- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-680-569/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arisanda“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Amalva“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arisanda“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-161-971/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amalva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arisanda“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Amalva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 25 095,70 Eur skolą, 205,78 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pagal šalių 2013-04-22 sudarytą pardavimo kreditan sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės pateiktus užsakymus sutartyje nurodytais terminais ir tvarka perduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo prekes priimti ir už jas sumokėti sutartomis kainomis ir terminais. Sutarties pagrindu ieškovė pardavė atsakovei prekių už 25 474,91 Eur, atsakovės užsakytos prekės jai buvo perduotos ir atsakovės priimtos, tačiau atsakovė su ieškove visiškai neatsiskaitė ir liko skolinga 25 095,70 Eur už pateiktas prekes. Atsakovei pagal sutartį buvo priskaičiuota 205,78 Eur delspinigių.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. galutiniu sprendimu Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. preliminarų teismo sprendimą paliko nepakeistą; Priteisė iš atsakovės UAB „Arisanda“ 25 095,70 Eur skolą, 205,78 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 25 301,48 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-10-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1918,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui UAB „Amalva“.
4. Teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo prievolę, veikė pagal tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, perdavė atsakovei visas jos užsakytas prekes, atsakovė prekes yra gavusi, todėl turi pareigą atsiskaityti su ieškove už prekes.
5. Teismas vertino, jog iš važtaraščių matyti, kad abiejuose važtaraščiuose pasirašė atsakovės darbuotojas – (duomenys neskelbtini) R. J.. Tai, kad tiek įrenginį, tiek kitas 2015-07-27 PVM sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytas prekes atsakovė iš tiesų yra gavusi, taip pat patvirtina: 2015-01-05 atsakovės darbuotojos elektroninis laiškas ieškovei, kuriame prašoma pateikti sąskaitą už abu įrenginius (abi kameras), rankraštiniame raštelyje esantys atsakovės darbuotojų V. R. ir T. P. parašai, apmokėta 2015-03-20 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini) už ranka rašytame prekių užsakymo lape sąrašo antrame ir trečiame punktuose nurodytas prekes, 2015-09-08 objekto apžiūros aktas, nuotrauka ir vaizdo įrašas iš Objekto (duomenys neskelbtini), liudytojų G. Ž., M. R., G. R. parodymai. Teismas nurodė, kad sąskaitą gavusio asmens parašas nėra privalomas rekvizitas, be to, minėta sąskaitą buvo siųsta registruotu laišku, tačiau atsakovė grąžino ją ieškovei nepasirašytą, nurodydama, kad šios sąskaitos nepripažįsta. Teismas vertino, kad pačiai atsakovei pakeitus sutartyje numatytą prekių užsakymo bei priėmimo tvarką, o ieškovei veikiant pagal atsakovės išreikštus poreikius ir geriausiais jos interesais, atsakovės motyvai, kad tariamai netinkamai užpildyti dokumentai nepatvirtina ieškovės atsakovei perduotų prekių fakto, yra visiškai nepagrįsti. Faktą, kad atsakovė yra gavusi 2015-07-27 PVM sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytas prekes, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad atsakovė pateiktuose prieštaravimuose nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog prekės visgi buvo pristatytos atsakovei, tai laikytina ne kuo kitu, o ieškovės dovana atsakovei už ilgalaikį ir sėkmingą bendradarbiavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
6. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Arisanda“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6.1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog atsakovė prekių gavimo faktą iš esmės ginčija formaliais pagrindais dėl dokumentų (PVM sąskaitos-faktūros, važtaraščio) rekvizitų trūkumų. Atsakovė prekių gavimo faktą ginčijo ne formaliais pagrindais dėl pateiktų dokumentų rekvizitų trūkumų, bet teiginiu ir faktu, jog tokių prekių, kokios yra nurodytos 2015 m. liepos 27 d. PVM sąskaitoje – faktūroje, atsakovė nėra gavusi.
6.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog visiškai pagrįstai tikėtina, kad 2014 m. gruodžio 15 d. važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat pasirašė R. J. ir pasirašydamas patvirtino, kad gavo važtaraštyje nurodytą prekę – įrenginį (duomenys neskelbtini). Ieškovės byloje pateiktas važtaraštis neatitinka KTK 29 straipsnio 2 bei 3 dalies reikalavimų (jame nėra pagal įstatymą privalomų rekvizitų) bei galimai ieškovės yra tiesiog sumodeliuotas kompiuterinių technologijų pagalba, todėl minėtas dokumentas nėra ir negali būti teisėta bei leistina įrodinėjimo priemone civiliniame procese bei teismo turėtų būti atmestas.
