- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- eI-4675-484/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „CEOCorp“
- Trečiasis asmuo
- O. S., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „CEOCorp“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, O. S. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „CEOCorp“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV ar Fondo valdyba) 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (1.45)I-4951 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. SPRE-1250“ ir VSDFV Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Užsienio išmokų tarnyba, Tarnyba) 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. SPRE-1250 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą UAB „CEOCorp“ darbuotojai O. S.“. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovės priteisti 3 032,94 Eur teismo išlaidų.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovė kreipėsi į Užsienio išmokų tarnybą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. darbuotojai O. S., komandiruojamai į Olandiją. Užsienio išmokų tarnyba 2018 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą neišduoti Bendrovės darbuotojai O. S. A1 pažymėjimo motyvuodama tuo, kad Bendrovė veiklą pradėjo vykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. veiklą vykdė trumpiau nei 2 mėnesius iki darbuotojos siuntimo dirbti į Olandiją. Remdamasi tuo, Užsienio išmokų tarnyba padarė išvadą, kad Bendrovė nevykdė didelės dalies veiklos Lietuvoje.
Pareiškėja skunde teigia, kad Užsienio išmokų tarnyba sprendimą neišduoti A1 pažymėjimo priėmė remdamasi tik viena aplinkybe, t. y. Bendrovės veiklos vykdymo laikotarpiu iki darbuotojos komandiravimo, ir nevertino jokių kitų aplinkybių, kurios, pareiškėjos teigimu, tiesiogiai patvirtina, kad prašymo teikimo metu, prašymo svarstymo metu egzistavo ir toliau egzistuoja valstybės narės ir Bendrovės, kurioje Bendrovė yra įsteigta, ryšiai, o Bendrovės didžioji dalis veiklos visada, t. y. nuo įmonės įsteigimo momento, buvo vykdoma Lietuvoje.
Bendrovės nuomone, Užsienio išmokų tarnyba neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Lietuvos Respublikos materialines teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, aplinkybes vertino formaliai, neatsižvelgdama į ES mastu įtvirtintas koordinavimo priemones bei siektinus tikslus. Bendrovė Užsienio išmokų tarnybos sprendimą apskundė Fondo valdybai, prašydama panaikinti sprendimą kaip nepagrįstą ir prašė įpareigoti išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. arba įpareigoti pakeisti sprendimą ir išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. Fondo valdyba, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutikdama su Užsienio išmokų tarnybos ir Fondo valdybos sprendimais, skunde nurodo, kad tiek Užsienio išmokų tarnyba, tiek Fondo valdyba neteisingai aiškino bei taikė Reglamentą (EB) Nr. 987/2009, Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 bei šiuos reglamentus įgyvendinantį Tvarkos aprašą. Pareiškėja skunde tvirtina, kad prašymo išduoti A1 pažymėjimą pateikimo metu Bendrovė turėjo ryšį su valstybe nare, kurioje ji yra įsteigta. Bendrovės didžioji dalis veiklos yra vykdoma Lietuvoje, todėl Bendrovės darbuotojai turėjo būti taikomos specialios Reglamento komandiravimo nuostatos bei išduotas A1 pažymėjimas. Tai pagrįsdama Bendrovė skunde nurodo, kad: Bendrovės buveinė ir veiklos vykdymo vieta yra Lietuvoje; Bendrovė veiklą vykdo daugiau kaip 12 mėnesių; Bendrovė visus mokesčius moka Lietuvoje; visi darbuotojai Bendrovėje dirba pagal Lietuvoje sudarytas darbo sutartis; Lietuvoje dirba visa Bendrovės administracija ir visi darbuotojai; Bendrovės veikla – teisinės paslaugos. Teisinės paslaugos teikiamos Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į Bendrovės veiklos specifiką ir į tai, kad Bendrovė konsultuoja ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo, bet ir užsienio teisės taikymo klausimais, Bendrovės klientams dažnai kyla užsienio teisės taikymo klausimai, todėl atsiranda poreikis komandiruoti Bendrovės darbuotojus į užsienį (būtent dėl to veiklos vykdymo pradžioje į Olandiją buvo komandiruota