Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-584/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-12
Bylos Nr.
2A-584/2014
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00852-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė
Atsakovas
G. K.
Ieškovas
A. K.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-584/2014 (S)Proceso Nr. 2-56-3-00852-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 99.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-993-230/2013 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei G. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovės G. K. priešieškinį ieškovui A. K. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 49 000 Lt skolos, 107 746,37 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2002 m. kovo 15 d. skolos rašteliu atsakovė įsipareigojo ieškovui grąžinti pasiskolintus 49 000 Lt iki 2003 m. rugpjūčio 15 d. ir už negrąžintą paskolą kas mėnesį mokėti 24 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovo teigimu, atsakovė negrąžino pasiskolintos sumos ir nemokėjo palūkanų.

Atsakovė priešieškiniu prašė 2002 m. kovo 15 d. paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Nurodė, kad ieškovas skolos raštelyje nurodytos sumos atsakovei neskolino, todėl paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Ieškovo ir atsakovės santuoka iširo 2002 m. pradžioje, todėl šalys siekė pasidalyti turtą dar iki santuokos nutraukimo. Ieškovas individualios įmonės verslą įvertino 49 000 Lt ir, atsakovei pasirašius skolos raštelį, sutiko individualią įmonę su visu turtu palikti atsakovei. Vėliau šalys priėjo prie išvados, kad įmonė tiek neverta, be to, ieškovas įmonę su jos turtu pasiėmė pats. Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. kovo 29 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo nurodyta, kad sutuoktiniai bendro turto ir kreditorinių įsipareigojimų neturi, ginčo dėl turto nėra. Atsakovės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas skolos raštelyje nurodytų lėšų ir jokio kito asmeninio ar bendrai su atsakove įgyto turto neturėjo. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo gerą finansinę padėtį ir galimybę suteikti tokio dydžio paskolą 2002 m. kovo mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovės 49 000 Lt skolos, 5 000 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 100 Lt žyminio mokesčio ir 2 500 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 1 520 Lt atidėto žyminio mokesčio ir 21,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui, pripažįstama, jog paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.). Byloje pateiktame skolos raštelyje yra aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjai (atsakovei) faktas, todėl būtent ji privalo įrodytų pinigų neperdavimą. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė aplinkybių, kad šalių susitarimas, įtvirtintas skolos raštelyje, buvo pakeistas kitu sutuoktinių susitarimu – sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Be to, neįtikėtinu ir nelogišku teismas laikė tai, kad atsakovė, teigdama, jog individualios įmonės turtą pasiėmė ieškovas, nebūtų pretendavusi į šio turto dalį ar jos kompensaciją, nors prieš tai dėl šio turto buvo parašiusi minėtą skolos raštelį. Pažymėjęs, kad sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai turi aptarti savo turtines teises ir pareigas, susitarti dėl turto padalijimo, teismas priėjo išvadą, jog atsakovės nurodytos aplinkybės nepaneigia skolos raštelyje užfiksuotą pinigų perdavimo faktą. Įrašas šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kad sutuoktiniai neturi kreditorinių įsipareigojimų, faktiškai reiškia, jog sutuoktiniai neturi kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi būti nurodomi abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų kreditoriai, bet ne sutuoktinių sutartiniai įsipareigojimai vienas kitam, todėl, teismo vertinimu, nurodytas įrašas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kad sutuoktiniai neturi kreditorinių įsipareigojimų, nepatvirtina atsakovės įrodinėjamo fakto, jog pinigai pagal ginčo skolos raštelį nebuvo perduoti. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas skolos raštelio pasirašymo metu neturi lėšų, todėl negalėjo atsakovei jų paskolinti, o byloje pateikti duomenys apie tam tikras ieškovo turėtas ar jam dovanotas lėšas ir pajamas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas neturėjo lėšų, kurias galėtų paskolinti atsakovei. Atsakovė, skolos raštelyje patvirtindama pinigų gavimo faktą, prisiėmė rizika dėl galimų tokio jos veiksmo pasekmių. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą ir, kaip pati patvirtino, skolos raštelį pasirašė advokato kontoroje, todėl turėjo visas galimybes pasirūpinti tinkama savo teisių apsauga. Byloje pateiktų įrodymu visumos pagrindu teismas nerado pagrindo daryti pakankamai tikėtinos ir pagrįstos išvados, kad pinigai atsakovei pagal skolos raštelį nebuvo perduoti, todėl atsakovės priešieškinį atmetė kaip neįrodytą, o ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo patenkino. Teismas atsakovės priešieškinį atmetė ir dėl ieškovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, nes apie tai, kad atsakovės teisės yra pažeistos, t. y. pinigai pagal skolos raštelį nebuvo perduoti, atsakovė turėjo sužinoti raštelio pasirašymo dieną (arba bent tada, kai buvo patvirtinta sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, t. y. 2002 m. kovo 29 d.), tačiau priešieškinis pareikštas 2013 m. kovo 5 d. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas, teismas sąžiningomis, teisingomis ir protingomis pripažino tik 5 000 Lt palūkanas.

