- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-25
- Bylos Nr.
- 2A-102/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- R. L.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas, Agnė Tuzovaitė
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo, kuriuo dalis bylos nutraukta, kita ieškinio dalis patenkinta iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-13-578/2010 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovams statybos ir remonto uždarajai akcinei bendrovei „Alsa“ ir J. P. dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo, nuostolių atlyginimo ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bylos šalys kaltina viena kitą 2004 m. lapkričio 26 d. preliminarios būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pareigų nevykdymu. Nuo to, ar ir kuri preliminarios sutarties šalies pažeidė sutartį, ir pažeidimo laipsnio priklauso, ar atsakovams gali būti taikoma atsakomybė.
Šalies argumentai
Ieškovė R. L. (ankstesnė pavardė – V.) 2008 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) priteisti iš atsakovo SR UAB „Alsa“ 96 320 Lt, sumokėtus užtikrinant preliminarios sutarties vykdymą, 5 % metines palūkanas, 2) priteisti iš atsakovų SR UAB „Alsa“ ir J. P. atitinkamai 7 230 Lt ir 2 770 Lt (iš viso – 10 000 Lt) baudą; 3) priteisti iš atsakovų SR UAB „Alsa“ ir J. P. atitinkamai 72 300 Lt ir 27 700Lt (iš viso – 100 000 Lt) nuostolių atlyginimo (b. l. 1-4, 27-30). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo priteisti 96 320 Lt, nes atsakovas SR UAB „Alsa“ juos grąžino gera valia, prašė priteisti iš atsakovo SR UAB „Alsa“ tik 5 % metines palūkanas už 96 320 Lt nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. liepos 18 d., t. y. 1 204 Lt. Ieškinyje ir dublike (b. l. 67-68) nurodė, kad ieškovės vyras M. V., miręs (duomenys neskelbtini), kurio dalį teisių bei pareigų perėmė ieškovė, 2004 m. lapkričio 26 d. buvo sudaręs preliminarią sutartį dėl būsimo 123,59 m² ploto gyvenamojo namo pirkimo už 260 000 Lt iš atsakovo SR UAB „Alsa“ ir 1 000,40 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo už 100 000 Lt iš atsakovės J. P. Preliminaria sutartimi šalys sutarė pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti iki 2005 m. sausio 20 d. Tačiau jei būsimi pardavėjai vėluos pateikti dokumentus, kurių reikia norint gauti kreditą, tiek, kiek jie vėluos, bus nukeliama pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo data. M. V. 2004 m. lapkričio 26 d. ir gruodžio 7 d. sumokėjo atsakovui SR UAB „Alsa“ 96 320 Lt, kreipėsi į banką prašydamas suteikti kreditą. Nei iki 2005 m. sausio 20 d., nei iki M. V. mirties ar vėliau pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovai ginčo nekilnojamą turtą 2006 m. lapkričio 7 d. pardavė trečiajam asmeniui L. S. už 545 000 Lt (295 000 Lt + 250 000 Lt). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime (c. b. Nr. 3K-P-382/2006) išaiškino, kad nuostolius sudaro ne tik tiesioginiai ar netiesioginiai nuostoliai, bet ir prarastos galimybės piniginė vertė. Prarastos galimybės piniginė vertė nustatoma taikant kainų skirtumo principą ar nesąžiningos šalies gautą naudą. Ieškovės nuostolius sudaro nesąžiningos šalies gauta nauda, t. y. 185 000 Lt [(295 000 Lt + 250 000) – (260 000 Lt + 100 000 Lt)], kurią ieškovė mažina iki 100 000 Lt ir taip pat prašo priteisti 10 000 Lt baudą (Preliminarios sutarties 4.1 p.).
