Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-742-397-2014

Teisėjas Tomas Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00357-2013-9

2014 m. gruodžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, išteisintajam E. P., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d., t. y. tuo, kad 2013-07-06, apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), A. G. priklausančiame gyvenamajame name, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto su sutuoktine G. P. metu, sugriebė nukentėjusiajai G. P. už rankų, suspaudęs jas stūmė nukentėjusiąją G. P. į sieną, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis ir odos nubrozdinimu dešinio žąsto srityje, kraujoruvomis dešinio riešo, kairio žąsto, kairio dilbio srityse. E. P. išteisintas tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teismas visiškai nevertino ir tos aplinkybės, kad medicinos ekspertas D. lešmantavičius nurodė, kad nėra jokio metodo, kurio pagrindu yra nustatinėjama prieš kiek dienų gyvam asmeniui yra padaryti kūno sužalojimai. Jis taip pat nepatvirtino kategoriškai išvados, kad jai padaryti sužalojimai, nustatyti eksperto, negalėjo būti padaryti 2013-07-06, jis taip pat patvirtino, kad kiekvienam žmogui kraujosrūvos gyja ne vienodai, tai priklauso ir nuo to, ar buvo vartojami vaistai ir pan. Teismo posėdžio metu buvo nurodyta,kad naudojo vaistus, nes buvo nepatogu sužalotai eiti į darbą, tačiau šie parodymai nuosprendyje nėra aptarti. Tai vada nuosprendžiui naikinti, nes jame aptarti įrodymai yra tik kai kurie, užmirštant svarbius įrodymus, kurie patvirtina E. P. kaltę.

G. P. nuomone, teismas įrodymus vertino tik E. P. naudai, visiškai nekreipiant dėmesio į tai paneigiančius kitus įrodymus, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Kauno apygardos teisme buvo gauti E. P. atsikirtimai į apeliacinį skundą, kuriuose išteisintasis prašė G. P. apeliacinį skudną atmesti ir Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendį palikti galioti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius G. P. apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiosios skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje netinkami vertino įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą dėl E. P. kaltės nebuvimo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių būtent ir yra paduotas apeliacinis skundas (Lietuvos Respublikos BPK 320 str.).

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti E. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. ir pagrįstai jį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos, sprendžiant bylą, aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuosprendyje teismas neįvertino, jog E. P. teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad konfliktas tariamai vyko tarp apeliantės ir liudytojos A. G. ir tai turi būti vertinama kaip jo gynybinė pozicija. Šis G. P. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, E. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog, jam 2013-07-06 vėlai vakare atvykus pas G. P., tuo metu gyvenusią A. G. priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini) ir dar jam būnant A. G. namuose, įvyko jos ir jo sutuoktinės G. P. grumtynės, kurių metu abi moterys kelis kartus nugriuvo, persivertė per stalą. Šias aplinkybes jis nurodė 2013-07-12 apklausiamas įtariamuoju, 2013-11-15 akistatos su G. P. metu bei jį apklausiant teisiamajame posėdyje, todėl teigti, kad E. P. parodymai nenuoseklūs ir teisiamojo posėdžio metu nurodytos kitos prieštaringos aplinkybės, nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija pilnai sutinka su apylinkės teismo atliktu liudytojų A. G. ir O. Š. parodymų vertinimu. Liudytoja A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013-07-06, apie 23.00 val., grįžo į namus, dar būdama lauke išgirdo triukšmą ir priėjusi prie virtuvės lango pamatė, kad stumdosi jos dukra G. P. ir žentas E. P.. E. P. tąsė G. P. už rankos, atrodė įtūžęs, tačiau, vertinant šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo duomenų kotekste, teismas pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu A. G. nebuvo nurodžiusi šios aplinkybės, kad buvo priėjusi prie lango ir matė kaip stumdosi jos dukra G. P. ir žentas E. P.. Tuo metu ji nurodė, kad jau jai įėjus į gyvenamojo namo vidų E. P. stūmė G. P., o vėliau ir ją. G. P. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o taip pat ir papildomos apklausos ikiteisminiame tyrime metu teigė, kad mama (A. G.) nematė, kaip sutuoktinis ją stūmė ne jos mamos namuos nebuvo. Šių aplinkybių prieštaringumas neleido teismui spręsti apie jų neginčytiną patikimumą, todėl šias parodymais teismas pagrįstai nesivadovavo.

