Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Dmitrijaus Korsakovo (pranešėjas), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Aurovika“ ir Ko ir atsakovo J. M. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-45-630/2011 pagal ieškovės UAB „Aurovika” ir Ko ieškinį atsakovams J. M., A. M., B. L., tretysis asmuo notarė Z. D., dėl nuostolių atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Papildomą ieškinio pagrindą dėl actio Pauliana, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam skolininkui, ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu teismas nesiėmė nagrinėti šioje byloje, nurodydamas, kad šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje ir bylos pasirengimo nagrinėjimui metu, todėl būtų apribota atsakovų teisė gintis nuo pareikšto ieškinio, išdėstant savo poziciją ir atsikirtimus, teikiant įrodymus ir argumentus (CPK 42 str., 141 str., 142 str.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pasirengimas bylą nagrinėti truko aštuonis mėnesius, atsakovai pirmuose teismo posėdžiuose nurodė aplinkybes, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos santykiai paskolos raštelių pagrindu, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko patikslinti ieškinio pagrindą iki bylos perdavimo nagrinėti iš esmės teismo posėdyje.

1. Teismas nepagrįstai papildomą ieškinio pagrindą dėl actio Pauliana, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam skolininkui, ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu nesiėmė nagrinėti šioje byloje tuo pagrindu, kad šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje ir bylos pasirengimo nagrinėjimui metu, ir todėl būtų apribota atsakovų teisė gintis nuo pareikšto ieškinio. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad iš prie 2010-06-14 pranešimo dėl santuokos nutraukimo bendru susitarimu, pridėto pareiškimo (minėti dokumentai buvo patiekti su ieškiniu) matyti, kad ir po buto pardavimo atsakovai J. M. ir A. M. gyvena tame pačiame bute, todėl ieškovas mano, kad atsakovai butą pardavė tikslu išvengti skolos sumokėjimo ieškovui, kad atsakovo J. M. skola nebūtų nukreipta į atsakovams priklausantį turtą. Taigi, jau patikslintame ieškinyje ieškovas teigė bei nurodė, kad jo nuomone, pirkimo pardavimo sandoris sudarytas tikslu išvengti prievolės įvykdymo ieškovui, kad atsakovai sudarė tariamą pirkimo pardavimo sandorį tik dėl akių ir sandorio tikslas išvengti skolos sumokėjimo ieškovui. Tai, kad ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį, t.y. kad ginčijamas sandoris dar gali būti pripažintas negaliojančiu ir pagal LR CK 1.86 str. 1 d., nesudarė pirmos instancijos teismui pagrindo nevertinti šių nurodytų aplinkybių ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu, be to teismas nepagrįstai sprendė, kad tokių aplinkybių vertinimas būtų ieškinio ribų peržengimas.