Atsiliepimas
Atsakovai SR UAB „Alsa“ ir J. P. atsiliepimu į ieškinį (b. l. 56-60) ir tripliku (b. l. 72-75) sutiko su reikalavimu priteisti palūkanas, likusią ieškinio dalį prašė atmesti. Atsakovas SR UAB „Alsa“ grąžino ieškovei 96 320 Lt. Teigė, kad prieš sudarant preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį gyvenamasis namas buvo pastatytas. Atsakovas SR UAB „Alsa“ turėjo sutvarkyti juridinę būsimo sandorio pusę (gauti leidimą statyti namą, įteisinti jį), o M. V. – piniginę (gauti kreditą). Preliminari sutartis neįvykdyta dėl būsimo pirkėjo kaltės: jis nesilaikė pareigų nustatytais terminais sumokėti piniginius įnašus, nerodė didelio noro sudaryti pagrindinę sutartį, nepranešė apie sudarytą kredito sutartį. Ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovai pardavė kitam pirkėjui po daugiau nei 1 m. nuo M. V. žūties. Tuo metu ieškovė su velionio tėvais bylinėjosi dėl palikimo padalijimo (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7374-734/2006). Ši byla baigta tik 2006 m. gruodžio 15 d. patvirtinus taikos sutartį. Atsakovai neprivalėjo laukti bylos dėl palikimo padalijimo pabaigos, nes iki 2006 m. lapkričio 7 d. ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Nustačius, kad ieškovė (akceptantas) prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies (atsakovų) atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta ar ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas c. b. Nr. 3K-P-382/2006).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 153-156) bylos dalį dėl 96 320 Lt priteisimo nutraukė, ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo patenkino, likusią ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo ir baudos priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylos šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai pagal 2004 m. lapkričio 26 d. preliminarią būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Nepagrįstas vengimas arba atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį reiškia preliminarios sutarties pažeidimą, dėl ko kaltoji šalis privalo atlyginti priešingos šalies nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Teismas nenustatė atsakovų kaltės dėl to, kad pagrindinė sutartis su M. V. nebuvo sudaryta. Ieškovė neįrodė (CPK 178 str.), kad M. V. kreipėsi į atsakovus prašydamas dokumentų, kurių reikia norint gauti kreditą, kad atsakovai vengė pateikti jam tokius dokumentus. Teismas rėmėsi M. V. motinos E. V. parodymais, kad jos sūnus ketino atsisakyti ginčo turto pirkimo ir ieškoti kito žemės sklypo. Teismas taip pat vertino Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1481-48/2007 dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi esančią nekilnojamojo turto preliminarios vertės nustatymo pažymą, kurios reikia norint sudaryti įkeitimo sutartį, ir nustatė, kad ji M. V. išduota tik 2005 m. liepos 12 d. (b. l. 110-112), t. y. nuo 2005 m. sausio 20 d. praėjus beveik pusei metų. Nors AB „Sampo bankas“ 2005 m. rugpjūčio 19 d. kredito sutartimi įsipareigojo M. V. suteikti kreditą įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1481-48/2007, b. l. 167), tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, jog M. V. pateikė atsakovams kredito sutartį Nr. BP0140050793 ar bent informavo juos apie sutarties sudarymą. Byloje nėra duomenų, kad po 2005 m. rugpjūčio 19 d. iki mirties M. V. būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį.
Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovų prievolė sudaryti su M. V. pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį baigėsi 2005 m. sausio 20 d. Net ir po to atsakovai ilgą laiką (iki 2006 m. lapkričio 7 d.) nesiėmė jokių veiksmų, galėjusių sutrukdyti sudaryti būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, o 96 320 Lt avansą grąžino tik 2008 m. liepos 16 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė R. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, priimti iš dalies naują sprendimą – patenkinti reikalavimus priteisti iš atsakovų SR UAB „Alsa“ ir J. P. atitinkamai 28 920 Lt ir 11 080 Lt (iš viso – 40 000 Lt) nuostolių atlyginimo bei atitinkamai 7 230 Lt ir 2 770 Lt (iš viso - 10 000 Lt) baudą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 167-169). Apeliacinį skundą grindžia netinkamu įrodinėjimo pareigos (lot. onus probandi) paskirstymu ir įrodymų vertinimu. Banko sutikimas išduoti M. V. kreditą rodo jo aktyvius veiksmus siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Preliminari sutartis nenumatė būsimo pirkėjo pareigos pateikti banko sutikimą būsimiems pardavėjams ar bent informuoti juos apie tai. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl M. V. 2005 m. rugsėjo 21 d. rašto atsakovams (b. l. 117), kuriame M. V. reikalavimo forma aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Minėtas rašytinis įrodymas akivaizdžiai prieštarauja M. V. motinos E. V. parodymams, kad jos sūnus buvo nusprendęs pasiieškoti kito nekilnojamojo turto.
Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad atsakovas SR UAB „Alsa“ gyvenamojo namo statybas vykdė savavališkai, nes statybos leidimą gavo tik 2006 m. liepos 11 d. Aplinkybės, kad iki preliminarios sutarties galiojimo pabaigos parduotinas objektas (gyvenamasis namas) įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kad atsakovai dėl tų pačių objektų sudarė preliminarią sutartį su trečiuoju asmeniu L. S. , reiškia, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės. Apie atsakovų vengimą sudaryti pagrindinę sutartį su M. V. ar ieškove byloja tai, kad atsakovai nesikreipė į VĮ Registrų centrą su prašymu išduoti pažymą, kurios reikia norint sudaryti pagrindinę sutartį, nesikreipė į ieškovę dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Kadangi 2006 m. nekilnojamojo turto kainos sparčiai kilo, atsakovams buvo nepalanku parduoti nekilnojamąjį turtą už 2004 m. suderėtą kainą – 360 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovai SR UAB „Alsa“ ir J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172-175) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Anot atsakovų,. M. V. iki 2005 m. sausio 20 d. nesusitvarkius dokumentų gauti kreditą, atsakovas SR UAB „Alsa“ savo ruožtu nesiėmė aktyvių veiksmų legalizuoti statybas, bet tai anaiptol nereiškia, jog pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovo (-ų) kaltės. Gyvenamojo namo statyba neturint statybos leidimo pati savaime nėra nesąžiningas ar neteisėtas veiksmas ikisutartinės civilinės atsakomybės prasme. Nėra pagrindo abejoti E. V. parodymais, nes byla dėl M. V. turto padalijimo baigėsi taikiai. Šios bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog E. V. ir ieškovė būtų buvusios konfliktiškuose santykiuose, todėl liudytoja būtų galėjusi duoti neobjektyvius parodymus. Pažymi, kad M. V. 2005 m. rugsėjo 21 d. rašto kopija nepatvirtinta, be to, nėra įrodymų, jog šis raštas buvo įteiktas atsakovams. Apeliantė dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nepatyrė nuostolių, kurie pasireikštų atsakovų gauta nauda. Atsakovai neatsisakė sudaryti pagrindinės sutarties, tad preliminarios sutarties 4.1 punktas, kuriame kalbama apie atsakovų pareigą mokėti būsimam pirkėjui 10 000 Lt baudą, netaikytina.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl būsimo turto pirkėjo tikrosios valios nustatymo, įrodinėjimo taisyklių laikymosi ir savavališkos namo statybos įvertinimo.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė ir M. V. susituokė (duomenys neskelbtini) (b. l. 17). 2004 m. atsakovas SR UAB „Alsa“ siūlė M. V. pirkti 123,59 m² ploto gyvenamąjį namą (kurio tikslus plotas bus žinomas po inventorizacijos) už 260 000 Lt, atsakovė J. P. - 1 000,40 m² žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 100 000 Lt (Preliminariosios sutarties 1.1-1.2 p., 2.2.1 p., 2.3.1 p.). M. V. atsakovų pasiūlymą priėmė ir jie 2004 m. lapkričio 26 d. pasirašė preliminariąją būsimo gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsakovo SR UAB „Alsa“ teigimu, M. V. nesilaikė pareigos nustatytais terminais mokėti piniginius įnašus, kas rodo jo dvejojimą sudaryti pagrindinę sutartį. