Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

nuteistajam G. S. (nuotoliniu būdu) ir jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021-11-22 nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, ir nustatyta sumažinta baudos bausmė – 40 MGL (2 000 Eur). Į bausmę įskaitytas G. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021-07-31 22.40 val. iki 2021-07-31, 11.09 val. (viena para) ir nustatyta, kad 2 MGL (100 Eur) dydžio bauda yra sumokėta, bei skirta galutinė bausmė – 38 MGL (1900 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metų ir 5 mėnesių laikotarpiui, termino pradžią skaičiuojant nuo 2021-07-30, t. y. nuo faktinės uždraudimo naudotis specialia teise dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, iš G. S. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto (automobilio „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės) vertę, atitinkančią pinigų sumą – 1 730 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. S. nuteistas už tai, kad 2021-07-30, apie 22.15 val., ties (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius, 2021-07-31, 00.05 val. atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones terminą iki 11 mėnesių, skirti ne baudą, o areštą bei sumažinti konfiskuotino turto vertę. Kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, skundžiamu nuosprendžiu, bylos medžiaga, sprendžia, jog keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

5. Nuteistojo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama skundžiamu nuosprendžiu skirtai baudžiamojo poveikio priemonei – uždraudimui naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), teigiama, jog jam nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas neteisingas, neproporcingas, netinkamai individualizuotas, nepakankamai motyvuotas, neatsižvelgta į reikšmingas aplinkybes bei manoma, kad nustačius 11 mėnesių šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, ji pasiektų keliamus tikslus. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės. Skundžiamu nuosprendžiu G. S. už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, 1 metams 5 mėnesiams buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones).

7. Uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones gali būti paskirtas nuo 1 iki 5 metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas apeliantui nustatė 1 metų 5 mėnesių šios BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, kuris nedaug viršija minimalų numatytą įstatyme. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas yra išsamiai motyvuotas ir kolegija neturi pagrindo nepritarti skundžiamo nuosprendžio argumentams. Baudžiamojo poveikio priemonė asmeniui, kuriam ji paskirta, turi daryti maksimalų poveikį. Tokios poveikio priemonės taikymu siekiama asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo ir t. t. Paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metų 5 mėnesių laikotarpiui, baudžiamasis įstatymas nepažeistas. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, pakankamai įvertintos baudžiamojo poveikio priemonių individualizavimui reikšmingos bylos aplinkybės.

8. Iš bylos duomenų matyti, jog pareigūnus dėl pavojingo apelianto manevravimo iškvietė pašaliniai asmenys. Atvykus policijos pareigūnams, apeliantas atsisakė tikrintis neblaivumą, jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai (iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai). G. S. pripažįsta, jog prieš sėsdamas už automobilio vairo, vartojo alkoholio, be to, nurodo vartojęs vaistų, buvęs nevalgęs. Taip pasielgęs apeliantas tik parodo savo neatsakingumą, nerūpestingumą, abejingumą galinčioms kilti neigiamoms pasekmėms. Kaltininkas privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad G. S. buvo susijaudinęs dėl tėvo sveikatos, be to, dėl veikos nekilo sunkūs padariniai, apeliantas važiavo prisisegęs saugos diržus, su įjungtomis šviesomis, automobilis buvo draustas privalomuoju draudimu, atlikta techninė apžiūra, niekaip nelengvina nuteistojo atsakomybės bei neleidžia daryti išvados, jog padarytas teisės pažeidimas yra mažiau pavojingas.

9. Apeliaciniame skunde pastebima, jog tokio pobūdžio nusikaltimą apeliantas padarė pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje. G. S. naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, dėl ko buvo pripažintas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas ne kartą baustas ir administracine tvarka dėl įvairių administracinių nusižengimų, taip pat ir susijusių su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu. Nors tokio pobūdžio nusikaltimą, dėl kurio nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, aptartos aplinkybės asmenį charakterizuoja neigiamai, rodo, jog teisės pažeidimai, visuomenėje priimtų elgesio normų nesilaikymas nėra atsitiktinis reiškinys G. S. gyvenime. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu jam parinktas žymiai mažesnis nei vidurkis, nedaug minimalią ribą viršijantis specialiosios teisės atėmimo terminas, todėl vertinti kaip aiškiai per ilgą ir trumpinti šį baudžiamojo poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.

10. Nors apeliaciniame skunde užsimenama, jog G. S. rūpinasi sergančiu tėvu, rūpinasi buitimi, tačiau deklaruojami poreikiai asmeniui buvo iš anksto žinomi ir nesulaikė jo nuo lengvabūdiško, neatsakingo ir pavojingo elgesio. Asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas pasekmes, kilsiančias jam taip pat jo artimųjų ratui dėl daromo teisės pažeidimo. Aplinkybės, susijusios su G. S. poreikiu vairuoti ir tam tikrais nepatogumais jam, negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar jo artimiesiems, savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo prasmė ir yra būtent poreikis suvaržyti ir apriboti nusikalstamą veiką padariusio asmens galimybes atlikti tam tikrus veiksmus. Asmuo turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Nors G. S. apeliaciniame skunde pažymi, jog gailisi, padarė išvadas, tačiau šios aplinkybės jau buvo pakankamai įvertintos skundžiamame nuosprendyje bei nesudaro pagrindo trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą, kuris yra nedaug viršijantis minimalią ribą. Skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metams 5 mėnesiams, būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar būtų neteisinga.

11. Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta baudos bausme, teigia, jog neturi finansinių galimybių ją sumokėti, nedirba, slaugo sergantį tėvą, todėl prašo skirti jam areštą ir, pritaikius BK 75 straipsnį, vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog bausmės skyrimas G. S. išsamiai motyvuotas, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio argumentais. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir reikalauja įstatymas, atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, motyvuotai nuteistajam parinko švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą bei nustatė nedaug minimalią ribą viršijantį baudos dydį (BK 47 straipsnio 3 dalis). Paskyręs G. S. baudą, teismas įvertino ir apeliaciniame jo skunde akcentuojamas aplinkybes dėl poreikio rūpintis sergančiu tėvu. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas baudos dydį pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

12. Nagrinėjamu atveju G. S. prašo paskirti jam kitą bausmės rūšį - areštą, kuri pagal BK 42 straipsnio 1 dalį yra sunkesnė nei skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bauda. Taigi, nuteistasis apeliaciniu skundu prašo paskirti jam griežtesnę bausmės rūšį nei jam paskyrė pirmosios instancijos teismas, t. y. pabloginti savo teisinę padėtį. Toks apeliacinio skundo prašymas prieštarauja draudimo sunkinti nuteistojo padėtį principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra išaiškinta, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Kai byla nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, nuteistojo padėtis negali būti bloginama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė G. S. parenkamą bausmės rūšį, nurodė, kodėl neskiria arešto bausmės ir nepritarti pirmosios instancijos teismo motyvams nėra pagrindo.

13. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės rūšies parinkimas ir jos dydžio nustatymas yra teismo kompetencija. Teismas šią savo pareigą vykdo atsižvelgęs į faktinę situaciją ir įstatymo reikalavimus, įvertinęs nuteistojo poziciją. Tačiau nuteistojo nuomonė nėra teismui privaloma ir teismas neprivalo paskirti tokią bausmę, kokios prašo teisiamas asmuo. Teismas paskiria tokią bausmę, kokia yra teisinga nagrinėjamoje situacijoje (BK 2 straipsnio 5 dalis, BPK 1 straipsnio 1 dalis).

14. BK 47 straipsnis numato, kad jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Tais atvejais, jei asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą laisvės apribojimu (BK 47 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgiant ir į tai, nuteistojo, kuris yra jauno ir darbingo amžiaus, argumentai apie negalėjimą sumokėti baudą yra skuboti, nes ateityje, vykdant teismo nuosprendį, ši bausmė galės būti pakeista atsižvelgiant į realias faktines aplinkybes, susijusias su nuteistojo finansinėmis galimybėmis.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta konfiskuotino turto verte, prašo atsižvelgti, jog automobilis yra blogos būklės, prasto stovio ir maksimali automobilio vertė galėtų būti 600 Eur, tačiau ne 1730 Eur, kadangi automobilis 20 metų senumo, todėl, apelianto manymu, vertė turi būti mažintina. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog, kai sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (kasacinė nutartis 2K-7-12-495/2020). Jokių nepriklausomų turto vertintojų dokumentų apie tikrąją turto vertę taikant individualų vertinimą, ar tokios vertės pasikeitimą (pvz., sumažėjimo (dėl turto nusidėvėjimo ar pan.) ar padidėjimo (dėl turto būklės pagerinimo ar pan.)), apeliantas nepateikė. Nors apeliantas pridėjo duomenis, kurie pasak jo, patvirtina kad tokios būklės automobilio vertė nesiekia 600 Eur, tačiau pavienis skelbimas apie už 550 Eur parduodamą panašų automobilį savaime nepaneigia bylos duomenimis nustatytos konfiskuotino turto vertės. Iš bylos duomenų matyti, jog G. S. vairuotas automobilis buvo važiuojantis, kaip pažymėjo ir pats apeliantas, turėjo galiojančią techninę apžiūrą, buvo draustas privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybė draudimu. Iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymos byloje nustatyta, jog automobilio „Audi A4“, pagaminto 2002 m., naudojančio kurą – dyzeliną, 1896 cm³ variklio darbinio tūrio, 96 kW variklio galios, vidutinė vertė 1730 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą ir nusprendė konfiskuoti iš G. S.. Be kita ko, iš viešai prieinamos parduodamų automobilių interneto svetainės ((duomenys neskelbtini)) matyti, jog rinkoje panašūs automobiliai parduodami už įvairias kainas (pvz. 1000 Eur, 1399 Eur ir daugiau.).

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.