- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- A-372-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00763-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (10.10) 1-336 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti į draudimo darbo stažą įskaičiuoti laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. (2 metus ir 9 mėnesius) ir nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (6 metus) (toliau – ir ginčo laikotarpiai).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriuje susipažino su jo duomenimis tvarkomais VSDFV ir pamatė, kad VSDFV duomenų bazėje neatitinka faktiniai duomenys apie jo darbo stažą dirbant advokatu.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Z. B. individualiojoje įmonėje. Šį faktą patvirtina 1993 m. gruodžio 1 d. VSDFV Šilalės skyriaus spaudas ir šio skyriaus tarnautojos spaudas bei darbo knygelėje ir naujai išduotame VSDFV pažymėjime esantys parašai. Šiame pažymėjime taip pat matomas įrašas apie įmokų mokėjimą VSDFV biudžetui nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. kovo 2 d. Dėl tokios pažymos išdavimo yra pateikęs reikalavimą VSDFV, tačiau atsakymo iki šiol negavo. Į darbo stažą VSDFV Vilniaus skyrius įtraukė laikotarpį tik nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2005 metų sausio 1 d., tačiau nepagrįstai neįskaičiavo laikotarpio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. Į darbo stažą taip pat neįskaičiuotas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 13 d., kai dirbo advokatu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 13 d. raštas Nr. ( 7.5)3-3239 patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas advokatu, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – registras) duomenų bazėje turimais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, veiklą vykdė nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. sausio 13 d. Šias aplinkybes patvirtina taip pat ir antstolio M. D. priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo lėšų ir turto.
4. Pareiškėjo vertinimu VSDFV duomenų bazėje nuslėptas jo 8 metų ir 9 mėnesių draudimo stažas, t. y. dėl suklastotų duomenų apie faktiškai išdirbtus laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. (2 metai ir 9 mėnesiai) ir nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (6 metai) neteisingai apskaičiuotas 29,7772 metų darbo stažas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus palikti nenagrinėtą.
6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į VSDFV, reikalaudamas įskaityti į stažą faktiškai dirbtus laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d., nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 1 d. ir nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. vasario 18 d. bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjant šį prašymą, nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 27 d. ir 2016 m. lapkričio 26 d. prašymais išduoti pažymą apie stažą ir vadovaudamasis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 16 ir 18 punktais, apskaičiavo pareiškėjo stažą, parengė ir registruotu laišku išsiuntė jam 2016 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. (10.13) 11-13329 „Apie asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai“. VSDFV 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-60 išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 6 d. skundą ir atmetė jį kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo prašymo į stažą įskaityti 1991 m. rugsėjo 1 d.–1994 m. sausio 1 d., 1995 m. sausio 1– kovo 1 d. ir 1996 m. sausio 1 d.–1997 m. vasario 18 d. laikotarpius VSDFV padarė išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 13 d. pažymoje Nr. (10.13) 11-13329 apskaičiuotu 29,7751 metų (29 metai 9 mėnesiai 9 dienos) stažu.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimu pakartotinai kreipėsi į VSDFV prašydamas taisyti duomenis registre ir įskaityti į jo stažą laikotarpį nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. bei laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 metų, kai, pasak jo, dirbo pagal teisininko licenciją ir mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas. VSDFV, susipažinusi su pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimu, nustatė, kad į pareiškime keliamus reikalavimus jam buvo atsakyta VSDFV 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-60. Kadangi naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-60, nepateikė, atsakovo vertinimu, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti A. B. 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimą kaip pakartotinį.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, kuriame prašė į darbo stažą įskaičiuoti šiuos faktiškai dirbtus laikotarpius: nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d., nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 1 d. ir nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. vasario 18 d., taip pat atlyginti turtinę 5 000 Eur ir neturtinę 15 000 Eur žalą. VSDFV 2017 m. sausio 4 d. raštu Nr. (6.5)I-60 išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 6 d. skundą ir pareiškėjo reikalavimą įskaityti į stažą pareiškėjo rašte nurodytus laikotarpius atmetė kaip nepagrįstą bei konstatavo, kad 29,7751 metų stažas apskaičiuotas taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Pensijų skyrimo nuostatai). Taip pat nurodė, kad reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų nagrinėja administraciniai teismai, todėl atsisakė jį nagrinėti kaip nepriskirtą VSDFV kompetencijai.
10. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimu kreipėsi į VSDFV, Vilniaus teritorinę biržą ir Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Pareiškime pareiškėjas kėlė reikalavimus Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pradėti ikiteisminį tyrimą, VSDFV tvarkomo registro duomenų bazėje atstatyti teisingumą apie jo asmenį, t. y. į duomenis apie jo darbo stažą įrašyti faktiškai išdirbtą laiką, ir per akcinę bendrovę „Lietuvos paštas“ grąžinti antstolio M. D. išreikalautus pinigus iš jo darbo užmokesčio viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbiami), kuriais iki šiol naudojasi VSDFV Vilniaus skyrius, taip pat Darbo biržoje 2010 m. pripažinti pareiškėją bedarbiu ir išmokėti bedarbio išmoką. VSDFV 2017 m. sausio 18 d. raštu pareiškėjui atsakė į jo 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimą, kad jo prašymas pakartotinai nebus nagrinėjamas, nes jis pareiškime naujų duomenų ar informacijos nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš pareiškėjo 2016 m. gruodžio 6 d. skundo atsakovui matyti, kad jis kėlė ginčą dėl neįskaičiuotų į darbo stažą šių laikotarpių: nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d., nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 1 d., nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. vasario 18 d. Iš byloje esančio pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškimo matyti, kad jis kėlė ginčą dėl to, kad į darbo stažą neįskaičiuoti šie laikotarpiai: nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2009 m. vasario 29 d. ir nuo 1996 m. pradžios iki 2000 m. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškime pareiškėjas nurodė laikotarpius, kurių nebuvo nurodęs 2016 m. gruodžio 6 d. skunde, tačiau dalis draudimo stažo periodo buvo analizuota 2017 m. sausio 4 d. rašte Nr. (6.5)I-60, o su likusia, laikyta, kad pareiškėjas sutiko, nes likusios pažymos dalies neskundė, todėl padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo prašymą laikė pakartotiniu.
12. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijo minėtą VSDFV 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-60 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sutiko su šiuo sprendimu, taip pat sutiko su sprendimo motyvais dėl neįskaičiuotų į darbo stažą laikotarpių, todėl teismo vertinimu draudimo darbo stažo trukmės klausimas yra išanalizuotas galutinai, nes neribotai iš naujo analizuojant ir imant iš pažymoje nurodyto draudimo stažo konteksto tam tikrus laikotarpius procesas taptų begalinis ir betikslis.
13. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir minėtu teisiniu reguliavimu teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
14. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. ir gegužės 31 d. teismui pateikė patikslintus skundus, kuriuos grindė analogiškais motyvais kaip ir savo pirminiame skunde 2017 m. kovo 8 d., kuriuos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi ir 2017 m. birželio 6 d. sprendimu atsisakė priimti remdamasis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu (kaip pateiktą praleidus 14 kalendorinių dienų terminą nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos).
III.
15. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde ir 2017 m. liepos 5 d. papildomuose paaiškinimuose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.
16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, jo priimtas sprendimas neatitiko teismo procesiniams dokumentams nustatytų rekomendacijų, t. y. ydingas tiek formos atžvilgiu tiek taikant materialinės teisės normas, todėl tinkamai pareiškėjo skundą galėtų spręsti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Be kita ko, pareiškėjas nurodo, kad atsakovas savo veiksmais (biurokratizmu, pažeidžiančiu pareiškėjo teises, sietinas su jo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimu) sukėlė pareiškėjui turtinę bei neturtinę žalą, vertinamą 50 000 Eur.
