Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-30 · Administracinė byla Nr. I-2634-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-30
Bylos Nr.
I-2634-162/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 700 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 1-4).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam asmeniui, be to, kamerose trūko kėdžių.

Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, todėl patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo miegas, sutriko visavertis gyvenimas. Mano, jog dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Pareiškėjas M. G. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 37). Alytaus pataisos namai patvirtino teismo procesinių dokumentų įteikimą pareiškėjui (b. l. 36). Pareiškėjas skunde nurodė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 7-12) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Lukiškių TI-K įskaitos skyriaus duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 26 d. Pažymi, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Paaiškina, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonės sudėti. Pažymi, jog kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nepateikia jokių faktinių aplinkybių ir kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 34).

Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (minėta, toliau – ir Lukiškių TI-K) atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodo tikslaus ginčijamo laikotarpio, tačiau pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TĮ-K šiomis sąlygomis: 2014 m. balandžio 1 d. kameroje Nr. 205, kurios plotas – 6,90 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 113, kurios plotas – 6,43 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2014 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 151, kurios plotas – 7,48 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2014 m. birželio 20 d. kameroje Nr. 111, kurios plotas – 7,45 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2014 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 400, kurios plotas – 40,40 kv. m. (9 asmenys kameroje); nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. birželio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2014 m. birželio 23 d. ir 2014 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 111 laikytas vienas, o 2014 m. birželio 24 d. kameroje Nr. 111 laikytas kartu su kitu asmeniu (b. l. 7). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 26 d. buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų.

Aptartų įrodymų pagrindu konstatuotina, jog nebuvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, t. y. atsakovės atstovas užtikrino pareiškėjui tinkamas sąlygas minimalaus ploto vienam asmeniui aspektu.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo kėdžių.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 111, 113, 151, 205 ir 400.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais nustatyta: kameroje Nr. 113 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, kameroje dirbtinis apšvietimas ir santykinė drėgmė atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-125 (b. l. 15-16)); kameros Nr. 111 praustuvės, unitazai ir kitų įrenginiai švarūs, oro temperatūra atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus (2014 m. vasario 5 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-71, 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2186 (b. l. 17-18, 22-23). Pažymėtina, jog nors kameroje Nr. 111 oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų atlikus 2014 m. spalio 28 d. patikrinimą (2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2189 (b. l. 24-25), tačiau šis pažeidimas nevertintinas kaip pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimu, kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpius kameroje Nr. 111 nebuvo laikomas (pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas tik iki 2014 m. birželio 25 d.). Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliktais patikrinimais nenustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo kokių nors baldų (taburečių, stalų, spintelių). Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 151, 205, 400, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad net keliose kamerose nebuvo nustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, todėl darytina išvada, jog minėtų pažeidimų nebuvo ir kamerose Nr. 151, 205, 400.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2700-575/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Remiantis išdėstytais argumentais bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo nustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė