Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mindata“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mindata“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo E. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mindata“ 1 759,02 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

10. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atsakovės apeliaciniame skunde pateiktą prašymą apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Bylos faktinės aplinkybės

11. Byloje ginčas kilo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir ieškovės, kaip draudikės, teisės reikalauti iš atsakovės, kaip draudėjos, grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.

12. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad tarp draudiko Seesam Insurance AS Lietuvos filialo ir draudėjos UAB „Mindata“ 2018 m. lapkričio 13 d. sudaryta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 300 0975151. Šia sutartimi laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 17 d. draudikas apdraudė atsakovės transporto priemonės – automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. 17 val. 35 min. įvyko eismo įvykis, jo metu dėl vairuotojo E. U. kaltės įvyko transporto priemonių „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Opel Tigra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrimas, buvo apgadinta transporto priemonė „Opel Tigra“. Estijos draudimo bendrovę Seesam Insurance AS, Lietuvoje veikusią per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 2020 m. liepos 1 d. prijungus prie ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir visoms Seesam Insurance AS teisėms ir pareigoms perėjus ieškovei, šiai, kaip draudikei, atsirado pareiga atlyginti 2019 m. rugsėjo 30 d. eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė pateikė įrodymus, kad, kompensuodama eismo įvykio metu padarytą žalą dėl minėto automobilio „Opel Tigra“ apgadinimo, 2020 m. liepos 3 d. išmokėjo 10 647,32 PLN (2 461,30 Eur) ir 2020 m. spalio 2 d. išmokėjo 1 485,22 PLN (335,84 Eur) draudimo sumą partneriui „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A.“, taip pat 2021 m. gruodžio 3 d. išmokėjo 3 697,42 PLN (825,46 Eur) sumą Lenkijos transporto priemonių draudikui biurui, kompensuodama pakaitinės transporto priemonės išlaidas ir teisinio atstovavimo išlaidas.

Dėl ieškinio senaties

14. CK 1.125 straipsnio 7 dalis nustato, kad reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ši norma taikoma ir tais atvejais, kai draudikas reiškia regresinį reikalavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusiam asmeniui (draudėjui). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl pagrindinės prievolės įvykdymo momento draudiko reikalavimo atveju, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžia regresiniam draudiko reikalavimui į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusį asmenį (draudėją) laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui (ar trečiajam asmeniui, padengusiam nukentėjusiajam visą žalą ar jos dalį) ar draudiko korespondentui, jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje, – momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑298‑1075/2021, 27 punktas; 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑165-686/2017, 27 punktas). Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas neužkerta kelio draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 27 punktas).

15. Nagrinėjamu atveju ieškovė į teismą kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 20 d. Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad draudimo išmoką ieškovė išmokėjo trimis dalimis: 2020 m. liepos 1 d. atlikto mokėjimo pagrindu (lėšos pervestos gavėjui 2020 m. liepos 3 d.) išmokėta 10 647,32 PLN (2 461,30 Eur) ir 2020 m. rugsėjo 30 d. atlikto mokėjimo pagrindu (lėšos pervestos gavėjui 2020 m. spalio 2 d.) išmokėta 1 485,22 PLN (335,84 Eur) partneriui „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A.“, taip pat 2021 m. gruodžio 1 d. atlikto mokėjimo pagrindu (lėšos pervestos gavėjui 2021 m. gruodžio 3 d.) išmokėta 3 697,42 PLN (825,46 Eur) suma Lenkijos transporto priemonių draudikui biurui.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė 2020 m. liepos 3 d. gavo ieškovės pretenziją dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies – 1 199,81 Eur sumos – grąžinimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl šios reikalavimo dalies praleistas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad po to ieškovė išmokėjo dar dvi išmokas eismo įvykio metu atsiradusiai žalai atlyginti. Atsižvelgiant į CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo paskutinės draudimo išmokos išmokėjimo momento. Ieškovė eismo įvykio metu atsiradusiai žalai atlyginti paskutinę draudimo išmokos dalį išmokėjo 2021 m. gruodžio 3 d. Net vertinant ieškovės paskutinės partneriui „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A“ išmokėtos draudimo išmokos dalies išmokėjimo momentą (2020 m. spalio 2 d.) nėra pagrindo konstatuoti, kad praleistas CK 1.125 straipsnio 7 dalis ieškinio senaties terminas. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl ieškinio senaties taikymo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Dėl ginčo esmės

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos būtinosios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalys). Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Procesinė pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti kaltės nebuvimą tenka atsakovei (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Kitas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo (t. y. ieškovė) (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. CK 6.993 straipsnio 1 dalis numato, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Taigi, nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos dydį. Draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. CK 6.1010 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužino. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

20. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, draudikas įgyja teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį, jei draudėjas pažeidžia draudimo sutartyje nustatytas pareigas.

21. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Taisyklių 62.1 papunktis numato, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos. Taisyklių 62.2 papunktis numato, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

22. Šalių sudarytos Sutarties 1.5.7 papunktyje numatyta, kad jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Jei draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai rizikai (tai yra pasikeitus bet kuriai Sutarties 1.5.6 numatytai aplinkybei) draudikas nebuvo informuotas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Taigi nustatyta, kad ir šalių sudarytoje Sutartyje buvo numatyta sąlyga, jog draudėjo bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti draudėjui neigiamus padarinius.

23. Apeliantė teigia, kad ieškovei buvo žinoma apie atsakovės vykdomą krovinių pervežimo veiklą ir kad jos N1 krovininės transporto priemonės naudojamos būtent kroviniams pervežti. Apeliantė nurodo, kad prieš 2018 m. lapkričio 13 d. sutarties sudarymą atsakovė pateikė ieškovei ginčo transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame aiškiai nurodyta, jog tai yra N1 klasės transporto priemonė, skirta kroviniams vežti. Iš ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog draudimo sutarties sudarymo metu ieškovei buvo žinoma, jog apdraudžiama transporto priemonė yra pritaikyta kroviniams vežti ir kad ji sutarties galiojimo metu bus naudojama kroviniams vežti, tačiau ieškovė teigia, kad draudimo sutarties sudarymo metu draudikė laikė svarbia riziką dėl transporto priemonės naudojimo komerciniams tikslams, todėl tokia sąlyga yra nurodyta draudimo sutarties tekste, o ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiam konkrečiam tikslui bus naudojama ginčo transporto priemonė.

24. Šalių sudarytos Sutarties 1.5.6 papunktyje buvo numatyta sąlyga, kad draudimo rizika yra įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto registracijos duomenis, į tai, kad transporto priemonė yra skirta eismui dešiniąja kelio puse ir (ar) turi vairą kairėje pusėje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudėjas (ar jo atstovas) prieš sudarant sutartį informavo draudiką, jog transporto priemonė draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu nėra ir nebus naudojama (nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonę nurodytomis aplinkybėmis naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas), be kitų išvardytų sąlygų, ir c papunktyje nurodytai veiklai – „nuomai / mokamam keleivių pervežimui, siuntų / krovinių vežimui“. Sutarties 1.5.6 papunktyje taip pat pažymėta, kad bet kurios šame papunktyje nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi esminę įtaką draudimo rizikai. Iš to matyti, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant ir į tai, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu apdraudžiama transporto priemonė nėra ir nebus naudojama atsižvelgiant ir į Sutarties 1.5.6 papunktyje nurodytas sąlygas, kaip turinčias įtakos draudimo rizikos laipsniui.

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės nurodytu argumentu, kad viešai prieinama informacija apie atsakovės vykdomą veiklą nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl visų atsakovės valdomų transporto priemonių naudojimo paskirties. Vien registruota transporto priemonės paskirtis (kroviniams vežti) nepatvirtina konkrečios transporto priemonės naudojimo tikslo atsakovės veikloje, t. y. ar transporto priemonė naudojama atsakovės įmonės vidaus veikloje, ar komerciniam krovinių pervežimui už atlygį, kadangi tokios aplinkybės paprastai būna žinomos tik draudėjai.

26. Apeliantės teigimu, egzistuoja pagrįstos abejonės dėl Sutarties 1.5.6 papunkčio sąlygos aiškumo ir nedviprasmiškumo, dėl to ši draudimo sutarties sąlyga turėtų būti aiškinama atsakovės, kaip sąlygą priėmusios šalies, naudai ir ieškovės nenaudai. Vertinant nurodytus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme nurodytos sąlygos neginčijo, nurodyta sutartinė sąlyga yra galiojanti ir nenuginčyta (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

27. Sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančio CK 6.193 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

28. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe pripažintina ir tai, jog atsakovė yra verslą vystantis juridinis asmuo, kaip nurodo pati atsakovė, ne vienerius metus (apie 9 metus) užsiimanti savo vykdoma krovinių pervežimo keliais veikla. Be to, apeliantė nurodo, kad ir iki šio kilusio ginčo šalys bendradarbiavo, atsakovė nemažą dalį savo krovininių transporto priemonių drausdavosi ieškovės bendrovėje. Taigi, atsakovei draudimo sutarčių sudarymas atsakovės veikloje naudojamoms transporto priemonėms apdrausti nebuvo vienkartinio pobūdžio. Transporto priemonės naudojimas komerciniais tikslais lemia pelno siekimą, todėl asmuo, vykdydamas savo veiklą, turi įsivertinti ir tokios veiklos rizikas. Iš atsakovės apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovei yra žinoma, jog tam tikros aplinkybės gali turėti įtakos draudimo rizikai, dėl to su tuo susijusios sąlygos gali būti įtrauktos į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Šalių sudarytos Sutarties 1.5.6 punkte išvardyta ne viena sąlyga, kuriose nurodoma, kokiomis aplinkybėmis transporto priemonė draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu nėra ir nebus naudojama (nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonę nurodytomis aplinkybėmis naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas). Atsižvelgiant į Sutarties 1.5.6 papunkčio sąlygos formuluotę, darytina išvada, kad ieškovė, kaip draudikė, be kitų sąlygų, aplinkybę dėl mokamo krovinių vežimo vertino kaip turinčią esminės įtakos draudimo rizikai ir tokia sąlyga aiškiai įtraukta į Sutartį. Atsakovė, sudarydama Sutartį, su tokia sutartine sąlyga sutiko. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ieškovė negali remtis šalių sudarytos Sutarties 1.5.6 sąlyga ir jos pažeidimu.