Atsiliepimas
17. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą VSDFV 2016 m. gruodžio 20 d. prašymu inicijavo pakartotinę viešojo administravimo procedūrą, kuri jau prieš tai buvo užbaigta VSDFV priėmus 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-60. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime palaiko atsakovo VSDFV poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. skundą kaip kartotinį Viešojo administravimo įstatymo prasme, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas VSDFV ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo pareiškimą dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, kaip kartotinį.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra formalus, šališkas bei nukreiptas prieš pareiškėją, sprendimas netinkamas nei formos, nei materialinės teisės taikymo atžvilgiu.
22. Apibrėždama šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti ir nagrinėjo pareiškėjo 2017 m. kovo 8 d. skunde suformuluotus reikalavimus - panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (10.10) 1-336 ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjo draudimo darbo stažą įskaičiuoti laikotarpius nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. (2 metus ir 9 mėnesius) ir nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (6 metus). Vėliau pareiškėjas teikė patikslintus skundus, kuriuose kėlė papildomus reikalavimus, be kita ko, ir reikalavo neturtinės žalos atlyginimo, bet šie patikslinti skundai pirmosios instancijos teismo nutartimis priimti nebuvo.
23. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas priteisti 50 000 Eurų neturtinės žalos atlyginimui, kuris nebuvo nurodytas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
24. Atskirai pažymėtina, kad apelianto pretenzijos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepriėmė jo patikslintų skundų, yra nepagrįstos. A. B. patikslintus skundus teikė praleidęs ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytą 14 kalendorinių dienų terminą nuo atsiliepimų gavimo dienos. Objektyvių duomenų, kad tokiems patikslinimams būtinybė iškilo vėliau, kad jie buvo būtini bylai teisingai išspręsti ar kad atsakovas neprieštaravo skundo patikslinimui, byloje nėra, todėl šie skundai buvo teisėtai ir pagrįstai atsisakyti priimti.
25. Apeliantas taip pat prašo perduoti šią bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, tokį prašymą motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje dirbantys teisėjai yra šališki, nesugeba taikyti įstatymų ir surašyti tinkamų procesinių sprendimų. Apeliantas nėra nurodęs konkrečių argumentų dėl bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumo. Atsižvelgdama į tai, kad šioje administracinėje byloje nėra sprendžiama dėl Europos Sąjungos teisės taikymo, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nenagrinėja nacionalinių teisėjų kvalifikacijos klausimų, teisėjų kolegija šio prašymo netenkina.
26. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu numatė, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.
27. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, pareiškėjas dėl laikotarpių, įskaičiuotinų į jo socialinio draudimo stažą, į atsakovą kreipėsi 2016 m. gruodžio 6 d. ir gavo atsakymą 2017 m. sausio 4 d. Šio atsakymo jis nustatyta tvarka neskundė. 2016 m. gruodžio 20 d. prašyme atsakovui pareiškėjas nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto anksčiau priimtą administracinės procedūros sprendimą, o tai kad abiejuose raštuose nežymiai skiriasi laikotarpiai, įskaičiuotini į socialinio draudimo stažą, reikalo esmės nekeičia. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas , pareiškėjas norėjo inicijuoti pakartotinę viešojo administravimo procedūrą.
28. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčas su atsakovu dėl papildomų laikotarpių, kurie sutampa su šioje byloje pareiškėjo nurodytais ginčo laikotarpiais, įtraukimo į jo darbo stažą valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai gauti yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-454-502/2019.
29. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo formos ir turinio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimui keliami reikalavimai išdėstyti ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
30. Skundžiamas teismo sprendimas šiuos įstatymo nuostatas atitinka, o apelianto pretenzijos yra subjektyvios ir nukreiptos į jo netenkinančio sprendimo esmę. Tai , kad proceso šalis nesutinka su bylą išnagrinėjusio teismo pozicija, nereiškia, kad teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, įstatyme nustatytų jo formai ir turiniui.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai, liečiantys Europos Sąjungos Teisingumo Teismo funkcijas, teismų procesinių sprendimų kokybės standartus ar psichologinio smurto apraiškas, yra nekonkretūs, nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.