- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-26
- Bylos Nr.
- 2S-927-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07730-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (skolininkės) I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties Nr. 2-13972-558/2013, kuria pareiškėjo (kreditoriaus) AB SEB banko 2013-02-27 pakartotinis pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkintas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. B., užtikrindamas iki 2031 m. gruodžio 13 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070000585, 2007-01-10 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, AB SEB bankui įkeitė I. B. (a/k (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausantį daiktą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi Nr. 3862/2012 minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Nutartis skolininkei (įkeisto turto savininkei) I. B. įteikta 2012-06-25 asmeniškai. Nutartis įsiteisėjusi (Vilniaus apygardos teismo 2013-02-21 nutartis civ. byloje Nr. 2S-472-590/2013).
Šalies argumentai
Pareiškėjas pakartotiniame pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutartis Nr. 1560618012199-04, – iki šiol neįvykdyta. Skolą sudaro: 311.648,29 Lt negrąžinto kredito, 25.317,02 Lt priskaičiuotų palūkanų, 8.510,84 Lt delspinigių, iš viso 345.476,15 Lt bei 142 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Kreditorius prašo išieškoti 5 proc. metinių įstatyminių palūkanų nuo negrąžintos skolos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013-03-01, iki visiško skolos išieškojimo dienos.
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi nutarė išieškoti iš I. B. AB SEB banko naudai skolą: 311.648,29 Lt negrąžinto kredito, 25.317,02 Lt priskaičiuotų palūkanų, 8.510,84 Lt delspinigių, iš viso 345.476,15 Lt bei 142 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 5 proc. metinių įstatyminių palūkanų nuo negrąžintos skolos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013-03-01, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Priverstinai parduoti iš varžytynių I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį daiktą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, jo atsižvelgiant į hipotekos bylų ypatumus, tiek įstatyminių, tiek sutartinių palūkanų skaičiavimo laikotarpis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. nustatytas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotinio pareiškimo gavimo iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-18 nutartis, c.b. Nr. 3K-7-751/2003). Todėl sprendė, jog kreditoriaus prašymas išieškoti 5 proc. metinių įstatyminių palūkanų nuo negrąžintos skolos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013-03-01, iki visiško skolos išieškojimo dienos, tenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkė I. B. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 21-23), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Nurodo, jog ne kartą kreipėsi į kreditorių dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, sutartį siekė vykdyti pagal realias galimybes. Kredito davėjas sąmoningai nesudarė sąlygų grąžinti kreditą. Pripažįsta, jog dėl susiklosčiusios sunkios materialinės padėties, kurią sąlygojo ekonominė krizė, įsipareigojimus vykdė iki 2010-10-15. Mano, jog kredito sutarties sąlygas tikslinga pakeisti. Teismas neįvertino vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu ex officio, taigi teismas nevykdė savo pareigos. Nebuvo atsižvelgta, kad paskola ilgalaikė, ji galinti kas mėnesį grąžinti kreditoriui apytiksliai po 1200 Lt, kad tai jos paskutinis gyvenamasis būstas; ji auginanti mažametį vaiką. Pardavus butą iš varžytynių, apeliantei bus padaryta didelė finansinė žala, nes, atsižvelgiant į rinkos kainas šiuo metu, butas bus parduotas už ženkliai mažesnę kainą. Mano, jog kreditorius privalo išieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau ir negali praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Teigia, jog skundžiama nutartis yra visiškai be motyvų. Vadovaujasi CK 6.204 str. 2 d. 1-4 punktuose nurodytomis esminėmis sutarties vykdymą suvaržančiomis aplinkybės. Vienas iš kriterijų, kurį turi atitikti prievolių pagal sutartį tapimas vienai iš šalių iš esmės suvaržytu, yra tas, kas sutarties vykdymą labai sudėtingu darančių aplinkybių atsiradimo ta šalis negalėjo protingai numatyti, sudarydama sutartį (CK 6.204 str. 2 d. 2 p.).Sudarydama sutartį, apeliantė kaip kredito gavėja, teigia negalėjusi įvertinti būsimo sunkaus ekonominio laikotarpio, lėmusio visišką įmonės nemokumą ir darbo vietos praradimą.