Kadangi teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai neanalizavo ir nevertino ginčijamo sandorio, kaip sudaryto apsimestinio sandorio, todėl dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Nagrinėjant bylą iš esmės teismo posėdyje atsakovė A. M. patvirtino, kad butą skubėjo parduoti, kad nebūtų išieškota atsakovo J. M. skola iš buto, tačiau teigė, kad savo dalį pinigų už butą iš savo motinos B. L. gavo. Taip pat atsakovė patvirtino, kad ir toliau gyvena parduotame bute. Atsakovas J. M. aiškino, kad už butą pinigų jis iš uošvės negavo, kadangi jai buvo skolingas, o ar pinigus gavo jo sutuoktinė nežino. Taip pat atsakovas patvirtino, kad ir toliau gyvena parduotame bute. B. L. teigė, kad dukrai pinigus už butą sumokėjo, atsakovui J. M. už butą pinigų nemokėjo, nes užskaitė jo skolą jai. Tačiau patvirtino, kad skolindavo pinigus ir žentui, ir abiem bendrai įvairiems reikalams, langų pakeitimui, vairavimo teisių įsigijimui ir pan. Taip pat atsakovė paaiškino, kad tiek dukra, tiek ir žentas toliau gyvena parduotame bute. CK 1.86 str. prasme negalioja sandoris, sudaromas neketinant sukurti teisinių padarinių, toks sandoris dar vadinamas fiktyviu ir jis turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą - išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Iš bylos metu nustatytų faktinių aplinkybių, šalių paaiškinimų, o būtent atsakovės A. L. prisipažinimo, kad skubėjo butą parduoti tam, kad nebūtų iš jo išieškota skola, kitų nustatytų aplinkybių, kad atsakovai J. M. ir A. M., butą suskubo parduoti tik po vekselio pasirašymo, ir į tai, kad sandoris sudarytas tarp dukters ir motinos, tarp žento ir uošvės, darytina pagrįsta išvada, kad sandoris sudarytas tik dėl akių neketinant sukurti teisinių pasekmių, tikrasis sandorio tikslas yra išvengti skolos išieškojimo nukreipimo į šį turtą, todėl ir šiuo pagrindu sudarytas tarp atsakovų ginčijamas sandoris negalioja ir turėtų būti panaikintas. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė sąlygas, kurios, jo manymu, pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises ir viena iš nurodytų sąlygų ir buvo, kad skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, todėl teismas nepagrįstai atsisakė analizuoti ir vertinti šio pagrindo. Juolab, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu šias aplinkybes taip pat ieškovas įrodinėjo ir atsakovai turėjo galimybę atsikirsti į tokias ieškovo aplinkybes. Todėl teismo išvada, kad aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje, todėl sprendžiant pagal papildomus pagrindus bylą būtų apribota atsakovų teisė gintis nuo pareikšto ieškinio, išdėstant savo poziciją ir atsikirtimus, teikiant įrodymus ir argumentus, yra nepagrįsta.

2. Teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino aplinkybių, kad atsakovas skolininkas J. M., būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovo paaiškinimais nustatyta, kad J. M. pardavęs butą pinigų negavo, kadangi užskaitė skolą uošvei B. L.. J. M. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo skolingas ieškovui, ir tai žinodamas perleido turtą B. L., kuriai, kaip teigia, taip pat buvo skolingas, tačiau pinigų iš jos negavo, kadangi užskaitė skolą jai. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas J. M. jokio kito turto, išskyrus ginčo butą, neturėjo ir neturi. Tai vienintelis atsakovo turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Atsakovas J. M. būdamas skolingas ieškovui, žinodamas apie savo skolą, tą žinojo ir atsakovė A. M., tačiau nežiūrint į tai, ir suvokdamas, kad kito turto, iš kurio galėtų grąžinti skolą ieškovei, nėra, perleido turtą atsakovei B. L., iš kurios pinigų negavo ir kaip teigia užskaitė skolą pastarajai. Iš šių aplinkybių matyti, kad atsakovas, būdamas nemokus, būdamas skolingas ieškovei, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui ir taip pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, todėl ir dėl šios aplinkybės ginčijamas sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu bei taikytina restitucija.

3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas, nes nėra pagrindo teigti, jog skolininkas J. M. yra nemokus ir sudarant ginčijamą sandorį kreditorių teisių pažeidimo nėra. Nemokumas reiškia, kad skolininkas yra visiškai nepajėgus grąžinti savo skolas atėjus jų mokėjimo terminui. Kaip matyti iš prie bylos prijungto vekselio, terminas jį apmokėti jau yra suėjęs ir vykdomas priverstinis skolos išieškojimas per antstolį, todėl teismo samprotavimai, kad atsakovas J. M. yra mokus dėl to, kad kas mėnesį moka po 329 Lt ieškovei yra visiškai nepagrįsti. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžininga, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. J. M. prievolės pagal vekselį jame nustatytu terminu neįvykdė, skolos nustatytu terminu ieškovei nesumokėjo, todėl darytina pagrįsta išvada, kad J. M. tuo metu, t.y. prievolės įvykdymo metu, ginčijamo sandorio sudarymo metu ir šiuo metu yra nemokus. Taigi, J. M. būdamas nemokus sudarė sandorį su atsakove B. L., kuri yra jo sutuoktinės motina, pinigų už parduotą butą negavo, ir kaip teigia užskaitė B. L. skolą ir taip suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.