Teismas sprendė, kad sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl priteisė jam iš atsakovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškovui likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis (4 035 Lt) buvo atidėta iki sprendimo priėmimo, teismas valstybei iš atsakovės priteisė 1 520 Lt atidėto žyminio mokesčio ir pašto išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ištuokos metu šalių santykiai buvo pašliję, atsakovė savo vardu registruoto turto neturėjo, išlaikė nepilnametę dukrą. Paskolos teisiniai santykiai – tai pasitikėjimu paremti santykiai. Neįtikėtina, kad asmeniui, su kuriuo yra blogi santykiai, būtų suteikta paskola. Pasitaiko atvejų, kai santuokos nutraukimo metu dalijant turtą vienas sutuoktinis gauna daugiau turto ir neturi lėšų už tą turtą atsiskaityti, todėl surašo skolos raštelį, nors realiai pinigai neperduodami. Šiuo konkrečiu atveju taip ir buvo sutarta, t. y. už ieškovo indėlį į santuokos metu sukurtą turtą buvo pasiūlyta 49 000 Lt kompensacija, įforminta skolos rašteliu, tačiau vėliau, pasikeitus šalių žodiniam susitarimui ir ieškovui pasiėmus individualios įmonės įrangą, kompensacijos buvo atsisakyta. Atsakovė nereikalavo grąžinti skolos raštelio, nes buvo įsitikinusi, kad santuokos teisinių pasekmių sutarties pasirašymas panaikina visus įsipareigojimus, kurie neišvardyti sutartyje. Ieškovas neįrodė, kad 2002 m. turėjo legalių lėšų paskolai suteikti. Ieškovas įrodinėjo, kad paskolos suteikimo šaltiniai buvo tokie: individualios veiklos pajamos, motinos paskola ir lėšos iš veiklos Rusijoje. Visi šie šaltiniai bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti. Legalių, t. y. apmokestintų pajamų, ieškovas skolos raštelio prasirašymo metu neturėjo. Būtent teisėtos pajamos gali būti įrodinėjimo dalyku šioje byloje, nes neteisėtu būdu gautos pajamos nepripažįstamos civilinių santykių objektu. Ištuokos metu apie pasitikėjimą vienas kitu tarp sutuoktinių negalėjo būti ir kalbos. Teismas turėjo nustatyti, kodėl buvo įformintas šis skolos dokumentas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad neįrodyta, jog skolos raštelis būtų susijęs su turto dalybomis. Prašymas dėl santuokos nutraukimo ir skolos raštelis buvo surašyti panašiu laiku, todėl jų ryšys yra akivaizdus. Iš pradžių visas santuokos metu įgytas turtas turėjo atitekti atsakovei, todėl ji išrašė ieškovui ginčo skolos raštelį, tačiau vėliau ieškovo pozicija pasikeitė ir jo pageidavimu santuokoje įgyto turto dalis, t. y. garažo įrengimas, atiteko atsakovei, o ieškovui – visas kilnojamasis turtas, t. y. automobilio serviso įranga ir automobilis. Apeliacinės instancijos teismui pateiktos Projektavimo specialiosios sąlygos, išduotos 1999 m. birželio 14 d., rodo, kad santuokos metu vyko statinio statybos ir įrengimo dabai ir ieškovas kaip kompensacija už įdėtas lėšas gavo įrangą. Tai, kad ieškovas į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių neįrašė šioje byloje prašomos priteisti paskolos sumos, patvirtina, jog pats ieškovas nelaikė, kad atsakovė skolinga jam nurodytą sumą. Ieškovas terminą reikalavimui dėl paskolos grąžinimo praleido daugiau kaip 9 metus, o palūkanos, kurios pagal ginčo skolos raštelį mokamas kas mėnesį, nebuvo reikalaujamos daugiau kaip 10 metų. Ieškovas neįrodė savo teiginių, kad keletą kartų prašė atsakovės grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 1 520 Lt atidėto žyminio mokesčio, nes pats teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi atleido atsakovę nuo žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo. Be to, neteisingai paskirstė atstovavimo išlaidas. Ieškovas prašė priteisti 156 746,37 Lt sumą ir patyrė 2 500 Lt atstovavimo išlaidų. Atsakovė patyrė 1 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas tenkindamas ieškinį iš dalies, t. y. 34,45 proc. reikalavimų, turėjo priteisti ieškovui iš atsakovės tik 34,45 proc. nuo 2 500 Lt sumos, tai sudaro 861,25 Lt, o atsakovei priteisti 65,55 proc. jos turėtų atstovavimo išlaidų, tai sudaro 655,50 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kaip atsikirtimų pagrindą nurodydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje pateiktas 2002 m. kovo 15 d. atsakovės pasirašytas skolos raštelis, jame nurodyta, kad atsakovė 2002 m. kovo 15 d. iš ieškovo pasiskolino 49 000 Lt, pinigus įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2003 m. rugpjūčio 15 d. ir už negrąžintą paskolą mokėti 24 proc. metinių palūkanų, jas mokant kas mėnesį (t. 1, b. l. 10). Atsakovė šiame skolos raštelyje atskirai nurodė, kad 49 000 Lt gavo. Ieškovui pareiškus ieškinį dėl skolos ir palūkanų pagal skolos raštelį priteisimo, atsakovė pareiškė priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, šį reikalavimą grįsdama tuo, kad ieškovas skolos raštelyje nurodytų pinigų jai realiai neperdavė.