O. S.). Pareiškėja skunde pažymi, kad daugiau nei 70 proc. Bendrovės pajamų yra iš veiklos už paslaugas, suteiktas Lietuvoje, ir Lietuvos subjektams, todėl darytina išvada, kad Bendrovė didelę veiklos dalį vykdė Lietuvoje. Paaiškino ir tai, kad Bendrovė buvo įsteigta 2017 m. rugpjūčio 2 d. ir nuo tada pradėjo vykdyti veiklą, buvo pasirašomos sutartys su klientais, kurių, kaip jau nurodyta, didžioji dauguma yra Lietuvos subjektai. Prašymo padavimo dieną bei sprendimo priėmimo dieną Bendrovė tęsė ekonominę veiklą, Bendrovėje buvo darbinami darbuotojai. Šiuo metu Bendrovėje dirba 8 darbuotojai. Pažymi, kad tarp Bendrovės ir darbuotojos O. S. komandiravimo laikotarpiu buvo palaikomas tiesioginis ryšys – O. S. nebuvo siunčiama pakeisti kito komandiruojamo asmens, taip pat nesudarė darbo sutarties su kita Olandijoje esančia įmone, darbuotoja buvo komandiruojama į susitikimus su Bendrovės klientais bei vykdyti klientų užduotis, jokios sutartys su Olandijoje priimančiomis įmonėmis nebuvo sudaromos, darbuotoja Olandijoje vykdė funkcijas išimtinai Bendrovės veiklos, vykdomos Lietuvoje, interesais. Sprendime Užsienio išmokų tarnyba nenurodė, kad aukščiau nurodytos aplinkybės dėl Bendrovės ir darbuotos ryšio neegzistuoja ir dėl to ginčo nėra (el. byla I tomas, 31-36 puslapiai).
Atsiliepimas
Atsakovė Užsienio išmokų tarnyba su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad Bendrovė 2018 m. sausio 3 d. Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą išduoti pažymėjimą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą (toliau – A1 pažymėjimas) O. S., siųstai dirbti į Olandiją, nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus bei pateiktus dokumentus nustatė, kad Bendrovė Lietuvoje ekonominę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. Bendrovė veiklą Lietuvoje vykdo trumpiau nei 2 mėnesius iki darbuotojos siuntimo dirbti į Olandiją. Dėl šios priežasties Bendrovės veikla Lietuvoje negalėjo būti vertinama kaip didelė, todėl A1 pažymėjimas Bendrovės darbuotojai O. S., nurodytu laikotarpiu išsiųstai dirbti į Olandiją, negalėjo būti išduotas.
Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime nurodo, kad priimdama ginčijamą sprendimą taikė socialinio draudimo teisės nustatymą asmenims, siunčiamiems laikinai dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, reglamentuojantį 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, Pagrindinis reglamentas), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 987/2009, nustatantį Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, Įgyvendinimo reglamentas), Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (toliau – Sprendimas A2), Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 ,,Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas).
Pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnis numato išimtį iš bendrosios taisyklės, t. y. pagal 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.
Atsakovės nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Atsakovė nesutinka ir su pareiškėjos pozicija, kad Tvarkos aprašas prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Atsiliepime pažymi, kad Fondo valdyba, vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, Reglamentu (EB) Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų ir ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 nustatė, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį turi būti atsižvelgiama taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Tokios nuostatos taikomos ir kitose administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami analogiško pobūdžio ginčai (pvz. LVAT 2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-917-502/2017). Atsakovas taip pat remiasi ir ES Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) suformuota praktika byloje C113/02 (2004 m. spalio 14 d. sprendimas) (el. byla I tomas, 64-68, 69-73 puslapiai; II tomas, 5-9, 10 -14 puslapiai).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad Fondo valdyba, vykdydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjos 2018 m. liepos 19 d. skundą dėl Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. SPRE-1250.