6.3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino PVM sąskaitos - faktūros už neva pirktas– parduotas prekes išrašymo bei pateikimo apmokėti aplinkybių. Teismas sprendime net neaptarė aplinkybės, kodėl buvo išrašyta viena PVM sąskaita - faktūra, po kurio laiko ji ieškovės iniciatyva pripažinta negaliojančia ir po dviejų mėnesių vėl išrašyta nauja PVM sąskaita – faktūra. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neva negalėjo laiku išrašyti PVM sąskaitos - faktūros atsakovei už pateiktas prekes, kadangi buvo viršytas sutartyje numatytas 120 000 Lt prekinis kreditas. Ieškovė nenurodė tokių aplinkybių bei nepašalino abejonių, kodėl skirtingu metu buvo išrašytos ir atsakovei pateiktos dvi PVM sąskaitos – faktūros.
6.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad buvo susiklosčiusi tam tikra šalių bendravimo ir bendradarbiavimo praktika ir ne visuomet griežtai buvo laikomasi šalių sudarytos sutarties sąlygų, be to, pačiai atsakovei pakeitus sutartyje numatytą prekių užsakymo bei priėmimo tvarką, o ieškovei veikiant pagal atsakovės išreikštus poreikius ir geriausiais jo interesais, atsakovės motyvai, kad tariamai netinkamai užpildyti dokumentai nepatvirtina ieškovės atsakovei perduotų prekių fakto, yra visiškai nepagrįsti. Teismas šią nepagrįstą išvadą padarė remiantis vien tik ieškovės iniciatyva byloje apklaustų liudytojų parodymais, tuo tarpu objektyvių duomenų byloje apie tai, jog būtent šiuo atveju šalys konkliudentiniais veiksmais išreiškė norą ir valią nesilaikyti sudarytos sutarties reikalavimų, nėra. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė per eilę metų bendradarbiavimo yra apmokėjusi vieną ar kitą ieškovės pateiktą PVM sąskaitą - faktūrą, kurioje nėra gavėjo parašo, nedaro teisinio pagrindo padaryti išvadai, jog būtent šiuo atveju ieškovės neva pateiktos prekės atsakovei iš tiesų buvo pateiktos ir už jas nėra atsiskaityta.
6.5. Teismas ieškovės byloje pateiktus rašytinius įrodymus – PVM sąskaitą - faktūrą, transporto važtaraštį, fotonuotraukas bei vaizdinę medžiagą ir kitus įrodymus - nepagrįstai laikė patikimais bei pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais ieškovės pareikštą reikalavimą, nepaisant to, kad tokie įrodymai, kaip minėta aukščiau, netgi neatitinka teisės aktų reikalavimų. Ieškovė, turėdama pareigą įrodyti, jog minėtos prekės buvo perduotos atsakovei, to nepadarė.
Atsiliepimas
6.6. Teismas nepagrįstai ieškovės naudai iš atsakovės priteisė ir 1918,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė byloje patyrė 250 Eur bylinėjimosi išlaidų (rengiant atskirąjį skundą ir atsiliepimą į atskirąjį skundą), tačiau, minėtos bylinėjimosi išlaidos, net ir priėmus atsakovei palankius teismo procesinius sprendimus, nebuvo priteistos atsakovės naudai. Teismas nepagrįstai priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 918,50 Eur, iš atsakovės ieškovės naudai.