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Preliminariosios sutarties 3.1 punktas numatė, kad būsimas pirkėjas moka būsimam gyvenamojo namo pardavėjui atitinkamo dydžio piniginius įnašus tokiu grafiku: 2004 m. lapkričio 2 d. – 10 000 Lt; per 5 d. d. nuo preliminariosios sutarties pasirašymo – 86 320 Lt (arba 25 000 EUR), per 30 d. nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo - 263 680 Lt. M. V. 2004 m. lapkričio 26 d. sumokėjo SR UAB „Alsa“ 86 320 Lt įnašą, 2004 m. gruodžio 7 d. – 10 000 Lt įnašą (b. l. 16). Taigi preliminarioji sutartis numatė būsimo pirkėjo pareigą mokėti pirmą 10 000 Lt įnašą iki preliminarios sutarties sudarymo (2004 m. lapkričio 2 d.). Pirmą 86 320 Lt (vietoj 10 000 Lt) įnašą M. V. sumokėjo preliminariosios sutarties pasirašymo dieną (2004 m. lapkričio 26 d.). Teisėjų įsitikinimu, didesnio, nei nustatyta, pirmo įnašo įmokėjimas ir įmokėjimas vėliau (preliminariosios sutarties pasirašymo dieną, o ne 3 savaites iki 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties pasirašymo) negali būti traktuojamas kaip 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties pažeidimas, nes tai prieštarautų sveikai logikai. 2004 m. lapkričio 26 d. buvo penktadienis (CPK 182 str. 1 p.), tad M. V. turėjo sumokėti antrą įnašą (nebe 86 320 Lt, o 10 000 Lt) iki 2004 m. gruodžio 3 d. (kito penktadienio). 10 000 Lt įnašą M. V. sumokėjo 2004 m. gruodžio 7 d. (antradienį), t. y. ne po 5, o po 7 darbo dienų nuo preliminariosios sutarties pasirašymo 2004 m. lapkričio 26 d. Preliminarioji sutartis nenumatė, kad vėlavimas kelias dienas sumokėti piniginį įnašą yra esminis preliminariosios sutarties pažeidimas; atsižvelgdama į vėlavimo trukmę (2 d. d.) esminiu preliminarios sutarties pažeidimu jo nelaiko ir teisėjų kolegija. Iš to, kad M. V. vos 2 darbo dienas vėlavo sumokėti atsakovui SR UAB „Alsa“ mažesnio dydžio antrą piniginį įnašą, negalima daryti išvados, jog M. V. dvejojo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį.
Preliminariąja sutartimi M. V. ir atsakovai sulygo sudaryti pagrindinę sutartį iki 2005 m. sausio 20 d., jei oferentai (atsakovai) iki 2004 m. gruodžio 20 d. pateiks dokumentus, kurių reikia (M. V. ) norint gauti kreditą. Jei oferentai vėluos pateiki minėtus dokumentus, tiek, kiek vėluos, bus nukeliama pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo data (Preliminarios sutarties 1.3 p., 2.1.1-2.1.2 p., 2.2.1 p., 2.3.1 p.). Taigi pagrindinės sutarties sudarymo terminas preliminariojoje sutartyje nurodytas dvejopai: 1) iki 2005 m. sausio 20 d., jeigu oferentai iki 2004 m. gruodžio 20 d. pateiks būsimam pirkėjui dokumentus, kurių reikia norint gauti kreditą; 2) antraip, jei oferentai iki 2004 m. gruodžio 20 d. dokumentų, kurių reikia M. V. norint gauti kreditą, būsimam pirkėjui nepateiks, pagrindinės sutarties sudarymo data bus nukeliama tiek laiko, kiek oferentai vėluos pateiki minėtus dokumentus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai iki 2004 m. gruodžio 20 d. nepateikė būsimam pirkėjui dokumentų, kurių reikėjo norint gauti kreditą, todėl pareigos sudaryti pagrindinę sutartį terminas automatiškai prasitęsė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį baigėsi 2005 m. sausio 20 d., klaidingai interpretavo preliminariosios sutarties 1.3 punktą. Pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas susietas su būsimų pardavėjų pareigos pateikti dokumentus, kurių reikia būsimam pirkėjui norint gauti kreditą, įgyvendinimu, o tokios atsakovų pareigos nustatymo tikslas - kredito būsimam pirkėjui suteikimas.
