatpažino, nurodė, kad į nusikalstamą veiką padariusį asmenį jis yra tik „panašus“. Teisme apklausta liudytoja V. B. nurodė, kad asmenis matė tik iš nugaros. Ikiteisminio tyrimo metu atlik­damas procesinį veiksmą – parodymą atpažinti pagal asmens nuotrauką, tyrėjas nesi­lai­kė BPK 191 str. 2 d. rei­ka­la­vi­mo pirmiau apklausti apie žymes ir ypatybes, pagal kurias gali atpa­žinti asmenį, ir BPK 194 str. 4 d. numatyto reikalavimo – po atpažinimo pasiūlyti paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes tas as­muo buvo atpažintas. Nors tyrėjai D. Z. ir A. Ž. ir buvo apklausti teisme, tačiau vertinant jų parodymus atsižvelgtina į tai, kad jie yra policijos pareigūnai ir parodymus davė apie savo darbą byloje, dėl to jų parodymai yra subjektyvūs.

Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Marijam­po­lės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, jį išteisinti ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas, pripažinęs jį kaltu, rėmėsi vien prielai­do­mis, nevertino jo, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų, vertino juos iškreipdamas bei užkirto jo teisę siekti teisingo bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimo. Nei kaltinime, nei teismo nuosprendyje jo veiksmai ir jų padariniai nebuvo indi­vi­dua­li­zuoti. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nesilaikė BPK 2 str. rei­ka­la­vi­mų imtis įstatymu numatytų prie­mo­nių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Proceso metu nukentėjusiosios ir liudytoja aiškino, kad įvykio vietoje buvo trys vyriškiai, kurių ūgio skirtumas gana žymus, jie buvo apie 30 m. amžiaus, tačiau trečias asmuo nenustatytas. Nukentėjusioji E. P. 2011-06-17 apklausoje nu­ro­do, kad aukščiausias vyriškis buvo virš 180 m, o žemiausias – apie 170 m. Tuo tarpu jo ir T. K. ūgis yra beveik identiškas. Teismas laiko neginčytinai įro­dy­tu tai, kad į nusi­kal­timo vietą nuteistieji buvo atvežti automobiliu BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklau­san­čiu V. K., tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas nesi­aiškino automobilį vai­ravusios moters, kuri betarpiškai buvo ir įvykio liudininkė. Nuken­tė­ju­sio­ji E. P. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole nurodė, kad iš pateiktų as­me­nų fotonuotraukų atpa­ži­no M. K. kaip aukščiausio ūgio, kuris ją keikė bei gra­sino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. P. patvirtino, kad tarp salėje esančių kalti­na­mųjų to aukšto ir agresyviausio nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nu­kentėjusioji B. J. parodė, kad salėje esantys kaltinamieji atrodo visai kitaip nei asmenys, kuriuos ji atpažino nuotraukose. Liudytoja V. B. pa­ro­dė, kad vyriškius matė iš nugaros, todėl negalėjo patvirtinti, kad kaltinamieji buvo parduotuvėje.

Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 191 str. 2 d. reikalavimai, nes nei nukentėjusiosios, nei liudytoja nebuvo apklaustos apie žymes ir ypa­ty­bes, pagal kurias jos gali atpažinti asmenį. Todėl šio veiksmo metu gauti duomenys yra iškreipti ir, va­do­vaujantis BPK 20 str. negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes pagrindiniai bruožai, pagal kuriuos jis buvo neva atpažįstamas, buvo – aukščiausias ir žemiausias, tačiau neaišku, kaip tą buvo galima nus­ta­tyti atliekant asmens atpažinimą iš fotonuotraukų. Šis šiurkštus baudžiamojo proceso taisyklių pa­žeidimas leidžia pagrįstai abejoti viso by­los tyrimo ir nagrinėjimo teisingumu bei objektyvumu. Be to, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką tyrimo veiksmas vyko pažeidžiant jo atlikimo tvarką, nes atpažinimui buvo pa­teiktos nuotraukos asmenų, panašių ne pagal amžių ir išvaizdą šiai dienai, kaip to reikalauja įsta­ty­mas, o mažiausiai 10 metų jaunesnio jo nuotraukos. Todėl šio tyrimo veiksmo metu gauti duomenys įrodymais laikomi būti negali.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, pa­tvir­tino apeliacinių skundų argumentus.