4. Teismas pasisakė, kad netaiko CK 6.67 str. numatytos nesąžiningumo prezumcijos, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp žento ir uošvės, kurie nelaikytini artimais giminaičiais. Su tokia išvada apeliantė nesutinka, kadangi parduotas pagal ginčijamą sutartį turtas priklausė ir atsakovės B. L. dukrai, kuri taip pat buvo sandorio šalis, todėl sąžiningumas šiuo atveju preziumuojamas. Teismas laikė, kad B. L. buvo sąžininga sudarydama sandorį, kadangi kaip teigė jos dukra A. M., ji motinai nebuvo sakiusi, kad jos sutuoktinis turi skolų. Tačiau tokie teismo samprotavimai prieštarauja pačios A. M. paaiškinimams, kuri teisme aiškindama sandorio sudarymo aplinkybes nurodė, kad skubėjo parduoti butą, nes žinojo, kad į jį gali būti nukreiptas išieškojimas. Teismas nepagrįstai patikėjo atsakove B. L., kad ji nežinojo apie žento skolas ir, kad dukra skubėdama sudaryti buto pirkimo pardavimo sandorį apie tai nieko nesakė motinai. Tokie atsakovių paaiškinimai yra neįtikėtini vien tik atsižvelgiant į tai, kad atsakovės yra motina ir dukra. Be to, B. L. teigė, kad tikėjosi, kad žentas grįžęs iš darbo kelionės grąžins jai pinigus, tačiau negrąžino, todėl pasiūlė pirkti butą. Prieš tai atsakovė dar patvirtino, kad dukra sutuoktinio padarytai žalai padengti iš jos skolinosi 1000 svarų, todėl iš šių paaiškinimų matyti, kad visgi B. L. žinojo, kad žentas turi problemų, todėl labiau tikėtina, kad ji žinojo apie atsakovo J. M. skolas nei, kad nežinojo. Be to nesutampa atsakovių paaiškinimai duoti teismui. Atsakovė A. M. teismui teigė, kad skubėjo parduoti butą, nes žinojo, kad ieškovas iš jo gali išsiieškoti skolą, o atsakovė B. L. jau teigė, kad ji pasiūlė pirkti butą ir tokiu būdu užskaityti atsakovo J. M. skolą. Tokie atsakovių skirtingi paaiškinimai tik dar kartą patvirtina, kad visos sandorio šalys buvo nesąžiningos, t. y. J. M. žinodamas, kad turi kreditorių perleido vienintelį turėtą turtą, atsakovė A. M. patvirtino, kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, t.y. tam, kad į butą nebūtų nukreiptas išieškojimas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad sandorio šalis sieja tiek svainystės, tiek artimos giminystės ryšiai, pagrįsta išvada, kad ir B. L. buvo nesąžininga ir apie žento skolas žinojo.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę tik į dalies sandorio pripažinimą negaliojančiu. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų atsakovai yra iškėlę santuokos nutraukimo bylą bei pateikę teismui tvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys t.y. sutuoktiniai, nustatė, kad skolą ieškovui yra jų solidarioji prievolė. Todėl, jeigu atsakovai būtų sąžiningi ir nebūtų buvęs sudarytas ginčijamas sandoris iš pradžių iš bendro turto turėtų būti sumokamos mokėtinos skolos, kurių terminas yra suėjęs. Terminas ieškovui sumokėti skolą pagal vekselį buvo suėjęs, todėl visų pirma turėjo būti sumokėta skola ieškovui iš bendro turto, tokiu būdu nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė turėjo reikalavimo teisę tik į ½ dalį sandorio pripažinimo negaliojančiu. Taip pat teismas nepagrįstai ėmėsi spręsti kokia prievolė yra ieškovui, ar solidarioji ar asmeninė J. M., kadangi ginčijamam sandoriui tai įtakos neturi, ir tokio pobūdžio klausimai sprendžiami santuokos nutraukimo bylose.

6. Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovas bylą nagrinėjant iš esmės papildė faktinį ieškinio pagrindą, dėl ko dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovas pardavė butą tikslu išvengti skolos sumokėjimo ieškovui, kadangi ir po buto pardavimo gyvena ginčo bute, t.y. nurodydamas šias aplinkybes ieškovas įrodinėjo, kad sudarytas sandoris yra tariamas. Taip pat ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, jeigu skolininkas būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymo, kadangi ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas (CPK 42 str. 1 d.) nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškovas nurodė ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių, kurias sužinojo nagrinėjant bylą teisme bei iš atsakovų pateiktų procesinių dokumentų bei jų priedų. Dėl ieškinio pagrindą papildančių aplinkybių nurodymo pradiniai ieškinio elementai nepasikeitė.

Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį dėl priteisto iš jo 3427,53 Lt žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo šiuos motyvus:

1. Atsakovas pripažįsta faktą, kad dirbdamas vairuotoju pas ieškovą, Italijoje vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo sulaikytas policijos darbuotojų. Dėl to buvo nušalintas nuo darbo ir darbdavys turėjo parvaryti už jį automobilį bei sumokėti baudą. Tačiau Lietuvoje jis atvyko pas darbdavį, pasirašė visus dokumentus, kuriuos tik davė darbdavys. Atsakovas pasitikėjo ieškovu ir pasirašė paprastąjį vekselį 13652 Lt. Tuo metu jis buvo stipriai pasimetęs ir jam buvo nesvarbu kas įvyks, sutiko su visomis primestomis jam ieškovo sąlygomis. Atsakovui nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, nors pasirašė algalapyje, nes tikėjo, kad šie pinigai bus panaudoti žalos dengimui. Ieškovas jam nepateikė jokių dokumentų apie turėtas išlaidas, tačiau atsakovas sutiko su šia suma. Pagal minėtą vekselį ieškovas kreipėsi į notarą ir buvo išduotas vykdomasis dokumentas, o per antstolių kontorą jau yra išieškoma ši pinigų suma. Apie tai, kad buvo sugadinti vežami automobiliai yra netiesa, atsakovui apie tai nebuvo pranešta, jis nedalyvavo jų apžiūroje. Teismas į atsakovo pastebėjimus nesureagavo, ieškinį tenkino tik pagal ieškovo parodymus ir pateiktus dokumentus. Nors teismas sprendime nurodė, kad reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos 30 str. pagrindu, nėra būtina nurodyti žalos dydį ir reikalavimo pagrindą, pakanka, kad būtų konstatuota, jog prekių būklė nėra tinkama, tačiau teismas neįvertino daugelio aplinkybių: atsakovui apie pastebėtus trūkumas nebuvo pranešta; jei ir buvo daryti kažkokie žymėjimai, tai atsakovui nesuprantama kalba ir to jis negalėjo suvokti; teismui pateikti dokumentai ir vertimai neįskaitomi, tačiau teismas pats nustatė, kad tai galėjo būti tam tikros a/m detalės; kai kurie nurodyti sugadinimai nelogiški, nebūdingi transportavimo sugadinimams (trūksta buferio, sudaužyti žibintai);

2. Teismas neanalizavo atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sutarties, o pasitenkino konstatuoti, kad tokia sutartis yra, todėl atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas ir dėl to atsirado žala. Teismas nevertino tai, kad po grįžimo į Lietuvą ieškovas išgavo iš atsakovo 2010-04-02 raštą apie tai, kad atsakovas įsipareigojo padengti UAB "Vykom" pretenzijas dėl gabentų automobilių.