Fondo valdyba atsiliepime pažymi, kad asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.), EEE valstybių (nuo 2012 m. birželio 1 d.), Šveicarijos Konfederacijos (nuo 2012 m. gegužės 1 d.), socialinę apsaugą koordinuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72, toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1, toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987), sprendžiant taikytinos teisės klausimus taip pat vadovaujamasi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (OJ 2010 C 106, p. 5), Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253.
Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies nuostatą detalizuoja Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalys: 1. Taikant pagrindinio reglamento (t.y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004)12 straipsnio 1 dalį, ,,asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veiklą, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai ,,kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį. Sprendime A2 taip pat išaiškinamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio turinys: Antra lemiamoji minėto (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 12 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga yra darbdavio ir valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, ryšiai. Todėl darbuotojus turėtų komandiruoti tik įmonės, kurios paprastai savo veiklą vykdo valstybės narės, kurios teisės aktai toliau taikomi komandiruotam darbuotojui, teritorijoje; dėl to daroma prielaida, kad minėtos nuostatos taikomos tik įmonėms, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje. Tvarkos aprašo 5 punkte yra numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui, būtų išduotas A1 pažymėjimas. Viena iš sąlygų – siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje (Tvarkos aprašo 5.5 papunktis). Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar darbdavio veikla Lietuvoje laikytina didele. Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti atvejai, kai darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, t.y. jei: 1) iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių; 2) po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje; 3) Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą; 4) darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje.
Fondo valdybos teigimu, kadangi UAB „CEOcorp“ Lietuvoje ekonominę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. t. y. Bendrovė veiklą Lietuvoje vykdė trumpiau nei 2 mėnesius iki darbuotojos siuntimo dirbti į Olandiją pradžios, todėl Bendrovė neatitinka Tvarkos aprašo 5.5 papunktyje nustatytų reikalavimų, ir dėl šios priežasties A1 pažymėjimas UAB „CEOcorp“ darbuotojai negali būti išduotas.
Fondo valdyba atsiliepime taip pat pažymi, kad Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. SPRE-1250 ir Fondo valdybos 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (1.45) I-4951 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis. Minėti sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra (el. byla I tomas, 43-46, 47-52 puslapiai).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė tenkinti skundą, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo O. S. pareiškėjo skundą prašo tenkinti palaikydama pareiškėjo skunde nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta Bendrovės darbuotojai O. S. išduoti A1 pažymėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Ceocorp“ 2017 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą su prašymu išduoti pažymėjimą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui siunčiamam dirbti į užsienio valstybę. Šis Bendrovės prašymas Užsienio išmokų tarnyboje gautas 2018 m. sausio 3 d. (el. byla I tomas, 74 puslapis; II tomas, 15 puslapis). Šiuo prašymu Bendrovė prašė išduoti pažymą dėl taikomų teisės aktų (A1 pažymėjimą/formą E 101 LT) siunčiamai Bendrovės darbuotojai O. S. į užsienio valstybę (Nyderlandus) laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 2 d. (el. byla I tomas, 75-77, 78-80 puslapiai; II tomas, 16-18, 19-21 puslapiai). Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketoje, Bendrovė nurodė, kad Bendrovės veiklos pradžia – 2017 m. rugpjūčio 2 d., Bendrovėje dirba 6 darbuotojai, Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per dvylika mėnesių iki darbuotojų siuntimo, – 36 943,22 Eur, o Bendrovės pajamos iš veiklos užsienyje, gautos per dvylika mėnesių iki darbuotojų siuntimo, – 105 535,16 Eur. Bendrovės pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis, skaičiuotina nuo visų Bendrovės pajamų sudaro 25,93 proc. (el. byla I tomas, 81-83 puslapiai; II tomas, 22-24 puslapiai).
Užsienio išmokų tarnyba 2018 m. sausio 29 d. raštu Nr. (7.16)S2-2713 kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti papildomus dokumentus apie Bendrovės vykdomą veiklą (el. byla I tomas, 101 puslapis; II tomas, 42 puslapis). Pareiškėja, atsakydama į Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. sausio 9 d. paklausimą Nr. (7.16)S2-2713, 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. 2010307-1 nurodė, kad Bendrovė yra įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teikia pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, kurios, Bendrovės nuomone, patvirtina paslaugų teikimo (ekonominės veiklos vykdymo) Lietuvoje faktą. Bendrovė Užsienio išmokų tarnybos prašomų paslaugų sutarčių, sudarytų su fiziniais ar juridiniais asmenimis, nepateikė, motyvuodama teikiamų paslaugų specifika ir konfidencialumo reikalavimais (el. byla I tomas, 87 puslapis; II tomas, 28 puslapis).
Bendrovė 2018 m. gegužės 18 d. raštu Nr. G2-14690 pateikė Užsienio išmokų tarnybai papildomus dokumentus apie savo vykdomą veiklą, t. y. paslaugų sutartis, sudarytas 2018 m. rugsėjo 28 d. ir 2018 m. rugsėjo 29 d. (el. byla I tomas, 102, 103, 104-120, 121-137 puslapiai; II tomas, 43, 44, 45-61, 62-78 puslapiai ). Bendrovė 2018 m. gegužės 17 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad Bendrovė nėra sudariusi sutarčių laikotarpiu nuo įregistravimo iki 2017 m. rugsėjo 28 d., nes iki šio laikotarpio Bendrovėje darbuotojai nedirbo. Taip pat Bendrovė Užsienio išmokų tarnybai nepateikė ir sutarties su užsienio priimančia įmone, motyvuodama tuo, kad tokia sutartis sudaryta nebuvo (el. byla I tomas, 103 puslapis; II tomas 44 puslapis ).
VSDFV Užsienio išmokų direktorius 2018 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1250 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą UAB „Ceocorp“ darbuotojai O. S.“ (el. byla I tomas, 15-17, 84-86 puslapiai; II tomas, 25-27 puslapiai).
Bendrovė, nesutikdama su Užsienio išmokos tarnybos direktoriaus 2018 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. SPRE-1250, 2018 m. liepos 19 d. pateikė skundą Fondo valdybai (el. byla, I tomas,53, 54-58 puslapiai).
Fondo valdyba, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (1.45)I-4951 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. SPRE-1250“, kuriuo Bendrovės skundo netenkino, o Užsienio išmokų direktorius 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. SPRE-1250 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą UAB „Ceocorp“ darbuotojai O. S.“ paliko nepakeistą (el. byla I tomas, 19-21, 61-63 puslapiai).
Ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies a) papunktyje nustatyta bendra teisės sistemos parinkimo, kai darbo santykiai vykdomi daugiau nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taisyklė. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi vadovaujantis antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Išimtis iš bendros taisyklės numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, sakančioje, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.
Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalyje patikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio nuostata. Nurodoma, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, „asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį.
Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje įtvirtinta, kad, jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla, įskaitant įmonės registruotos buveinės ir administracijos vietą, toje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje dirbančių administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kurioje įdarbinti komandiruoti darbuotojai, bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Tai nėra išsamus sąrašas, nes kriterijai turėtų būti pritaikomi kiekvienam atskiram atvejui ir jais turėtų būti atsižvelgiama į įmonės veiklos, vykdomos valstybėje, kurioje ji įsisteigusi, pobūdį.
Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės įtvirtintos Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarkos apraše, patvirtintame VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 ,,Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“. Pažymėtina, jog LVAT 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 yra išaiškinęs, jog Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Taigi, priešingai negu teigia pareiškėja, Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis ES teisei aktas, o atvirkščiai, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, kuris nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
Tvarkos aprašo 1 punktas apibrėžia Tvarkos aprašo taikymo apimtį, t. y. jog Tvarkos aprašas nustato A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, Tarnybos bendradarbiavimo su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką. Tvarkos aprašo 5 punktas nustato A1 pažymėjimo išdavimo sąlygas, kurio 5.5 papunktyje įtvirtinta, kad siunčiantis darbdavys turi vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje. Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7–9 punktuose.