Pro­ku­rorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusioji E. P. nurodė, kad M. K. įvykio metu tikrai nebuvo, dėl T. K. nėra įsitikinusi. Atpažindama iš nuotraukų nebuvo įsitikinusi.

Nukentėjusioji B. J. nurodė, kad nukentėjo ne nuo nuteistųjų. Ikiteisminio tyrimo metu nuotraukose parodytus asmenis atpažino kaip panašius į dalyvavusius nusikaltime. Teisme pamatė visai kitus žmones.

Nuteistųjų T. K. ir M. K. apeliaciniai skundai tenkinami.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­liš­ku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl T. K. ir M. K. kaltės padarius nusi­kals­tamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., taip pat netinkamai pritaikė bau­džiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Viešosios tvarkos pažeidimo faktas ir šios nusikalstamos veikos subjektų veiks­mai yra įrodyti nukentėjusiųjų B. J., E. P. ir liudytojos V. B. paro­dy­mais apie įvykio aplinkybes, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais bylos dokumentais. Tai nėra ginčijama.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d. ir 5 d.). Skun­džia­mame nuosprendyje įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė T. K. ir M. K. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje ir jų kal­tę, iš esmės yra nukentėjusiosioms B. J., E. P. ir liudytojai V. B. iki­teis­mi­nio tyrimo metu pateikimo atpažinti pagal nuotraukas T. K. ir M. K. protokolai (t. 1, b. l. 25-26, 27-31, 41-48, 55-62). Parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusiosios ir liudytoja atpažino T. K. ir M. K. kaip atlikusius viešosios tvarkos trikdymo veiksmus par­duo­tu­vėje. Taip pat jų kaltė grindžiama nukentėjusiosios B. J. nurodytu faktu, kad kaltininkai prie parduotuvės atvyko ir iš ten išvyko automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklauso nu­teistųjų motinai V. K..

Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios B. J. ir E. P. nepatvirtino, kad jų pagal fotonuotraukas atpažinti asmenys yra kaltinamieji T. K. ir M. K. – B. J. nurodė, kad salėje esantys kaltinamieji atrodo visai kitaip, nei atrodė nuo­traukose, o E. P. tvirtino, kad M. K. parduotuvėje tikrai nebuvo, o dėl T. K. abejoja, apylinkės teismas nuosprendyje atmetė pakitusią nukentėjusiųjų poziciją, kaip neati­tin­kančią faktinių aplinkybių ir sąlygotą kaltinamųjų baimės. Nurodė, kad nukentėjusiųjų paro­dy­mai ir nuotraukų pateikimas atpažinti buvo padaryti netrukus po nusikaltimo, dar nenustačius kal­ti­na­mųjų ir pastariesiems neturint galimybių kaip nors įtakoti nukentėjusiąsias. Teismas nuos­pren­dy­je nenurodė, kokių faktinių aplinkybių neatitinka teismo posėdžio metu pateikta nukentėjusiųjų po­zi­cija. Pažymėtina, kad įtariamųjų nuotraukos atpažinti nukentėjusiosioms ir liudytojai buvo pa­teik­tos 2011 m. liepos 4 d., 5 d. ir 20 d., tai yra ne visai iš karto po įvykio. Be to, apylinkės teismas nuos­prendyje nemotyvavo, koks poveikis nukentėjusiosios buvo daromas ar galėjo būti daromas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos pozicija atpažįstant kaltininkus pagal nuo­traukas ir neatpažįstant jų teismo posėdžių salėje negali būti pripažinta parodymų pakeitimu. Savo parodymus apie nusikalstamos veikos eigą ir kaltininkų veiksmus nukentėjusiosios ir liudytoja aiškino vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teismo posė­dy­je. Tačiau asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką procesinis veiksmas nėra tolygus susitikimui teismo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu T. K. ir M. K. nukentėjusiosioms ir liudytojai nebuvo parodyti atpažinti tarp kitų asmenų.