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduota kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolai, kaip realinei sutarčiai, pinigų arba daiktų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Įstatyme paskolos gavėjui suteikta teisė ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skolos raštelyje aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas paskolos dalyko – 49 000 Lt – perdavimo atsakovei (paskolos gavėjai) faktas, patvirtintas atsakovės parašu, kurio tikrumo atsakovė neginčija. Pinigų neperdavimo faktą atsakovė įrodinėjo dviem aplinkybėmis: pirma, kad ginčo skolos rašteliu buvo įforminta ieškovui tenkanti kompensacija už tai, jog, nutraukiant santuoką ir dalijant santuokinį turtą, atsakovei pagal šalių susitarimą atiteko visas santuokoje įgytas turtas; antra, kad ieškovas tuo metu neturėjo lėšų tokiai paskolai suteikti.

Bylos duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. kovo 29 d. sprendimu nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino sutuoktinių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodyta, kad sutuoktiniai bendro turto neturi, ginčo dėl turto nėra, kreditorinių įsipareigojimų taip pat neturi (t. 1, b. l. 47). Apeliantės teigimu, iš pradžių už atsakovei tenkantį visą santuokinį turtą ieškovui buvo pasiūlyta 49 000 Lt kompensacija, įforminta ginčo skolos rašteliu, tačiau vėliau, pasikeitus šalių susitarimui ir ieškovui pasiėmus dalį santuokinio turto, kompensacijos buvo atsisakyta. Apeliantė nereikalavo grąžinti skolos raštelio, nes, jos teigimu, ji buvo įsitikinusi, kad teismo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje nurodyta, jog sutuoktiniai kreditorinių įsipareigojimų neturi, panaikino visus šalių įsipareigojimus, neišvardytus šioje sutartyje. Vertindamas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ginčo skolos raštelis būtų susijęs su santuokinio turto dalybomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ginčo skolos raštelis ir prašymas dėl santuokos nutraukimo buvo surašyti panašiu laiku, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Pagal CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3.53 straipsnio 3 dalį sutuoktiniai santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, be savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių veikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimų, turi susitarti dėl turto padalijimo ir aptarti kitas savo turtines teises ir pareigas. Taigi, ginčo šalys turėjo galimybę santuokinio turto padalijimo (su kompensacija ar be jos, taip pat išdėstant kompensacijos mokėjimą tam tikram laikotarpiui) išspręsti santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurią tvirtina teismas nutraukdamas santuoką. Todėl priešingai nei nurodo apeliantė, ginčo skolos raštelio ir prašymo dėl santuokos nutraukimo surašymas panašiu laiku tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šie du dokumentai nėra susiję, nes kompensacijos klausimą, jeigu toks tarp sutuoktinių iš tikrųjų būtų kilęs, sutuoktiniai galėjo aptarti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o ne išrašant ginčo skolos raštelį. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pati atsakovė patvirtino, jog skolos raštelį pasirašė advokato kontoroje, todėl turėjo visas galimybes pasirūpinti tinkama savo teisių apsauga. Apeliantės nurodyti argumentai neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad ginčo skolos raštelis buvo išrašytas, įforminant kompensaciją už jai atitenkantį visą santuokinį turtą. Taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vėlesne sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo pakeistas ankstesnis šalių susitarimas dėl turto padalijimo ir kompensacijos nustatymo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad tai, jog ieškovas į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių neįrašė šioje byloje prašomos priteisti sumos, patvirtina, kad pats ieškovas nelaikė, jog atsakovė skolinga jam tokią sumą. Iš byloje pateiktos teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių matyti, kad šalys joje apskritai jokių klausimų, išskyrus nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir išlaikymą, neaptarė, nors, kaip nurodė pati apeliantė, jos turėjo ir bendro santuokinio turto. Šio turto padalijimo klausimas santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje neaptartas. Tai reiškia, kad šalys visus joms rūpimus klausimus visiškai išsprendė iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad santuokos nutraukimo sutartyje nenurodžius šioje byloje prašomos priteisti sumos, ši aplinkybė patvirtina paskolos sutarties nesudarymo faktą.