Atsiliepimas
Kreditorius AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą(b.l.25-26) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog skolininkės prievolių nevykdymas, tą pripažino ir pati skolininkė, buvo esminis kreditavimo sutarties pažeidimas, sąlygojęs sutarties nutraukimą. Skolininkė per protingą laiką sutarties pažeisimo nepašalino. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atliko vartojimo sutarties sąlygų vertinimą sąžiningumo aspektu, priimdamas 2012-06-11 nutartį, kurią apeliantė apskundė atskirtuoju skundu. Vilniaus apygardos teismas, pasisakęs dėl teismo pareigos ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, 2013-02-21 nutartimi (civilinė byla Nr.2S-472-590/2013) pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą. Nors apeliantė savo atskiruosiuose skunduose teigė, jog galinti mokėti po 1200Lt kredito davėjui, tačiau jokių mokėjimų ji nevykdo iki šiol. pažymi, jog skolininko prievolės vykdymas kreditoriui negali būti vertinamas kaip nepagrįstas praturtėjimas skolininko sąskaita. Pažymi, jog hipotekos procedūros sudaro prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaparastinta tvarka, todėl šiame procese nesprendžiami ginčai dėl teisės, kurie nagrinėtini ginčo teisenos tvarka. Be kita ko, CPK 6.204 str. 3 d. numatyta, kad prašymas dėl sutarties pakeitimo turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiajai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, kad kredito sutarties sąlygas tikslinga pakeisti; kad teismas neįvertino vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu ex officio, taip pat, kad nebuvo atsižvelgta, kad paskola ilgalaikė, ji galinti kas mėnesį grąžinti kreditoriui apytiksliai po 1200 Lt, kad tai jos paskutinis gyvenamasis būstas; ji auginanti mažametį vaiką. Butas bus parduotas už ženkliai mažesnę kainą, o kreditorius negali praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Apeliantė teigia, jog skundžiama nutartis yra visiškai be motyvų, be to vadovaujasi CK 6.204 str. 2 d. 2 p.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog skolininkė I. B. su pareiškėju AB SEB banku 2006-12-14 sudarė kredito sutartį Nr. 1560618012199-04. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka (hipotekos lakštas Nr. 01120070000585), įkeičiant I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Prievolė pagal 2006-12-14 kredito sutartį Nr. 1560618012199-04 nebuvo vykdoma, todėl kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Kadangi kreditorius AB SEB bankas pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto CPK V dalies XXXVI skyriuje nustatyta tvarka pateikė ir pirmosios instancijos teismas klausimą dėl priverstinio skolos išieškojimo sprendė pagal proceso (Civilinio proceso kodekso) ir materialiosios teisės (Civilinio kodekso) normas, galiojusias iki 2012-07-01, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso ir materialiosios teisės normos, reglamentavusios priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teigimu, kad pagal Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, hipotekos teisėjas privalėjo įvertinti ar sutartis nėra kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 yra konstatavusi, kad teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 str.).
Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-06-11 nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkino ir nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto daikto savininkei juo disponuoti. Skolininkė I. B., nesutikdama su 2012-06-11 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2S-472-590/2013, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-06-11 nutartis palikta nepakeista (I t., b.l. 89-93). Apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2013 m. vasario 21 d. nutartyje, vertindamas, ar kreditoriaus vienašalis sutarties nutraukimas buvo teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, konstatavo, jog kredito sutartis buvo nutraukta tinkamai vienašaliu kreditoriaus AB SEB banko pareiškimu. Todėl atmetamas apeliantės argumentas, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ar sutartis nėra kvalifikuotina kaip vartojimo, nes šis klausimas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi yra išspręstas.
Svarbu paminėti ir tai, jog apeliantė pateiktą atskirąjį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kaip skųsdama minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-06-11 nutartį, todėl dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi jau aptartų apeliantės nurodytų argumentų nepasisako.
Apeliantės teigimu, kredito sutarties sąlygas tikslinga pakeisti, bet kreditorius nebendradarbiauja. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys į tą aplinkybę, jog nagrinėjant hipotekos kreditoriaus prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininko (įkeisto daikto savininko) ne ginčo tvarka, tuo tarpu klausimai dėl sutarties pakeitimo teisme nagrinėjami pagal bendrąsias ieškinio teisinos taisykles, todėl šioje byloje negalėjo būti sprendžiami. Taigi, apeliantė, būdami suinteresuota pasirašytų kredito sutarčių pakeitimu bei nesutikdama su kreditoriaus veiksmais, turėjo teisę minėta įstatymų nustatyta tvarka reikšti reikalavimus dėl kredito sutarties modifikavimo, ginčyti kreditoriaus veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su tuo apeliantės argumentu, jog skundžiama nutartis yra visiškai be motyvų, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aptarė nustatytas byloje aplinkybes ir nurodė, jog kreditoriaus reikalavimai tenkintini, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentus, grindžiamus CK 6.204 straipsnio 2 d. nuostatomis. Šiuo kausimu pažymėtina, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos ją vykdyti ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą, t. y. esant rebus sic stantibus (esminiai pasikeitus aplinkybėms) situacijai, principo pacta sunt servanda (sutarčių privalu laikytis) privalomumas išlieka (CK 6.204 str. 1 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju pati apeliantė neneigia, jog įsipareigojimų kreditoriui nevykdo nuo 2010-10-15. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad siekdama išsaugoti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, ji bent iš dalies būtų bandžiusi padengti įsiskolinimą, byloje nėra (CPK 178 str.). Be to, kaip buvo minėta, apeliantei nesusitarus su banku dėl tolesnio sutarties vykdymo, ji nesinaudojo teise kreiptis į teismą su reikalavimu dėl sutarties pakeitimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 str.2 d., 336 str., 337 str. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.