Preliminariojoje sutartyje numatyta atsakovų pareiga pateikti M. V. dokumentus, kurių reikia norint gauti kreditą; ji nesiejama su M. V. atskiru prašymu pateikti dokumentus. Būsimo pirkėjo pareigos pranešti būsimiems pardavėjams apie suteiktą kreditą preliminariojoje sutartyje nėra. Todėl teisiškai nereikšminga pirmosios instancijos teismo nustatinėta aplinkybė, ar M. V. pranešė būsimiems pardavėjams apie suteiktą kreditą, jeigu taip – tai kada ir kaip. Žinodami, kad neįvykdė pareigos pateikti būsimam pirkėjui atitinkamus dokumentus, atsakovai neturėjo pagrindo manyti, jog prievolė sudaryti pagrindinę sutartį baigėsi 2005 m. sausio 20 d.
Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jos pateikto 2005 m. rugsėjo 21 d. M. V. vardu atsakovams adresuoto rašto, kuriame jis reikalavimo forma aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė atsakovams savo valią sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 117). Byloje nėra įrodymų, jog atsakovams skirtas raštas buvo išsiųstas ir jie jį gavo, be to, į bylą pateiktas rašto nuorašas nepatvirtintas (CPK 114 str., 202 str.), todėl 2005 m. rugsėjo 21 d. raštas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu M. V. ketinimus įsigyti ginčo turtą.
Bet M. V. siekį sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina aplinkybė, kad jo užsakymu UAB „Turto spektras“ vaizdinėmis priemonėmis užfiksavo statomą gyvenamą namą bei žemės sklypą ir 2005 m. liepos 12 d. parengė pažymą Nr. 05-07-2-500 dėl ginčo nekilnojamojo turto preliminarios vertės nustatymo (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine Nr. 2-1481-48/2007 110-112 psl.). Pažyma skirta būsimam kredito davėjui ir įkaito turėtojui AB Sampo bankui. AB Sampo bankas 2005 m. liepos 27 d. parengė raštą Nr. 517840 „Patvirtinimas dėl sprendimo suteikti kreditą“, adresuotą atsakovui UAB „Alsa“ ir notarų biurui (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7374-734/2006 dėl palikimo padalijimo, b. l. 33). AB Sampo bankas 2007 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. vil0709716 (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1481-48/2007 dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, b. l. 167) nurodė, jog jis UAB „Turto spektras“ 2005 m. liepos 12 d. pažymos Nr. 05-07-2-500 pagrindu 2005 m. rugpjūčio 19 d. pasirašė su M. V. kredito sutartį Nr. BP0140050793, kuria įsipareigojo suteikti tam tikro dydžio kreditą pirkti ginčo turtą.
Kaip minėta, preliminariosios sutarties 1.3 punkte numatyta, kad tiek, kiek atsakovai vėluos pateikti dokumentus, kurių reikia norint gauti kreditą, bus nukeliama pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo data. Įvertinus tai, kad M. V. gavo kreditą, nepaisant to, jog atsakovai nevykdė savo pareigos pateikti dokumentus, kurių reikia norint gauti kreditą, darytina išvada, kad 2005 m. liepos 12 d. yra ta diena, po kurios atsakovų pareiga pateikti M. V. dokumentus, kurių jam reikėjo norint gauti kreditą, tapo nebeaktuali. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, laikytina, kad nuo 2005 m. liepos 13 d. prievolės sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį terminas pratęstas vėlavimo pateikti dokumentus laikotarpiu - 6 mėn. 21 d. (skaičiuojant nuo 2004 m. gruodžio 21 d. iki 2005 m. liepos 12 d.) ir baigėsi 2006 m. vasario 3 d. Pirmą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo turto su L. S. atsakovai pasirašė 2006 m. vasario 20 d., L. S. mokėjo jiems pradinius įnašus (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1481-48/2007 dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine, b. l. 67-72, 83-88). Taigi, skirtingai nei teigia apeliantė, šiuo aspektu 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties atsakovai nepažeidė.