Dėl kitos apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ginčo skolos raštelio pasirašymo metu neturėjo lėšų tokiai paskolai suteikti, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta motyvacija, jog atsakovės prašymu išreikalauti ir ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas neturėjo tokių lėšų. Pažymėtina, kad ginčo paskolos suma objektyviai nėra tokia didelė, kad sudarytų pagrindą abejoti ieškovo finansinėmis galimybėmis tokią sumą turėti. Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovės argumentus šiuo klausimu, teikė įrodymus, kad šiam ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo pajamų iš individualios veiklos, gavo paskolą iš motinos. Kadangi būtent atsakovei šioje byloje teko pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą, darytina išvada, kad ji neįrodė, jog ieškovas skolos raštelio pasirašymo metu neturėjo tiek lėšų.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Bylos duomenimis, ieškovas už ieškinį sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio, o likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas proporcingai patenkintų ieškovo reikalavimų daliai priteisė valstybei iš atsakovės už ieškinį atidėtą žyminį mokestį, jį apskaičiuodamas taip: 54 000 Lt x 3 proc. = 1 620 Lt – 100 Lt, t. y. 1 520 Lt. Apeliantės teigimu, valstybei iš jos negalėjo būti priteistas ieškovui atidėtas žyminis mokestis už ieškinį, kadangi pati apeliantė, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį, buvo atleista nuo žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimą. Sprendžiant šį klausimą būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Minėta, kad ieškovui dalies žyminio mokesčio mokėjimas už ieškinį buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Tai reiškia, kad po sprendimo priėmimo ieškovas turėtų sumokėti valstybei jam atidėtą žyminį mokestį, proporcingą atmestų ieškinio reikalavimų daliai, o kitą, t. y. proporcingą patenkintų ieškinio reikalavimų, dalį valstybei turėtų sumokėti atsakovė. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė teismo nutartimi buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo už priešieškinį, o ieškovui žyminio mokesčio sumokėjimas buvo tik atidėtas, siekdamas šalių lygiateisiškumo bei įvertinęs tai, kad palūkanos buvo sumažintos, iš ieškovo nepriteisė likusios atidėtos žyminio mokesčio dalies, proporcingos atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 5 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tais pačiai pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, taip pat sprendžia, kad, nepriteisus valstybei iš ieškovo atidėtos žyminio mokesčio dalies, proporcingos atmestų ieškinio reikalavimų daliai, nėra pagrindo priteisti valstybei ir iš atsakovės atidėtos žyminio mokesčio dalies, proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Juolab, kad atsakovė dėl sunkios turtinės padėties teismo nutartimi buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo už priešieškinį (CPK 96 str. 5 d.).

Be to, pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, t. y. iš ieškovo prašomos priteisti 156 746,37 Lt sumos priteisęs tik 54 000 Lt, sprendė, kad sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl priteisė iš atsakovės visas ieškovo turėtas atstovavimo išlaidas – 2 500 Lt. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Kaip teisingai pastebi apeliantė, pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (patenkinta 34,45 proc. reikalavimų), iš atsakovės ieškovui turėjo būti priteista tik 861,25 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad jai iš ieškovo proporcingai atmestų ieškovo reikalavimų daliai turėjo būti priteistos jos turėtos atstovavimo išlaidos. Pažymėtina, kad atsakovė atstovavimo išlaidas iš esmės patyrė už priešieškinio parengimą ir advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose palaikant priešieškinio reikalavimus. Kadangi atsakovės priešieškinio reikalavimai buvo atmesti, atsakovei pagrįstai nebuvo priteistos jos turėtos atstovavimo išlaidos.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau teisėjų kolegija iš dalies pagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistina, pirmosios instancijos teismui neteisingai pritaikius procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Ieškovas turėjo 1 000 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pažymėtina, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (CPK 98 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė ta pati advokatė, kuri atstovavo ieškovui ir pirmosios instancijos teisme, atsiliepime nenurodoma naujų argumentų, o atkartojami ankstesniuose ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir skundžiamo sprendimo motyvai, sprendžia, kad būtinos ir pagrįstos ieškovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti, ją išdėstant taip:

Priteisti iš atsakovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio ir 861,25 Lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną litą 25 ct) atstovavimo išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 Lt (penkis šimtus litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiKazys KailiūnasDanguolė MartinavičienėDalia Višinskienė