29. Atsakovė neneigė, jog jai priklausanti Transporto priemonė Sutarties galiojimo laikotarpiu buvo naudojama mokamam krovinių vežimui. Byloje nustatyta, kad Sutartis buvo sudaryta neapdraudus tokios papildomos rizikos ir atsakovė neįvykdė sutartinės pareigos informuoti draudikę apie pasikeitusią ir padidėjusią draudimo riziką.

30. Apeliantė teigia, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, kadangi, apeliantės vertinimu, papildomos draudimo įmokos reikalavimas vien dėl to, kad krovinine transporto priemone pervežami kroviniai kliento, o ne savininko (draudėjo) interesais, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikė nebuvo informuota, buvo nedidelis. Vertinant apeliantės argumentus pažymėtina, kad aplinkybė dėl komercinio (mokamo) krovinių vežimo buvo įtraukta į šalių sudarytą draudimo sutartį, kaip turinti esminės įtakos draudimo rizikai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsti ieškovės argumentai, kad transporto priemonės naudojimo intensyvumas turi įtakos eismo įvykio rizikai. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad transporto priemonės, kuriomis yra vykdoma komercinė krovinių pervežimo veikla, yra naudojamos daug intensyviau (intensyviai dalyvauja eisme, transporto priemonė iš esmės yra naudojama visą darbo dienos laiką, eksploatuojama užsienyje ir pan.) nei transporto priemonės, kurias įmonės naudoja kroviniams pervežti įmonės vidaus tikslais (įprastai kroviniai įmonės vidaus tikslais vežami mažiau intensyviai, žinomais maršrutais ir kt.). Taigi yra pagrindas vertinti, kad, naudojant transporto priemonę mokamam krovinių vežimui, gerokai padidėja eismo įvykio rizika.

31. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežastinio ryšio tarp draudėjo pareigų pažeidimo (neveikimo) ir kilusios žalos. Apeliantės vertinimu, nėra priežastinio ryšio tarp padidėjusios draudimo rizikos ir eismo įvykio. Vertinant apeliantės argumentus, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog eismo įvykis įvyko būtent dėl to, kad atsakovė savo apdraustą krovininę transporto priemonę naudojo savo tiesioginei krovinių pervežimo veiklai, visų pirma, įvertintina tai, kad nors atsakovės atstovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, jog konkretaus eismo įvykio metu nebuvo vykdomas mokamas krovinių vežimas, tačiau patvirtino, kad Sutarties galiojimo metu Transporto priemonė buvo panaudojama mokamam krovinių vežimui. Atsakovės Transporto priemonė į eismo įvykį pateko užsienio valstybėje (Lenkijoje). Iš byloje esančio pranešimo draudikei apie draudžiamąjį įvykį duomenų matyti, kad įvykio aprašyme Transporto priemonę vairavęs trečiasis asmuo E. U. nurodytas kaip UAB „Mindata“ vairuotojas, tačiau ieškovei pareiškus regresinį reikalavimą atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad E. U. vairavo pasiskolintą ginčo transporto priemonę, taip pat nurodė, kad atsakovė ir faktinis valdytojas E. U. nenaudojo transporto priemonės nė vienai iš Sutarties 1.5.6 papunktyje nurodytų veiklų. Nors apeliantė teigia, kad apdrausta transporto priemonė 2019 m. rugsėjo 30 d. eismo įvykio metu nebuvo naudojama mokamam krovinio pervežimui kliento interesais, o eismo įvykio kaltininkas trečiasis asmuo E. U. nebuvo draudėjos darbuotojas, nevykdė mokamo krovinių pervežimo kliento naudai ir naudojosi atsakovės krovinine transporto priemone žodinės panaudos pagrindu asmeniniu tikslu (vyko į Lenkiją dėl pigesnių prekių), tačiau atsakovė į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovei byloje iš esmės neginčijus aplinkybės, jog po Sutarties sudarymo apdrausta Transporto priemonė buvo naudojama komercinei krovinių vežimo veiklai, atsakovė nepagrindė, kad eismo įvykio metu Transporto priemone nebuvo vykdoma būtent tokia veikla, neįrodė, kad Transporto priemonė buvo perduota trečiajam asmeniui asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad esant nurodytų aplinkybių visumai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą.

32. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė maksimalią ieškovės išmokėtos draudimo išmokos dalį pagal Taisyklių 62.2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudikė, sudarydama su atsakove Sutartį žinomomis ir nenuginčytomis sąlygomis ir nustatydama atitinkamą draudimo įmoką, įvertino draudimo riziką, tikėdamasi, kad atsakovė laikysis bendradarbiavimo pareigos. Vertintina, kad Sutarties galiojimo metu draudikei (ieškovei) draudėjos (atsakovės) neatskleista aplinkybė (Sutartyje įvardyta kaip turinti esminės įtakos draudimo rizikai) dėl rizikos, kuria Sutarties galiojimo metu bus naudojama Transporto priemonė, nulėmė draudimo rizikos padidėjimą, palyginti su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėja atskleidė draudikei sudarant Sutartį. Kadangi atsakovė netinkamai vykdė šalių sutartinius įsipareigojimus ir bendradarbiavimo pareigą dėl informacijos pateikimo, dėl to jai kyla teisės aktuose (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 62.2 punktas) ir šalių sudarytoje Sutartyje (Sutarties 1.5.7 punktas) numatytos neigiamos pasekmės – prievolė grąžinti draudikei dalį išmokėtos draudimo išmokos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas dėl Transporto priemonės naudojimo pobūdžio, apie kurį draudikė nebuvo informuota, nagrinėjamu atveju buvo didelis, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovei iš atsakovės priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma (50 proc. draudimo išmokos) yra per didelė ar nepagrįsta.

33. Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimai dėl atlyginimo už pakaitinio automobilio nuomą nėra įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus (CPK 185 straipsnis).

34. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Iš ieškovės pateiktų Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro 2021 m. rugsėjo 28 d. ir 2021 m. lapkričio 26 d. raštų dėl eismo įvykio Lenkijoje 2019 m. rugsėjo 30 d. duomenų nustatyta, kad dėl eismo įvykio Lenkijos transporto priemonių draudikų biurui teisme buvo pareikštas ieškinys dėl kompensacijos už automobilio nuomą, buvo sudaryta sutartis su ieškinio reikalavimą pareiškusiu asmeniu ir Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras pareiškė reikalavimą ieškovei išmokėti kompensaciją – 3 697,42 PLN (atitiko 825,46 Eur); į nurodytą sumą įtraukta žalos suma – 2 200 PLN, išlaidos – 1 167,42 PLN ir tvarkymo mokestis (15 proc.) – 330 PLN. Ieškovė Lenkijos transporto priemonių draudikų biurui 2021 m. gruodžio 3 d. išmokėjo 3 697,42 PLN (atitiko 825,46 Eur) išmoką. Nors apeliantė teigia, kad neaišku, kokią reikalavimo teisę turėjo ieškovas ir dėl kokių priežasčių jo reikalauta 1 503 PLN suma išaugo net iki 3 697,42 PLN dydžio išmokos, tačiau įvertintina, kad nurodyti duomenys byloje yra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro 2021 m. rugsėjo 28 d. rašto duomenys, jog buvo pareikštas reikalavimas ne tik dėl 1 503 PLN sumos, bet ir dėl palūkanų, kaip kompensacijos už automobilio nuomą, taip pat Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro 2021 m. lapkričio 26 d. rašto duomenys apie ieškovei pareikštą reikalavimą išmokėti kompensaciją sudarančias sumas patvirtina, kad nurodytos Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro žalos atlyginimo ir teisinio atstovavimo išlaidos yra susijusios su eismo įvykio pasekmėmis. Nors apeliantė teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, koks buvo realus pakaitinio automobilio poreikis, kokį laikotarpį ir už kokį įkainį toks automobilis buvo išnuomotas, tačiau nustatyta, kad ieškovė į bylą pateikė duomenis, pagrindžiančius ieškovės teiginius, jog eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui žala dėl jo transporto priemonei padarytų nuostolių buvo atlyginta 2019 m. spalio 30 d., t. y. praėjus mėnesiui nuo eismo įvykio, taip pat pateikė informaciją apie vidutines transporto priemonių nuomos kainas. Atsakovė nenuginčijo ieškovės išmokėtos draudimo išmokos dydį pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė įrodė ieškiniu prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 176–178, 185 straipsniai).

35. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai, 6.256 straipsnis). Atsakovė nepaneigė savo kaltės dėl atsiradusios žalos (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės atsakovei pareikšto ieškinio reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų, kad rengdama atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą turėjo bylinėjimosi išlaidų, dėl to jų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.