Atsakovas SR UAB „Alsa“ tik 2006 m. liepos 11 d. gavo gyvenamo namo statybos leidimą Nr. 0624; gyvenamasis namas inventorizuotas 2006 m. rugpjūčio 21 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1481-48/2007 dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine, b. l. 48-59, 89). Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas c. b. Nr. 3K-P-382/2006) laikoma, jog civilinių teisinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių (pvz. neturėdami leidimo) gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (t. y. pasirašyti preliminariąją sutartį). Bet tai, kad atsakovai 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties galiojimo metu pastatyto namo, kaip nekilnojamojo turto objekto, neįteisino, reiškia, jog jie neįvykdė savo pareigos, dėl kurios nebūtų buvę galima sudaryti pagrindinę sutartį, todėl šiuo aspektu iš esmės pažeidė preliminariąją sutartį.
Prasitęsusio termino sudaryti pagrindinę sutartį metu - (duomenys neskelbtini) - M. V. mirė (b. l. 18). M. V. palikimą priėmė ieškovė ir mirusiojo tėvai E. V. bei R. V. . CK 5.13 straipsnis sako, kad jei palikėję pergyvenęs sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais (velionio vyro tėvais), sutuoktiniui (ieškovei) priklauso teisė į pusę palikimo. Ieškovei ir su velionio vyro tėvais nesutarus dėl palikimo padalijimo, ieškovė 2006 m. gegužės 18 d. (pasibaigus prievolei sudaryti pagrindinę sutartį) kreipėsi į teismą (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo c. b. Nr. 2-7374-734/2006 dėl palikimo padalijimo, b. l. 1). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, jog jie neprivalėjo laukti teisminių ginčų tarp ieškovės ir M. V. tėvų dėl palikimo padalinimo pabaigos tam, kad galėtų sudaryti (preliminariąją, pagrindinę) sutartį dėl ginčo turto su trečiuoju asmeniu. Tai paaiškintina tuo, kad atsakovų prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kilusi iš 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties, baigėsi 2006 m. vasario 3 d.
Esant tokiai situacijai, kai 2004 m. lapkričio 26 d. preliminarioji sutartis galioja iki 2006 m. vasario 3 d., atsakovai pažeidė savo pareigą iki preliminariosios sutarties termino pabaigos įteisinti pastatytą gyvenamąją namą, o M. V. , pasirašęs preliminariąją sutartį, jos galiojimo metu, bet dar jai nepasibaigus, mirė, svarbu nustatyti subjektą, su kuriuo atsakovai turėjo sudaryti pagrindinę sutartį.
