- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-480-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-01079-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. trejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 str. 2 d. – dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Priteista iš A. Ž. 11 528 Lt UAB (duomenys neskelbtini) įmonei ir 342,87 Lt AB „Lietuvos draudimui“ žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-11-05 21.00 val. iki 2012-11-06 7.50 val., ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytu tiksliu laiku, kėsinosi pagrobti svetimą, UAB(duomenys neskelbtini) įmonei priklausantį turtą - automobilį „VW MULTIVAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2004 m. laidos, 38 600 Lt vertės, stovėjusį (duomenys neskelbtini) namo kieme, Panevėžyje, tačiau sugadinęs automobilio variklio užvedimo spynelę ir išstūmęs automobilį „VW MULTIVAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) gatvę, Panevėžyje, neužvedė automobilio variklio, t. y. nebaigė nusikalstamos veikos dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu nuo 2012-11-05 21.00 val. iki 2012-11-06 7.50 val., t. y. ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytu tiksliu laiku, iš UAB (duomenys neskelbtini) įmonei priklausančio automobilio „VW MULTIVAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini) gatvėje šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - autovežio priekabos padangą „Michelin XTA-2“ (1570 Lt vertės), autovežio priekabos diską R19,5 (363 Lt vertės), dyzelinę elektros stotelę „Boels“ (5179 Lt vertės), trifazį dviejų cilindrų oro kompresorių „Boels“ (2417 Lt vertės), taip padarydamas UAB (duomenys neskelbtini). įmonei turtinės 9529 Lt žalos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo jį išteisinti pagal BK 178 str. 2 d., kadangi nėra nusikaltimo sudėties. Nurodo, kad jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. Apylinkės teismas jo parodymus vertino kritiškai, tačiau mano, kad tam nebuvo jokio pagrindo. Teigia, kad teismas nenustatė jokių jo kaltę pagal BK 178 str. 2 d. patvirtinančių įrodymų. Apylinkės teismas rėmėsi tik civilinio ieškovo įgalioto asmens paaiškinimais, kuris tvirtino, kad daiktai iš automobilio salono buvo pavogti. Tačiau jokių įsilaužimo į automobilio saloną požymių nerasta. Nors civilinio ieškovo įgaliotas asmuo tyrėjai pateikė daiktų dokumentus, neva patvirtinančius tų daiktų buvimą automobilyje, tačiau jam kyla abejonių, ar tie daiktai iš viso buvo laikomi automobilyje. Mano, kad šiuo atveju nukentėjusysis tik nori iš jo pasipelnyti. Tie daiktai, kurie neva buvo pavogti, yra didelių gabaritų ir net netilptų į automobilį. Daiktai yra brangūs, todėl mano, jog nukentėjusysis juos ir nurodė, siekdamas kuo daugiau pasipelnyti. Nurodo, kad pasikėsinimo pavogti automobilį metu jame daiktų nematė. Kadangi daiktai yra dideli, tai būdamas automobilyje juos būtų pastebėjęs. Bet jis jų nematė, nes jų ten nebuvo. Be to, civilinio ieškovo įgaliotas atstovas teisme aiškino, kad tų daiktų vienas asmuo neiškeltų, reikia mažiausiai dviejų vyrų, tačiau ant automobilio buvo rasta tik jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Tai taip pat kelia pagrįstų abejonių, o abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl prašo jį pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino kaltę dėl pasikėsinimo pavogti automobilį, ir švelninti jam paskirtą bausmę. Taip pat nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog jis yra recidyvistas. Nurodo, kad visi nusikaltimai, už kurių padarymą yra nuteistas, yra skirtingi. Bausmę pataisos namuose atlieka pirmą kartą. Todėl prašo šią aplinkybę, t. y. jo pripažinimą recidyvistu, iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti. Taip pat prašo jam paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., kadangi inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos jam dar būnant laisvėje iki jo sulaikymo, o bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos - 2012 m. gruodžio 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Tenkinama nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo dalis.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. savo kaltės dėl pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turą – automobilį (38 600 Lt vertės) neginčija, tik nesutinka su tuo, kad apylinkės teismas jo prisipažinimo dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Be to, apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 178 str. 2 d., teigdamas, kad jokių daiktų iš automobilio (kurį pasikėsino pavogti) jis negrobė, jų visai nematė, nes jų ten nebuvo, todėl prašo jį dėl šios veikos išteisinti, taip pat pašalinti aplinkybę, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo recidyvistas, o jam paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 p. (skundžiamu nuosprendžius bausmės subendrintos vadovaujantis BK 64 str. 1, 4 d.) ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos - 2012 m. gruodžio 6 d. Todėl pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, skundžiamu nuosprendžiu A. Ž. pripažino kaltu įvykdžius dvi veikas, kvalifikuotas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. ir BK 178 str. 2 d. Nors apeliantas neigia įvykdęs daiktų (autovežio priekabos padangos ir disko, dyzelinės elektros stotelės ir trifazio dviejų cilindrų oro kompresoriaus), buvusių pasikėsintame pagrobti automobilyje, vagystę, teigdamas, kad tų daiktų automobilyje jis nematė, nes jų ten nebuvo, tačiau kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.