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Amalva“ prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti bei 2016 m. balandžio 12 d. Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas, išsamiai ištyręs nagrinėjamos bylos aplinkybes bei atsakovės išsakytus argumentus, pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovė realiai yra priėmusi ieškovės jai parduotą įrenginį. Byloje pateikti ir atsakovės patvirtinti dokumentai įrodo, jog atsakovė ieškovės perduotą įrenginį yra faktiškai priėmusi. Aplinkybes, jog įrenginys buvo pristatytas atsakovei į Objektą, taip pat patvirtina 2015 m. rugsėjo 8 d. Objekto apžiūros aktas, atsakovės ieškovei pateiktas elektroninis laiškas, kuriuo atsakovė prašo ieškovės pateikti sąskaitą už abu įrenginius, nuotraukos, vaizdo įrašas bei liudytojų parodymai. Ieškovės byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovės parduodamas prekes priimdavo ir už jas atsiskaitydavo ir nepatvirtinusi parašu ieškovės pateikiamų PVM sąskaitų-faktūrų, be to, ieškovės pateikiamas sąskaitas pasirašydavo ir prekes iš ieškovės priimdavo ne tik atsakovės minimame 2015 m. sausio 19 d. ilgalaikiame įgaliojime įvardinti asmenys, bet ir atsakovės darbuotojas V. R.. Aplinkybę, jog atsakovė buvo užsakiusi ir yra priėmusi iš ieškovės ranka surašytame prekių užsakymo lape nurodytas prekes, patvirtina atsakovės darbuotojų V. R. ir T. P. parašai bei faktas, jog už dalį minėtame užsakymo lape nurodytų prekių, atsakovė ieškovei jau yra atsiskaičiusi.
7.2. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurie tariamai patvirtina, jog atsakovė nėra priėmusi iš ieškovės ieškiniu reikalaujamų apmokėti prekių, yra visiškai nepagrįsti. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, atsakovė prievolės atsiskaityti su ieškove egzistavimą ginčija formaliais pagrindais dėl dokumentų rekvizitų trūkumo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
8. Byloje sprendžiamas ginčas dėl kilnojamojo daikto perdavimo pirkėjui.
9. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys pateikė įrodymus tiek savo iniciatyva, tiek teismo siūlymu. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apelianto teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.
10. Lietuvos respublikos Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis numato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
11. Iš šalių 2013m. balandžio 22 dieną sudarytos pardavimo kreditan sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ieškovė įsipareigojo pagal atsakovo užsakymus šioje sutartyje nustatytais terminais ir tvarka perduoti atsakovui prekes, o atsakovė įsipareigojo jas priimti ir sumokėti už jas sutartomis kainomis ir terminais (sutarties 1.1 punktas). Sutarties 2.2 punktas numatė, kad prekės pagal kiekį ir kokybę priimamos jų perdavimo pirkėjui momentu pažymint apie tai parašu PVM sąskaitoje – faktūroje.
12. Ieškovė pateiktos prekės įrenginio (duomenys neskelbtini) perdavimą visų pirma įrodinėjo 2015m. liepos 27d. PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), kurios atsakovė nepatvirtino parašu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal PVMĮ PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą.
13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, išrašydamas 2015m. liepos 27d. PVM sąskaita faktūrą dėl ginčijamo įrenginio, įformino tik jo pardavimą atsakovui. Todėl teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su apeliantu, kad ši sąskaita nepatvirtina prekės perdavimo atsakovui fakto. Tačiau kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, nepatvirtinimas parašu savaime nereiškia, jog yra paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys yra nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas imperatyviai numato įforminti raštu tik nekilnojamojo daikto perdavimą pirkėjui, kilnojamajam turtui tokių reikalavimų nenumato. Nors atsakovė sureikšmina aplinkybę, jog 2015m. liepos 27d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta panaikinus ankstesniąją, nustačius, kad minėta sąskaita neįrodo prekių perdavimo fakto, ši aplinkybė jokios teisinės reikšmės šiuo atveju neturi.
14. Ieškovė taip pat savo ieškinį įrodinėjo 2015m. gruodžio 15d. važtaraščiu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį galimai pasirašė atsakovo darbuotojas R.J.. Tačiau tarp šalių sudarytos sutarties 1.2 punktas numatė, jog atsakovė pateikia tų asmenų įgaliojimą, kurie yra įgalioti paimti prekes šioje sutartyje numatytomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo darbuotojas R.J. buvo įgaliotas priimti prekę. Ieškovė, nepareikalavęs įgaliojimų ir perdavęs prekes neįgaliotam asmeniui, veikė savo rizika, todėl negali šiuo dokumentu įrodinėti tinkamą prekių perdavimą atsakovui.
15. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl prekių perdavimo fakto, privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad įrenginys (duomenys neskelbtini) buvo perduotas atsakovui.