Liudytoja O. Š. tiesiogiai nedalyvavo 2013-07-06 įvykyje ir nestebėjo nurodyto įvykio aplinkybių. Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu ji paaiškino, kad 2013-07-07 pas ją atėjo G. P.; ji buvo liūdna, apsiverkusi, visa mėlyna, skundėsi, kad ją sumušė sutuoktinis, kad skauda pečius, sakė, kad du ar tris kartus trenkė ją į sofos ar lovos kampą, ji liepė G. P. nusirengti ir ant nugaros matė „rėžą“ mėlynių, mėlynes taip pat matė ant abiejų rankų žąstų, ant abiejų rankų, sprando, mėlynės buvo tamsiai žalios, kraštai pašviesėję. Tačiau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, O. Š. buvo paaiškinusi tik tai, kad paprašė G. P. nusirengti „bliuskutę“ ir tuomet matė ant jos rankų, t. y. žąstų, mėlynes, kurios buvo didelės. Atsižvelgiant į tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja nurodė eilę naujų faktinių aplinkybių (kad G. P. buvo visa mėlyna; kad jai skaudėjo pečius, kad G. P. pasakojo, jog ją du ar tris kartus trenkė į sofos ar lovos kampą, kad ant nugaros matė „rėžą“ mėlynių ir kt.), kurių nenurodė jokie kiti proceso dalyviai (taip pat ir pati nukentėjusioji G. P.), apylinkės teismas pagrįstai nelaikė jos parodymų objektyvais ir patikimais.

Dėl paminėtų motyvų teismas pagrįstai liudytojų A. G. ir O. Š. parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrio specialisto išvados Nr. G586/13(09) vertinimui, kuria neginčijamai nustatyta, kad 2013-07-10 atliekanat medicininę apžiūrą ant G. P. kūno buvo rasti sužalojimai - kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešinio žasto srityse, kraujosruvos dešinio riešo, kairio žasto, kairio dilbio srityse, padaryti kietais bukais bukabriauniais daiktais, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota ir tai, kad ant G. P. kūno rasti sužalojimai galimai padaryti daugiau nei penkių parų laikotarpyje iki teismo med. apžiūros, o teisiamojo posėdžio metu apklaustas Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrio medicinos ekspertas D. I. papildomai paaiškino, kad mažai tikėtina, jog medicininės apžiūros metu G. P. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiosios nurodytu laiku, t. y. 2013-07-06, apie 23.00 val., nes kraujosruvos jau buvo gelsvos ar pilkšvos, o tai pagal medicininę literatūrą būdinga 7-11 parų sužalojimams; laiko, jog didesnė tikimybė, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno buvo senesnės nei 5 parų, t. y. turėjo atsirasti iki liepos 6 d. Tokios teismo medicinos specialisto išvados iš dalies patvirtina ir E. P. aiškinimą apie tai, kad minimą dieną jokio smurto prieš nukentėjusiąją jis nenaudojo. Pažymėtina ir tai, kad pati nukentėjusioji buvo nurodžiusi ir kitas, žymiai anksčiau vykusių konfliktų, kuomet prieš ją buvo panaudotas smurtas, datas, tačiau jokie kaltinimai dėl to niekam nebuvo pareikšti. Šios aplinkybės duoda pagrindą abejoti nukentėjusios nurodomomis sužalojimų atsiradimo aplinkybėmis, o tuo pačiu ir jo pareikšto kaltinimo pagrįstumu.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsamiai ir nuosekliai analizavo duomenis, susijusius su nukentėjusiajai padarytais sužalojimais, kaip reikalauja baudžiamojo proceso normos, visus šiuos duomenis vertino tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visete ir neginčijamais įrodymais laikė tik tuos, kurie nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, kad aptariamame nuosprendyje teismui svarbu buvo nustatyti, ar byloje esantys duomenys yra pakankami neabejotinai konstatuoti, jog iš tiesų nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė išteisintasis.

Iš aptartų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusiosios versiją dėl E. P. inkriminuotos veikos be jos pačios parodymų patvirtina tik kitų asmenų, kurie yra susiję su ja, parodymai o objektyvių, nekeliančių abejonių ir neginčijamai E. P. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t. y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad E. P. pareikštame kaltinime dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. ir padarymo, kaltė nebuvo įrodyta, o visos abejonės yra vertinamos išteisintojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl skundžiamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog neįrodyta, jog E. P. padarė nusikalstamą veiką, teisėta ir pagrįsta.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

G. P. apeliacinį skundą atmesti.