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-7374-734/2006 dėl palikimo padalinimo (b. l. 13-14), patvirtino ieškovės ir M. V. tėvų sudarytą taikos sutartį dėl M. V. palikimo padalinimo. M. V. palikimo dalis - ½ dalis teisių ir pareigų, kylančių pagal 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariąją būsimo gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, - atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn; kita dalis - ½ dalis teisių ir pareigų, kylančių pagal 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariąją būsimo gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, - asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių R. V. (dabartinė pavardė – L.) ir mirusiojo M. V. nuosavybės dalyvei. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis įrodo (CPK 182 str. 3 p.), kad iki 2005 m. spalio 7 d., kai M. V. mirė, būsimais pirkėjais pagal 2004 m. lapkričio 26 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį buvo sutuoktiniai: ieškovė ir M. V. . Po 2005 m. spalio 7 d. įvyko dalinis asmenų pasikeitimas prievolėje būsimo pirkėjo pusėje ir vietoj M. V. būsimais pirkėjais, be ieškovės, tapo M. V. tėvai E. V. bei R. V. , kurie taip pat priėmė M. V. palikimą. Priimti palikimą dalimis, su sąlygomis ar išlygomis draudžiama (CK 5.50 str. 1 d.). Palikimo padalinimas (CK 5.69 str.) - palikimo priėmimo pasekmė (nuosavybės teisės idealiųjų dalių į kiekvieną iš objektų „sukėlimas“ į vieną, tokiu būdu įgyjant nuosavybę į vieną (-us) objektą (-us) ir atitinkamai prarandant į kitą (-us)), bet pradiniame etape iki palikimo padalinimo kiekvienas įpėdinis turi teisę į atitinkamą palikimą sudarančio turto (aktyvo, pasyvo), palikėjo teisių ir/ar pareigų idealiąją dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad preliminarios sutarties objektas – pareiga ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį – nedalomas, būsimų pirkėjų prievolė irgi laikytina nedalia. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį ir 6.18 straipsnio 1 dalį nedalomos prievolės yra solidarios. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojais E. V. ir R. V. . Priešingai nei baigiamųjų kalbų metu nurodė apeliantės atstovas adv. B. Paulauskas (b. l. 217), liudytoja E. V. parodė, kad ginčo turto įsigijimas jos nedomino, ji tenorėjo atgauti sumokėtus pinigus (b. l. 211), o R. V. savo pozicijos neprisiminė (b. l. 212). Civilinėje teisėje galiojantis sutarčių laisvės principas (CK 6.156 str.) draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Tokiu atveju M. V. motinos E. V. , laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 8 d. iki 2006 m. vasario 3 d. buvusios vienos iš solidarių ginčo turto būsimų pirkėjų, nenoras sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį tapo kliūtimi, užkirtusia kelią net teorinei galimybei sudaryti pagrindinę sutartį, nepriklausomai nuo to, kaip būsimi pardavėjai vykdė savo iš preliminariosios sutarties kylančias pareigas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo įrodymus; paviršutiniškai nustatė arba ydingai vertino faktines aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nenustatė dalies teisiškai reikšmingų aplinkybių. Antra vertus, pirmosios instancijos teismo padaryti materialinės ir proceso teisės normų pažeidimai neturėjo įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Taikyti atsakovams atsakomybę už tai, kad jie pažeidė preliminariąją sutartį, ir priteisti ieškovei baudą bei nuostolius negalima, nes vienas iš tuo metu buvusių trijų solidarių būsimų pirkėjų E. V. nepageidavo įsigyti ginčo turto.
Atsakovams apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė A. Tuzovaitė (b. l. 116). Atsakovas SR UAB „Alsa“ atstovei už apeliacinės instancijos teisme suteiktas paslaugas sumokėjo 2 541 Lt (1 815 Lt + 726 Lt) su PVM honorarą (b. l. 176, -177, 186-188). Atsižvelgiant į bylos apimtį (1 t.), sudėtingumą, atstovo darbo ir laiko sąnaudas (rengė atsiliepimą į skundą, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, iš kurių vienas truko mažiau kaip 30 min.) bei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (CPK 98 str. 1-2 d.), atsakovui SR UAB „Alsa“ kompensuojama 1 440 Lt [(800 Lt MMA x 1,5) + (800 Lt MMA x 0,15 x 2 posėdžiai)] turėtų atstovavimo išlaidų.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei tenka pareiga atlyginti apeliacinės instancijos teisme turėtas su procesinių dokumentų įteikimu susijusias išlaidas, kurias nagrinėjamoje byloje sudaro 7,05 Lt (b. l. 180). Kadangi tokio dydžio išlaidų išieškojimo sąnaudos bus ženkliai didesnės už išieškomą sumą, remiantis proceso ekonomiškumo principu, šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės nepriteisiamos (CPK 7 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui statybos ir remonto uždarajai akcinei bendrovei „Alsa“ iš ieškovės R. L. 1 440 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt litų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.