Byloje įrodyta, kad nuteistasis A. Ž. kėsinosi pagrobti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) namo kieme, Panevėžyje. Kaip minėta, pats nuteistasis savo kaltės dėl pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą – automobilį neginčija, tačiau nurodo, kad jis minimų daiktų iš automobilio nepasisavino, nes jų ten iš viso nebuvo. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo aiškinimai yra nelogiški ir pagrįstai apylinkės teismo vertinti kritiškai. Apelianto teiginius, kad jis daiktų iš minimo automobilio nevogė ir negalėjo jų pavogti, nes ten jų iš viso nebuvo, visiškai paneigia civilinio ieškovo įgalioto atstovo R. E. viso proceso metu duoti nuoseklūs paaiškinimai, kad jam iš vakaro pastačius automobilį „VW Multivan“ savo nuosavo namo kieme, jo krovinių skyriuje, buvo palikti įmonei priklausantys daiktai (autovežio priekabos padanga su disku, dyzelinės elektros stotelė ir trifazio dviejų cilindrų oro kompresorius), kurių jis kitą rytą minėtame automobilyje pasigedo, kai jį apžiūrėjo išstumtą iš jo nuosavo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir kurio durų užraktai ir užvedimo spynelė buvo sulaužyti, bei kiti bylos duomenys – oficiali įmonės pateikta pažyma dėl daiktų vagystės ir žalos įmonei padarymo, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas. Duomenų, kad civilinio ieškovo įgaliotas atstovas R. E. turėtų tikslą iš apelianto nepagrįstai pasipelnyti, kaip teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pagrobtas turtas priklausė įmonei, o ne asmeniškai R. E., civilinio ieškovo įgaliotas atstovas nuteistojo apskritai nepažįsta. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti civilinio ieškovo įgalioto atstovo R. E. paaiškinimais, kuriais jis ne tik išsamiai išvardijo ir apibūdino automobilyje buvusius daiktus, kurių jis po nakties pasigedo automobilyje, bet ir nurodė, kad tie daiktai buvo sudėti automobilio krovinių skyriuje, kurį nuo vairuotojo kabinos skiria permatoma sienelė, todėl ten buvę daiktai buvo gerai matomi, tuos daiktus buvo galima iškelti tyliai, neatkreipiant kitų asmenų dėmesio, kas iš bylos aplinkybių ir matyti, jog daiktų vagystė iš automobilio įvykdyta tyliai, neatkreipiant kitų asmenų dėmesio, bei patvirtina, kad A. Ž., įsibrovęs į automobilį, jame buvusių daiktų negalėjo nematyti. Be to, ir pats apeliantas parodė, kad jis, norėdamas pavogti automobilį „VW Multivan“, sugadino jo durų užrakto spynelę ir pateko į automobilio vidų, po to sugadino užvedimo spynelę ir bandė automobilį užvesti, tačiau neužvedęs automobilio jį iš namo kiemo išstūmė į gatvę, taip pat parodė, kad šiuos veiksmus jis atliko vienas, su juo kitų asmenų nebuvo. Iš to akivaizdu, kad į automobilį iki apelianto niekas patekęs nebuvo ir iš jo negalėjo pagrobti minimų daiktų, t. y. iš automobilio pagrobti daiktai įsibraunant A. Ž. į automobilį buvo jame, o tai, kad apeliantas buvo vienas, rodo, jog be jo kiti asmenys tų daiktų pagrobti negalėjo. Nors nuteistasis aiškina, kad minimi daiktai nebūtų tilpę į jo automobilį, jis vienas tų daiktų negalėtų pakelti, tačiau negalėjo nurodyti, kokiu automobiliu jis buvo atvykęs į įvykio vietą, bei nenurodo, iš kur jis žino, kaip tie daiktai atrodė, jeigu jų, kaip pats teigia, nematė, nes jų automobilyje nebuvo. Be to, toks A. Ž. aiškinimas prieštarauja jo paties tvirtintai kitai aplinkybei, kad jam vienam pakako jėgų iš kiemo į gatvę išstumti su posūkiu kone tris tonas sveriantį automobilį. Aukštesnės instancijos teismas negali vertinti civilinio ieškovo įgalioto atstovo R. E. paaiškinimų, jog galėjo vagystėje dalyvauti daugiau asmenų, nes A. Ž. inkriminuota, jog vagystę jis padarė vienas, o ne veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis. Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog daiktų iš automobilio vagystę, nepavykus pavogti automobilio, padarė būtent A. Ž.. Todėl nuteistojo dėl šios veikos išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, taikant BK 59 str. 1 d. 2 p., lengvinančia baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu jam du kartus pareiškus įtarimus, t. y. pirmą kartą dėl didelės vertės svetimo turto - automobilio vagystės pagal BK 178 str. 3 d., antrą kartą dėl pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą - automobilį (38 600 Lt vertės) pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. ir daiktų vagystės iš šio automobilio pagal BK 178 str. 2 d., kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti bet kokius parodymus, teigdamas, kad jis tuo metu nieko neaiškins, o baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būdamas susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jis savo kaltę dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį pripažino. Tačiau kolegija neturi pagrindo šio jo prisipažinimo vertinti kaip savanoriško ir nuoširdaus. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aptariamą veiką padaręs asmuo, šiuo atveju A. Ž., buvo nustatytas tik policijos pareigūnams gavus duomenis iš pirštų pėdsakų bazių apie įvykio vietoje rastų pirštų atspaudų sutapimus su A. Ž. pirštų atspaudais. Nors nuteistasis teisme pripažino norėjęs pagrobti svetimą automobilį, tačiau iš jo duotų parodymų matyti, kad jis neatskleidžia visų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. nenurodė, kokiu automobiliu jis pats iš Kėdainių (tuo metu ten gyveno) į Panevėžį atvyko į įvykio vietą, teigdamas, kad tai jo reikalas, taip pat neatskleidė, kokiu būdu jam vienam iš nuosavo namo kiemo į gavę, padarant posūkį, pavyko išstumti kone tris tonas sveriantį automobilį. Be to, iš nuteistojo teisme duotų parodymų matyti, kad jis savo elgesio nevertina kritiškai, nesigaili dėl šios padarytos nusikalstamos veikos. Nuteistasis pats ar per kitus asmenis neatlygino nė menkos dalies padarytos žalos, kas rodo, jog jis nesistengia sušvelninti nusikaltimo pasekmių. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. Ž. teisiamajame posėdyje sutiko duoti ir davė parodymus tik po civilinio ieškovo įgalioto atstovo R. E. duotų paaiškinimų. Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, jog A. Ž. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ne savo noru, bet verčiamas byloje surinktų įrodymų. Dėl to nuteistojo A. Ž. prisipažinimas kaltu padarius jam šį inkriminuotą nusikaltimą pagrįstai pirmosios instancijos teismo nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo prisipažinimo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tuo pagrindu jam švelninti bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, neturi pagrindo ir teisėjų kolegija.