Nuteistojo žmonos V. K. parodymų teisėjų kolegija nevertina kaip nuteistųjų kaltę patvirtinančio įrodymo. Iš parodymų turinio matyti, kad liudytojos pokalbis su vyru T. K., kurio metu apie įvykį parduotuvėje jis pasakė „viskas susitvarkys“. Ši neapibrėžta frazė nei atskirai paimta, nei kon­teks­te su kitomis aplinkybėmis, negali būti vertinama, kaip patvirtinanti jo kaltę inkriminuoto nusi­kal­ti­mo padaryme.

Tei­sė­jų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas baudžiamojoje byloje surinktus fak­ti­nius duo­me­nis be pagrindo pripažino T. K. ir M. K. kaltės įrodymais.

Nukentėjusiosios B. J. ir E. P. bei liudytoja V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad į parduotuvę atėjo trys vyrai, vieną iš kurių įvardijo, kaip aukščiausią, kitą – kaip žemiausią (E. P. parodė, kad jie buvo apie 170 cm ir virš 180 cm ūgio – t. 1, b. l. 23). Nurodė, kad šie vyrai atliko viešosios tvar­kos pažeidimo veiks­mus, tuo tarpu kai trečias vyras jokių blogų veiksmų neatliko, ramino didesnįjį ir mažesnįjį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pagal nuotraukas atpažino nuteistuosius, kaip atlikusius nusikalstamus veiksmus, M. K. įvardijo kaip aukščiausiąjį (t. 1, b. l. 25-26, 45-48), T. K. – kaip žemiausiąjį (t. 1. B. l. 27-31, 41-44). Liudytoja V. B. pagal nuo­traukas at­pa­ži­no T. K. kaip dalyvavusį nusikalstamuose veiksmuose (t. 1, b. l. 55-59). M. K. at­pa­žino kaip panašų į aukščiausiąjį dalyvavusį tuose veiksmuose. Tiek nagrinėjant bylą pirmos ins­tan­cijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme abi nukentėjusiosios nurodė, kad nei M. K., nei T. K. įvykio metu parduotuvėje nebuvo, tai yra, kad nukentėjo ne nuo šių asmenų. B. J. parodė, kad aukštesni ir stambesni buvo du asmenys. Liudytoja V. B. pirmos ins­tancijos teismo posėdyje negalėjo patvirtinti, ar būtent kaltinamieji tądien siautėjo par­duo­tuvėje, nu­ro­dė, kad jų ūgių skirtumas buvo apie pusę galvos. Nuteistieji nurodė, kad yra 180 cm (M. K.) ir 182 cm ūgio (T. K.). Tei­sė­jų kolegijai posėdžių salėje nuteistųjų ūgio skirtumas nebuvo pastebimas. Akivaizdu, jeigu nu­ken­tė­jusiosioms įvykio metu į akis krito kalti­nin­kų ūgio skir­tumas, ką jos savo parodymuose ir akcen­ta­vo, jis turėjo būti bent kiek žymesnis, ir nesiekti tik keleto centimetrų.

Nuteistieji T. K. ir M. K., ir ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme neigė buvę įvykio vietoje. M. K. nurodė, kad įvykio dieną su motinos automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti prie (duomenys neskelbtini) ežero, kur davė pasinaudoti automobiliu nepa­žįs­ta­miems asmenims.

Ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti trečio asmens, buvusio parduotuvėje (duomenys neskelbtini), ir automobilį BMW vairavusios merginos (t. 1, b. l. 72).

Esant vienareikšmiškam nukentėjusiųjų ir liudytojos aiškinimui, kad viešosios tvarkos pa­žei­dimo veiksmus atliko du skirtingo ūgio asmenys, kai nuteistieji yra beveik vienodo ūgio, taip pat prieštaringiems nukentėjusiųjų aiškinimams apie skirtingo ūgio kaltininkų vaidmenis, net ir pri­pažinus, kad įvykio metu T. K. ir M. K. buvo parduotuvėje, lieka neaišku, kuris iš jų galėjo dalyvauti nu­si­kalstamuose veiksmuose, nes šiomis aplinkybėmis, kai nėra nustatytas trečiasis įvykio vietoje buvęs asmuo, nėra žinomas bent jo ūgis, negalima neabejotinai spręsti apie nuteistųjų vaidmenį įvykio vie­toje. Tokiu atveju nėra pagrindo ir tvirtinti, kad šis trečiasis asmuo buvo tas, kuris, pasak nuken­tė­jusiųjų ir liudytojos, jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o tik ra­mi­no kitus du.