3. Teismas neįvertino ieškovų pateiktos paprastojo vekselio detalizacijos, nes pasak ieškovų į jį neįtrauktos sumos už automobilių sugadinimą. Atsakovas nurodė, kad vekselis turi apimti ir galimai jo padarytą žalą, nes pasirašant jį ieškovas orientacinei nurodė ir galimos žalos dydį. Teisme atsakovas teigė, kad vekselyje yra ir papildomai reikalaujama suma, todėl jis vekselio neginčijo. Pateiktoje detalizacijoje nėra duomenų, kad ieškovas patyrė tiek nuostolių, kokiai sumai išrašytas vekselis ir nepaneigė atsakovo teiginio, kad jame yra ir priteista suma - 3427,56 Lt. Pateiktoje detalizacijoje nurodyta, kad viso turėta 13652,27 Lt išlaidų. Pagal pateiktus dokumentus matyti, kad direktorius pasirašė įsakymą pagal kurį sau sumokėjo dvigubus dienpinigius - viso 8190,92 Lt , t. y. 4095,46 Lt daugiau nei priklauso pagal galiojančias normas. Be to, kitoms išlaidoms pateisinti nepateikti visi įrodymai.

4. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, nesivadovavo LR DK nuostatomis, nors santykiai kilo iš darbo sutarties, taip pat nevertino tos aplinkybės, kad atsakovui perkelta didžiulė materialinė atsakomybė, o mokamas tik minimalus darbo užmokestis. Tokia padėtis yra pažeidžianti šalių lygiateisiškumo principą. Taip pat teismas neatsižvelgė į atsakovo materialinę padėtį, kad jis neturi jokio turto, gauna nedidelį atlyginimą, turi prievolę ieškovui padengti skolą pagal vykdomąjį įrašą. Todėl teismas turėjo taikyti protingumo bei teisingumo principą ir sumažinti priteisiamos žalos dydį, o galiausiai ieškinį atmesti ir šioje dalyje.

Atsiliepimu į atsakovo J. M. apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad į vekselio sumą įeina ir ieškovo prašoma priteisti suma dėl padarytos žalos, taip pat dėl netinkamo CMR Konvencijos nuostatų vertinimo bei byloje esančių įrodymų įvertinimo, iš esmės grindžiamas teismo sprendime nurodytais motyvais, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas J. M. nurodo, kad jis niekada nevengė padengti įsiskolinimą, mokėjo skolą dalimis pagal antstolio patvarkymą. Su savo sutuoktine jau keli metai praktiškai nebegyvena kartu, tik neturėdami galimybės gyventi atskirai, naudojasi vienu butu. Prieš sudarant buto pirkimo-pardavimo sandori jis buvo skolingas B. L. 12000. Parduodamas butą, padengė tik savo skolą. Apie tai, kad jis skolingas kitiems asmenims, B. L. nesakė. B. L. yra sąžininga turto įgijėja, todėl vienašalė restitucija negalima. Teismas pagrįstai laikė atsakovą mokiu, nes jis kas mėnesį moka ir jau yra sumokėjęs virš 4500 Lt skolos. Be to iki šiol ieškovas nepagrįstai valdo jo sutuoktinės apgaulės būdu gautus 1000 anglijos svarų. Teismo sprendimas šioje dalyje atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.

Atsiliepimais į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės B. L. ir A. M. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės nurodo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas J. M. yra nemokus, nes byloje pateikti dokumentai rodo, kad iš jo atlyginimo yra reguliariai atskaitoma skola, jis turi pastovų darbą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriumi. J. M. dirba UAB „Pravista“ ir kas mėnesį moka 329 Lt kreditoriui, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra nemokus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovės UAB „Aurovika“ ir Ko apeliacinio skundo

