Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-21 · Civilinė byla Nr. 2S-472-590/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-21
Bylos Nr.
2S-472-590/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vidas Stankevičius
Skolininkas
I. B.
Kategorijos
  • 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-472-590/2013Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTASProcesinio sprendimo kategorija: 32.5; 122.4; 128.17. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB SEB banko pareiškimą skolininkei I. B. dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininkė I. B., užtikrindama iki 2031-12-13 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-01-10 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, AB SEB bankui įkeitė I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį daiktą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi hipoteka užtikrinta prievolė – 2006-12-14 kredito sutartis Nr. 1560618012199-04 – nebuvo vykdoma, kreditorius pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-06-11 nutartimi areštavo įkeistą I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį daiktą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto daikto savininkei juo disponuoti; įspėjo skolininkę I. B., kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti; išaiškino kreditoriui, kad jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeisto turto arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkei dienos negrąžinta, kreditorius turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad 2012-06-11 nutartyje buvo neteisingai nurodytas skolininkės I. B. asmens kodas, 2013-06-14 nutartimi ištaisė minėtą rašymo apsirikimą bei nurodė, kad ši nutartis yra neatsiejama 2012-06-11 nutarties Nr. 3862/2012 dalimi.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu skolininkė I. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-06-11 nutartį bei 2012-06-14 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti. Nurodo, kad esant ekonominiams sunkumams, laiku ir tik dėl objektyvių priežasčių bei pagrįstų motyvų, nuo 2010 m. spalio mėnesio negali bankui sumokėti nustatyto dalinio kredito grąžinimo, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. Dalines įmokas skolininkė vykdo iki šio laiko, o iki 2010 m. spalio mėnesio įmokas mokėjo tvarkingai ir nustatytais terminais. Nurodo, jog iškilus finansiniams sunkumams ne dėl skolininkės kaltės, paskolos mokėjimai pasidarė nepastovūs, buvo vėluojama tinkamai ir laiku mokėti kredito įmokas pagal sudarytus grafikus. Šiai dienai nėra objektyvios galimybės greitai padengti esamą skolos dalį. Šios aplinkybės gerai žinomos kreditoriui, kadangi apie tai kreditorius ne kartą raštu informuotas. Todėl mano, kad sudarytas kredito sutarties sąlygas tikslinga pakeisti (pakoreguoti) ar papildyti dėl atliekamų mokėjimų esant laikinai sunkiam finansiniam laikotarpiui. Atkreipia teismo dėmesį, kad pačioje kredito sutartyje numatyta, kad klausimai, iškilę vykdant šią sutartį, sprendžiami abiem šalims priimtinomis sąlygomis, papildomu šalių susitarimu. Nurodo, kad skolininkė gali ir galės kiekvieną mėnesį bankui mokėti po 1 200 Lt už kreditą, paimtą būsto įsigijimui, ką iki šio laiko daro dalimis. Pažymi, jog gyvenamas būstas skolininkei labai svarbus, kadangi jame gyvena su mažamečiu vaiku, yra deklaravę gyvenamąją vietą, kito gyvenamojo būsto neturi. Nutraukus sutartį ir pardavus turtą iš varžytinių, ji su vaiku atsidurs gatvėje ir visiškai negalės bankui vykdyti prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB SEB bankas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-06-11 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog pati skolininkė I. B. savo skunde pripažįsta, kad nuo 2010 metų spalio mėnesio negali bankui sumokėti nustatyto dalinio kredito grąžinimo, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. Atskirojo skundo argumentai, kad skolininkė gali ir galės kiekvieną mėnesį bankui mokėti po 1 200 Lt kreditą, paimtą būsto įsigijimui, ką iki šio laiko daro dalimis, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes neatitinka faktinių aplinkybių. Pažymi, jog kaip matyti iš sąskaitos išrašo, šiais metais skolos dengimui tebuvo atlikti tik du mokėjimai: vasario 1 d. ir kovo 16 d. Ž. V. už skolininkę pervedė bankui po 500 Lt (iš viso šiemet buvo padengta 1000 Lt skolos). Taip pat nurodo, kad skolininkė kelia klausimą dėl kredito sutarties koregavimo, kredito sutarties ar jos atskirų sąlygų pakeitimo. Tačiau šie klausimai bylose dėl hipotekos nenagrinėjami. Jeigu skolininkė laiko, kad kredito sutarties sąlygos pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, savo teises ji galėtų ginti ginčo teisenos tvarka. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą faktinių aplinkybių, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, jog skolininkė I. B. su pareiškėju AB SEB banku 2006-12-14 sudarė kredito sutartį Nr. 1560618012199-04. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka (hipotekos lakštas Nr. (duomenys neskelbtini)), įkeičiant I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Prievolė pagal 2006-12-14 kredito sutartį Nr. 1560618012199-04 nebuvo vykdoma, todėl kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-06-11 nutartimi kreditoriaus pareiškimą tenkino ir nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą – 73,08 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto daikto savininkei juo disponuoti. Skolininkė I. B., nesutikdama su 2012-06-11 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto sprendė pagal proceso (Civilinio proceso kodekso) ir materialiosios teisės (Civilinio kodekso) normas, galiojusias iki 2012-07-01, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso ir materialiosios teisės normos, reglamentavusios priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras.

Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009), todėl skolininkės atskirojo skundo argumentai, susiję su sudarytos kredito sutarties sąlygų pakeitimu ar papildymu, atmetami kaip nepagrįsti.

Tačiau pažymėtina, jog nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju, kredito sutartis sudaryta tarp kreditoriaus – banko iš vienos pusės ir kredito gavėjo – skolininkės I. B., kuri yra fizinis asmuo, iš kitos pusės (b. l. 35-37). Kaip matyti, skolininkei buvo suteikta kredito suma – 342 000 Lt, o kredito sutarties Specialiosios dalies 2.1. ir 2.2. punktuose numatyta suteikto kredito paskirtis – pirkti būstą, nurodytą Specialiosios dalies 7.1 punkte (t. y. būtą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir baigti šio būsto statybą (b. l. 35-36). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendžia, jog skolininkė kreditą ėmė vartojimui, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai ir sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

Vis dėlto, bylos medžiaga patvirtina, jog kredito gavėja (skolininkė) sutartinių prievolių nesilaikyti pradėjo nuo 2010 m. spalio mėnesio. Šią aplinkybę atskirajame skunde pripažįsta ir pati skolininkė. Iš kreditoriaus pateikto 2012-01-27 įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-643 matyti, jog skolininkės skola pagal sutartį pagal pradelstus mokėjimus bankui 2012-01-27 sudarė 38 296,64 Lt. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkės elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Todėl teismas pripažįsta, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis ir nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę.

Nagrinėjamu atveju kredito gavėjai sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito davėjas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto.

Skolininkės I. B. argumentai, kad ji gali ir galės kiekvieną mėnesį bankui mokėti po 1200 Lt už kreditą, paimtą būsto įsigijimui, ką iki šio laiko daro dalimis, atmetami kaip nepagrįsti. Skolininkė nepateikė teismui jokių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų.

Skolininkė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad nutraukus sutartį ir pardavus turtą iš varžytinių, ji su vaiku atsidurs gatvėje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Dėl to aplinkybė, kad skolininkė paėmė palyginti nemažą kreditą (342 000 Lt) ir mano galinti tęsti kreditavimo santykius mokėdama už paskolą atitinkamas mėnesines įmokas, kartu reiškia, kad skolininkė tokią kasmėnesinę sumą gali skirti jos šeimai reikalingo būsto nuomai. Esant nurodytiems motyvams, skolininkės argumentas, kad nutraukus kredito sutartį ir pardavus turtą iš varžytinių, ji su vaiku atsidurs gatvėje, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi, vertinant atskirojo skundo argumentus bei byloje nustatytus faktus, nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-06-11 nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vidas Stankevičius