Tvarkos aprašo 7 punktas nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje. Turi būti įvertinama buveinės registracijos ir administracijos vieta; administracijos darbuotojų skaičius ir vieta, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; sutartys, sudarytos vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; pajamos iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominės veiklos Lietuvoje trukmė per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominė veikla Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; kiti objektyvūs kriterijai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį. Pažymėtina, jog sulyginus Sprendimo Nr. A2 1 straipsnį su Tvarkos aprašo 7 punktu, matyti, jog jame išdėstyti iš esmės analogiški kriterijai, kuriuos vertinant nustatoma, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje.
Tvarkos aprašo 8 punktas numato 4 sąlygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali būti išduotas: iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių; po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje; Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą; darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje.
Atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą, grindė tuo, kad Bendrovė Lietuvoje ekonominę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. Bendrovė veiklą Lietuvoje vykdė trumpiau nei 2 mėnesius iki darbuotojos siuntimo dirbti į Olandiją pradžios (Tvarkos aprašo 8.1 papunktis), todėl Bendrovė neatitinka Tvarkos aprašo 5.5 papunktyje nustatytų reikalavimų, ir dėl šios priežasties A1 pažymėjimas UAB „CEOCorp“ darbuotojai negali būti išduotas.
Sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, jog Užsienio išmokų tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti.
Kaip matyti iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio, Tarnyba vertino pareiškėjos atitiktį Tvarkos aprašo 5 punktui, t. y. ar pareiškėja vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustačiusi, jog iki darbuotojos O. S. siuntimo dirbti į valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių (Tvarkos aprašo 8.1 papunktis) prašymo dėl A1 pažymėjimų išdavimo netenkino. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą su Tarnybos sprendime išdėstytais argumentais, matyti, jog Tarnyba laikėsi Tvarkos apraše nustatytos tvarkos, t. y. nustačiusi Tvarkos aprašo 8.1 papunktyje nustatytas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie, kaip minėta, yra iš esmės analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, nėra teisiškai reikšminga, kadangi teismo vertinimu, toks vertinimas (t. y. pagal Tvarkos aprašo 7 punktą) būtų perteklinis, kadangi nustačius bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, prašymas dėl A1 pažymėjimo išdavimo turi būti atmestas.
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Bendrovė veiklą Lietuvoje pradėjo tik 2017 m. rugpjūčio 27 d. Šios aplinkybės Bendrovė neginčija. Pagal pačios Bendrovės pateiktus dokumentus nustatyta, kad Bendrovė pirmąsias pajamas iš savo veiklos gavo tik 2017 m. spalio mėnesį (el. byla I tomas, 22-23 puslapiai). Įsakymas dėl O. S. komandiruotės į Amsterdamą priimtas 2017 m. lapkričio 10 d. (el. byla I tomas, 91 puslapis). Įsakyme nurodyta, kad O. S. į Amsterdamą komandiruojama nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d. Bendrovė su prašymu išduoti A1 pažymėjimą į Tarnybą kreipėsi 2017 m. gruodžio 22 d. Į bylą pateiktos Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos bei Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos sąjungos valstybes nares ataskaitos užpildytos 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. gruodžio 20 d. ir vėliau, t. y. po darbuotojos O. S. siuntimo dirbti į valstybės narę (el. byla I tomas, 8-11, 24-25, 28, 29, 30, 88, 89, 90 puslapiai).
Pareiškėja nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių Bendrovės didelę veiklą Lietuvoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis). Tai, kad O. S. iki įsidarbinimo Bendrovėje dirbo Bendrovės dukterinėje įmonėje, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi (el. byla I tomas, 96-100 puslapiai).
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „CEOCorp“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.