Ieškovas buto pirkimo-pardavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 6.66 str. pagrindu ir nurodė, kad atsakovas butą pardavė tikslu išvengti skolos sumokėjimo ieškovui, kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, atsakovas neturi, todėl pardavęs butą ieškovas tapo nemokus, skolininkas ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi, nes atsakovas bendros jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą pardavė sutuoktinės motinai (t. 1, b.l. 2-8). Patikslintame ieškinyje (t. 1, b.l. 59-64) ieškovas nurodė, kad ir po buto pardavimo atsakovas J. M. ir jo sutuoktinė gyvena tame pačiame bute

Ieškovas ieškinio pagrindu nenurodė to, kad sudarytas sandoris buvo tariamas ar apsimestinis, buvo suteikta pirmenybė kitam kreditoriui, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje ir bylos pasirengimo nagrinėjimui metu.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad dėl sudaryto sandorio skolininkas tapo nemokus ir kreditorius prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies, kad atsirado reali grėsmė, kad sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti, nebuvo nustatyta, kad skolininkas butą pardavė už mažesnę sumą nei rinkos vertė (buto vidutinė rinkos vertė 20300 Lt (t. 1, b.l. 40), butas parduotas už 32000 Lt (t. 1, b.l. 65).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas gali būti nukreipiamas į perleistą turtą tiek, kiek būtina kreditoriaus reikalavimams patenkinti, o šiuo atveju kreditorius, turėdamas reikalavimo teisę į 12802,56 Lt (13652 Lt pagal vykdomąjį raštą +3427,56 Lt priteistina suma - 4277 Lt išieškota suma), prašo panaikinti visą sandorį, kurio vertė 32000 Lt, be to ½ dalis parduoto turto nepriklauso kreditoriaus skolininkui.

Nustatinėjant, ar dėl ginčijamo sandorio buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui, t.y. aiškiai neprotingai, pažeidžiant teisėtų kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, ginamos kreditoriaus teisės, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad būtų pažeistas ne tik kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens, įgijusio turtą, bet ir kito bendraturčio interesų pusiausvyros principas, bei civilinių santykių stabilumo principas, kai dėl pakankamai nedidelio piniginio reikalavimo būtų griaunami sandorio pagrindu atsiradę kiti teisiniai santykiai tarp asmenų, nesusijusių su šiuo reikalavimu.

Sudarius buto pirkimo-pardavimo sandorį, skolininko mokumas nepasikeitė, skola išieškoma pagal vykdomąjį raštą, atsakovas J. M. dirba UAB „Travista” ir iki 2011-09-13 iš jo uždarbio išskaičiuota 3948 Lt suma pagal vykdomąjį įrašą (t. 2, b.l. 70). Darytina išvada, kad sudarytas sandoris ieškovo – kreditoriaus – teisių nepažeidė, dėl sudaryto sandorio skolininkas J. M. netapo nemokus.

Dėl atsakovo J. M. apeliacinio skundo

Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad priteista suma jau vieną kartą išieškoma pagal notaro vykdomąjį raštą. Ieškovas teismui pateikė 2011-03-14 raštą, iš kurio matyti, kad 2010-04-02 J. M. paprasto vekselio detalizacijoje nenurodyta žala, padaryta atsakovui gabenant krovinį – automobilius (t. 1, b.l. 120). Atsakovas vekselio neginčijo.

Pagal 2010-04-02 paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 13652 Lt (b.l. 33). Vekselis buvo surašytas po įvykio Italijoje, kai atsakovas dėl neblaivumo buvo nušalintas nuo darbo (t. 1, b.l. 26-27). UAB „Vykom“ pretenzijos ieškovui dėl žalos padarymo kroviniui buvo surašytos 2010-06-02, 2010-06-28, todėl ši žala negalėjo būti įskaityta į anksčiau surašyta vekselį. 2010-03-22 paaiškinimu atsakovas ieškovui paaiškino, kad 2010-03-13 Italijoje buvo sulaikytas neblaivus, kai vairavo automobilį, pažadėjo atlyginti materialinius nuostolius (t. 1, b.l. 28). UAB „Vykom“ teismui pranešė, kad žalos dydis nustatomas maždaug per pusmetį, raštiška pretenzija vežėjui pateikiama per metus laiko nuo buvusio reiso datos (t. 2, b.l. 2).