Nors ir nėra labai įtikinamas M. K. aiškinimas, kad davė pasinaudoti motinos au­to­mo­bilį nepažįstamiems asmenims ir šie galėjo būti atvykę į nurodytą parduotuvę, tačiau esant aukš­čiau nurodytoms abejonėms dėl nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, nėra pagrindo šios aplinkybės pripažinti savarankišku jo kaltės įrodymu.

Aplinkybė, kad nenustatytas asmuo savanoriškai atlygino nukentėjusiajam nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, kaip ir aplinkybė, jog tyrėjui D. Z. buvo daromas poveikis dėl T. K. ir M. K. eliminavimo iš bylos, kuri nėra nė kiek konkretizuota, nei pa­tvir­tina, nei paneigia T. K. ir M. K. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija negali vertinti šių aplinkybių niekaip kitaip, kaip prielaidų.

Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų D. Z. ir A. K., ikiteisminio tyrimo pareigūnų, parodymai apie su nukentėjusiomis B. J. ir E. P., liu­dy­toja V. B. atliktus procesinius veiksmus – įtariamųjų nuotraukų parodymą atpažinti, nesant kitų T. K. ir M. K. kaltę patvirtinančių įrodymų, savarankiškos įrodomosios reikš­mės neturi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teis­mui išnaudojus visus teisiškai regla­men­tuotus būdus ir galimybes gauti papildomai įrodymų, ga­lin­čių patvirtinti arba paneigti nuteistųjų kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltės klau­simas turi būti sprendžiamas vertinant byloje gautus ir teisminio nagri­nė­ji­mo metu ištirtus įro­dy­mus.

Kolegija sprendžia, kad šiomis aplinkybėmis aukščiau paminėti ir kiti apylinkės teismo nuos­pren­dyje nurodyti įrodymai, kurių pagrindu konstatuota, jog įvykio metu nusikalstamą veiką padarė T. K. ir M. K., tik patvirtina viešosios tvarkos pažeidimo faktą nu­ro­dy­toje vietoje nurodytu laiku. Tačiau visi šie įrodymai nei atskirai paimti, nei visumoje, neabe­joti­nai nepatvirtina T. K. ir M. K. kaltę dalyvavus šios nusikalstamos veikos padaryme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų prak­ti­kos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­do­mis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kal­tę pa­darius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pa­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numa­ty­tos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį per­se­kio­jimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikš­mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Apkaltinamojo nuosprendžio išvadų dėl T. K. ir M. K. kaltės negalima le­mia­mai pagrįsti vieninteliais ikiteisminio tyrimo metu atliktais parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, kai teismo po­sėdžių salėje nukentėjusiosios ir liudytoja neatpažino šių asmenų ir nepa­tvirtino kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Šios nustatytos aplinkybės kelia pagrįstas abejones T. K. ir M. K. in­kri­mi­nuotais veiksmais, šių abejonių pašalinti nėra galimybių, todėl jos aiškinamos nuteistųjų naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas. Todėl kolegija da­ro išvadą, kad tei­sia­majame posėdyje ištirtų įrodymų nepakanka daryti neginčijamą ir neabejotiną išvadą, kad nuteistieji T. K. ir M. K. dalyvavo darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir spren­džia, kad pir­mo­sios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai vertino by­lo­je surinktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pri­taikė baudžiamąjį įsta­ty­mą (BK 2 str. 3 d.), tuo esmingai pažeidė BPK 301 str. nuostatas, kas su­kliu­dė priimti teisingą sprendimą, todėl sprendžia, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai pagrįsti, Ma­ri­jampolės rajono apy­lin­kės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, priimamas naujas nuos­prendis (BPK 329 str. 1 p.), nuteistieji išteisinami neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusi­kals­ta­mą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Išteisinus nuteistuosius, kardomosios priemonės jiems panaikinamos (BPK 307 str. 4 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 328 str. 1 p. ir 3 p., 329 str. 1 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. K. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

M. K. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę T. K. ir M. K. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.