16. Iš ieškovo pateikto komercinio pasiūlymo atsakovui matyti, kad ieškovė 2014-08-07 pateikė atsakovui komercinį pasiūlymą (duomenys neskelbtini) dėl dviejų atskirų srautų vėdinimo įrenginių su valdymo automatika ir šalčio mašinos įsigijimo. Iš atsakovo darbuotojos pardavimų vadybininkės K. V. padarytos atžymos matyti, kad siūlomi įrenginiai atsakovo buvo užsakyti. Pažymėtina, kad šalių sudarytos nuostatos nenumatė, jog užsakymus pateikiantis asmuo privalo kartu pateikti ir įgaliojimą, todėl ieškovė pagrįstai komercinį pasiūlymą priėmė, vadovaudamasis atsakovo darbuotojos K. V. padaryta atžyma. Kad ieškovė šiuos įrenginius pagamino, patvirtina jo apeliacinės instancijos teismui 2016m. rugsėjo 20d. pateikta pažyma, išrašas iš pagamintų įrenginių registro, esančio ieškovo elektroninėje duomenų bazėje. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad užsakyti įrenginiai yra ne masinės gamybos, o individualūs, todėl jie negalėjo būti pagaminti kito subjekto. Išrašydamas 2015m. liepos 27d. PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodytas įrenginys (duomenys neskelbtini), ieškovė savo buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo šio įrenginio pardavimą atsakovui. Nors atsakovė ginčijo dokumentų, kurių pagrindu įrenginys buvo perduotas atsakovui, pagrįstumą, ir apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad PVM sąskaita-faktūra ir važtaraštis vienareikšmiškai nepatvirtina prekės perdavimo, tačiau ginčo įrenginio perdavimą įrodo aplinkybė, jog atsakovė šiuo įrenginiu disponavo.
17. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014m. gegužės 14d. atsakovė buvo sudaręs subrangos sutartį su UAB ,,CONRESTA‘‘, pagal kurią įsipareigojo savo jėgomis, medžiagomis ir rizika atlikti kultūros paskirties pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus. Iš pažymos apie atliktus darbus matyti, kad atsakovė atliko su vėdinimo sistema susijusius darbus. Iš 2015m. rugsėjo 8d. ir 2016m. rugsėjo 12d. objekto adresu (duomenys neskelbtini), apžiūros aktų su nuotraukomis matyti, kad įrenginys (duomenys neskelbtini) yra įmontuotas šiame objekte. Šią aplinkybę patvirtino ir UAB ,,CONRESTA‘‘ objektų vadovas (2016-09-09 patvirtinimas). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo įrenginys atsakovui buvo perduotas.
18. Atsakovė apeliacinėje instancijoje pateikė paaiškinimus, iš kurių matyti, jog neginčija, kad įrenginį sumontavo pastate (duomenys neskelbtini), tačiau neigia, kad jį įsigijo iš ieškovo. Atsakovė nurodė, kad įrenginį pirko iš UAB ,,Labura‘‘. Tačiau atsakovė pateikė 2014m. gruodžio 19d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kuri nėra pasirašyta paties atsakovo, sutarties dėl įrenginio įsigijimo nepateikė. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Be to, ji nėra pasirašyta atsakovo atstovo, todėl vadovaujantis paties atsakovo šioje byloje išdėstytais argumentais, neaišku, ar toks įrenginys buvo perduotas atsakovui. Nesant įrodymų, kokie teisiniai santykiai siejo atsakovą ir UAB ,,Labura‘‘, nėra pagrindo vertinti, kokiu tikslu atsakovė atliko mokėjimus UAB ,,Labura‘‘. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į ginčo įrenginio parametrus bei UAB ,,Labura‘‘ pajėgumus (pagal viešus duomenis 1 darbuotojas), abejotina, ar ši įmonė apskritai galėjo tokį įrenginį pagaminti, o duomenų, jog ieškovė būtų jį kam nors pardavęs – byloje nėra. Pažymėtina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakoja teismo sprendimo.
19. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam bylinėjimosi išlaidų, susijusių su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimu. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė teikė atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau atsakovė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikęs. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, teismas pagrįstai atsakovui bylinėjimosi išlaidų nepriteisė (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
20. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
21. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovo patirtos 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje priteistinos iš atsakovo (CK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB ,,Arisanda‘‘, įmonės kodas 180292254, ieškovei UAB ,,Amalva‘‘, įmonės kodas 124130658, 822,80 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt du eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.