Pagal 2010-04-02 susitarimą atsakovas įsipareigojo padengti visas UAB „Vykom“ išstatytų pretenzijų sumas bendrovei „Aurovika ir Ko“ dėl krovinių – automobilių defektų atsiradimo jo pervežimų metu (t. 1, b.l. 29).

Pagal 2010-01-06 visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.1 punktą atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo ieškovas, taip pat už turtą, kurį darbuotojas gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbo pareigas, pagal 2.2.8. punktą atsakovas įsipareigojo visiškai atlyginti ieškovui materialinę žalą dėl turto netekimo, jo vertės sumažėjimo, sugadinimo, dėl išlaidų susidariusių dėl sugadintų daiktų (t. 1, b.l. 15).

Pagal UAB „Arovika ir Ko“ autovežio vairuotojo pareiginių nuostatų 2.1 punktą autovežio vairuotojas yra materialiai atsakingas už patikėtą transporto priemonę ir pervežamus krovinius (automobilius) nuo priėmimo pervežimui momento iki pridavimo užsakovui momento, pagal 2.12.2 punktą vairuotojas privalo apžiūrėti priimamus pervežimui automobilius, sutikrinti gamyklinius identifikacinius numerius, patikrinti jų komplektaciją su gamintojo deklaruojama, pagal 2.12.3 punktą vairuotojas, radęs kokių nors neatitikimų, turi defektuotų automobilių nepriimti pervežimui arba defektus su siuntėju įforminti aktu, defektus įrašyti į krovinio kelionės dokumentus, pagal 4.2.3 punktą vairuotojas materialiai atsako už pervežamų automobilių išsaugojimą (t. 2, b.l. 96-98). Su pareiginiais nuostatais atsakovas buvo supažindintas 2010-01-06 (t. 2, b.l. 99).

Atsakovas pagal savo pareiginius nuostatus privalėjo apžiūrėti vežamus automobilius, todėl atmetamas jo argumentas, kad apie pastebėtus trūkumus jam nebuvo pranešta, pagal savo atliekamo darbo pobūdį jis privalo suprasti kokie žymėjimai daromi dokumentuose, kas yra įrašoma ataskaitose, kurias jis pasirašo, kur nurodoma ir kokiais terminais nurodoma žalos charakteristika, jos vieta, pobūdis ir sunkumas. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad teismui pateikti vertimai neįskaitomi. Vertimai, esantys byloje yra įskaitomi, tik dalis dokumentuose nurodyto teksto yra neįskaitoma, tačiau pirmosios instancijos teismas tai nurodė savo sprendime ir išvadas padarė remiantis AVES terminologija, t.y. teismas logiškai ir visapusiškai vertino jam pateiktus dokumentus. Atsakovas nurodė, kad kai kurie nurodyti sugadinimai nebūdingi transportavimo sugadinimams. Šis atsakovo argumentas atmestinas, nes krovinio sugadinimai galėjo atsirasti ne tik netinkamai gabenant, bet ir nerūpestingai pakraunant/iškraunant krovinį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai analizavo materialinės atsakomybės sutartį, pareiginius nuostatus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2010-04-02 susitarimą jis pasirašė ne savo valia. 8190,92 kelionės į Italiją išlaidų teismas neanalizuoja, nes šioje byloje ieškovas šios sumos priteisti iš atsakovo neprašė.

Atsakovas nurodė, kad teismas turėjo sumažinti priteisiamos žalos dydį, nes jo materialinė padėtis yra sunki, jam buvo perkelta didelė materialinė atsakomybė, o mokamas tik minimalus darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmosios instancijos teismo priteista 3427,56 Lt žalos atlyginimo suma nėra didelė, todėl ją sumažinti nėra pagrindo.

Remdamasi nagrinėjamoje byloje pateiktais įrodymais bei anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino civilinėje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, jų apeliaciniame procese turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.