Aukštesnės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad apylinkės teismas nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiais paskyrė teisingas bausmes, vadovaudamasis straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijomis ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad vadovaudamasis BK 61 str. 2 d., teismas įvertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė išsamius bausmių skyrimo motyvus, įvertindamas BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę. A. Ž. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Šias nusikalstamas veikas A. Ž. padarė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-05-16 nuosprendžiu jam už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. paskirtos laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu (šis nuosprendis įsiteisėjo 2012-06-06, o aptariamos nusikalstamos veikos padarytos 2012 m. lapkričio iš 5 d. į 6 d.). Taigi jis, kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs naujus tyčinius nusikaltimus, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu, todėl apelianto skundo teiginys, kad apylinkės teismas jį nepagrįstai pripažino recidyvistu, nepagrįstas. Įstatymas (BK 56 str. 1 d.) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Taigi skundžiamu nuosprendžiu A. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi yra teisingos ir teisėtos, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, apelianto asmenybę bei bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pastebėtina ir tai, kad po aptariamų nusikalstamų veikų padarymo A. Ž. atžvilgiu dar buvo priimti du apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, nuteistasis už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą – automobilio vagystę buvo teistas ir Vokietijoje. Be to, pažymėtina, kad BK 178 str. 3 d. sankcija kitos rūšies, nei terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimo už šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nenumato. BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Aplinkybių, kurios leistų nuteistajam A. Ž. už BK 178 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas, vadovaujantis BK 62 str. ir BK 54 str. 3 d. nuostatomis, kolegija nenustatė, tokių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliantas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad viena iš apelianto padarytų nusikalstamų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir atsižvelgęs į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistajam A. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu mažesnes negu BK 178 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apylinkės teismas subendrino taikydamas apeliantui palankesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. dalinį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad A. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Jos švelninti kolegija neturi pagrindo.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors apylinkės teismas A. Ž. už skundžiamu nuosprendžiu padarytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingą bausmę (ketverius metus laisvės atėmimo), tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą šią bausmę bendrindamas su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, todėl ši nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir atitinkamai neteisingai paskirtos galutinės subendrintos bausmės (BPK 328 str. 1 ir 2 p.).
Kaip minėta, apylinkės teismas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. bei BK 178 str. 2 d. nuteistajam A. Ž. paskirtą subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 64 str. 1 ir 3 d. nuostatomis, subendrino su neatlikta bausme, paskirta ankstesniu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, bausmes iš dalies sudėdamas, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – penkerius metus laisvės atėmimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. Ž. nustatyta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstamos veikos, už kurias A. Ž. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padarytos 2012 m. lapkričio mėn. iš 5 d. į 6 d., t. y. dar iki Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžio, pakeisto Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, bei Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendžio priėmimo, todėl šiuo atveju apylinkės teismas naujai paskirtą bausmę su ankstesniu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta bausme turėjo bendrinti ne pagal BK 64 str., o pagal BK 63 str. 9 d. nuostatas. Tačiau, kaip jau minėta, A. Ž. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-05-16 nuosprendžiu paskirtos devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, t. y. šios bausmės vykdymo metu (nuosprendis įsiteisėjo 2012-06-06). Tokiu atveju naujai paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. nuostatomis, turėtų būti bendrinama su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-05-16 nuosprendžiu paskirta bausme, o po to subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., bendrinama su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė. Tačiau atsižvelgus į tai, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-05-16 nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė jau buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendžiu paskirta bausme, o, kaip jau minėta, šiuo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis buvo subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta bausme, todėl skundžiamu nuosprendžiu naujai paskirta bausmė bendrinama tik su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. nuostatomis, ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė, į kurios atlikimo laiką įskaitoma atlikta bausmė pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, bei A. Ž. sulaikyme ir suėmime nuo 2012-12-06 iki 2013-08-05 išbūtas laikas (šis laikas į bausmės atlikimo laiką įskaitytas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu). Dėl to skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 ir 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Tenkinti nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo dalį.
Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. ir BK 178 str. 2 d. paskirtą subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. Ž. paskirti galutinę subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-05 nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2013-11-27 nuosprendžiu, bei A. Ž. sulaikyme ir suėmime nuo 2012-12-06 iki 2013-08-05 išbūtą laiką.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.