- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-104-491/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- I. V.
- Nuteistasis
- A. V.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjos advokatės S. M.–Šulskienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, jam skirtas įpareigojimas per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajai I. V. priteistą neturtinę žalą – 300 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. V. buvo nuteistas už tai, kad 2024 m. rugsėjo 29 d. apie 12 val. artimoje aplinkoje, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui dėl atjungto vandens, ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė sutuoktinei I. V. į kairę ranką ir krūtinę, padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste, krūtinės ląstos kairėje, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. V. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėja advokatė S. M. – Šulskienė prašo jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nukentėjusiosios I. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliacinio skundo argumentai:
2.1. Teismas išvadą, kad A. V. tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajai I. V., padarė nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių. Taip pat teismas nuosprendyje tik išvardino byloje surinktus įrodymus, tačiau dėl jų vertinimo iš esmės nepasisakė, jų tarpusavyje nelygino ir neanalizavo. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas apsiribojo tik nukentėjusiosios parodymais, kuriais nurodė neturintis pagrindo abejoti, nepagrįstai laikė juos nuosekliais ir kuriuos neva patvirtina byloje esanti specialisto išvada, liudytojo A. V. parodymai.
2.2. Cituojant nukentėjusiosios I. V. parodymus, teigiama, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs, ji savo parodymus keitė dėl vietos, kur A. V. ją stumdė. Nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kaip ant jos kūno atsirado daugiau sužalojimų ir kitose (negu buvo suduoti smūgiai) vietose, kurios nurodytos specialisto išvadoje. Atliekant akistatą, I. V. nesutiko atsakyti į A. V. gynėjos klausimus, susijusius su įvykio aplinkybių patikslinimu. Esant tokioms aplinkybėms, byloje liko nepaneigta versija, kad nukentėjusiajai I. V. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis (jai pačiai konflikto metu stumdantis su nuteistuoju), o ne nuo sutuoktinio jai suduotų smūgių, kad kraujosruvos kairiame žaste ir krūtinės ląstos kairėje taip pat galėjo atsirasti ir pačiai nukentėjusiajai į kažkur atsitrenkiant, ką nukentėjusioji pati pripažino (dėl sužalojimų ant kojų).
2.3. Apie nuteistojo A. V. suduotus smūgius nurodė tik pati nukentėjusioji, jokių kitų tai patvirtinančių patikimų įrodymų byloje nėra. Liudytojas A. V. parodė, kad suduodamų smūgių nematė, tik girdėjo tarp tėvų kilusį konfliktą, o atėjęs į kambarį tėvą nustūmė ant lovos, nes šis bandė mamai įspirti, bet nepataikė. Taip pat byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji kažkurio momentu būtų jautusi fizinį skausmą.
2.4. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios I. V. parodymų. Nukentėjusioji dėl įvyko į policiją kreipėsi tik po trijų parų. Teismo medicinos ekspertų ji buvo apžiūrėta po įvykio praėjus 5 paroms. Taigi, pagal specialisto išvadoje nurodytą sužalojimų nukentėjusiajai padarymo laiką (4-7 paros iki apžiūros), jie galėjo būti padaryti tiek iki įvykio, tiek ir po jo. Nors nukentėjusioji visada nuosekliai parodė, kad jai buvo suduoti du smūgiai, tačiau jos kūne nustatytos kraujosruvos buvo padarytos mažiausiai 6 trauminiais poveikiais. Todėl nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad kažkurie iš sužalojimų buvo padaryti būtent sutuoktinio A. V., o kiti sužalojimai – neaišku kokiomis aplinkybėmis. Šie prieštaravimai ir abejonės bylos nagrinėjimo metu pašalinti nebuvo, todėl skundžiamas nuosprendis yra paremtas abejotinais įrodymais.
2.5. Vertindamas nukentėjusiosios I. V. ir liudytojo A. V. parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp pastarųjų ir nuteistojo V. yra susiklostę konfliktiški santykiai, tarp sutuoktinių inicijuojamas santuokos nutraukimo procesas. Dėl to teismas turėjo ypač atsargiai vertinti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus, tačiau teismui to nepadarius, byloje liko nepaneigtas nukentėjusiosios suinteresuotumas kaltinti sutuoktinį, kad vėliau apkaltinamąjį nuosprendį būtų galima panaudoti santuokos nutraukimo byloje.
2.6. Nukentėjusiajai I. V. nepagrįstai buvo priteista neturtinė žala, ji šios žalos nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Nukentėjusiajai nustatytos kraujosruvos jokios didesnės žalos jos sveikatai neturėjo, į gydytojus ji nesikreipė, joks gydymas jai skirtas nebuvo, įprasta jos kasdienė veikla sutrikdyta nebuvo. O kadangi A. V. nusikalstamos veikos nepadarė, todėl civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji I. V. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas tenkinamas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde prašoma A. V. išteisinti, todėl kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina pilna apimtimi, tame tarpe ir atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
5. Visų pirma, apeliaciniame skunde yra kritikuojamas pirmos instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas nurodant, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo tik byloje esančių įrodymų išvardinimu, tačiau jų išsamiau nevertino, nelygino jų tarpusavyje, o tik lakoniškai pasisakė, jog išvardinti įrodymai patvirtina, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas. Skunde teigiama, jog teismas nukentėjusiosios I. V. paaiškinimus ir jos parodymus pripažino nekeliančiais abejonių, nes jie nuoseklūs ir neva patvirtinti byloje esančia specialisto išvada. Tuo tarpu nuteistojo A. V. parodymus teismas atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktų įrodymų visetui, nors A. V. nuosekliai laikėsi savo pozicijos, kad įvykio metu jokio smurto prieš sutuoktinę jis nenaudojo, jos kumščiu nemušė ir kraujosruvų, kurios lėmė nežymų jos sveikatos sutrikdymą, jai nepadarė.
6. Dar kartą patikrinusi ir išanalizavusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus (nuteistojo A. V., nukentėjusiosios I. V., liudytojo A. V. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie 2024-12-11 patvirtino akistatos metu, o nukentėjusioji – ir 2024-11-07 atlikus jos parodymų patikrinimą įvykio vietoje, duomenis 2024-10-02 asmens apžiūros protokole, 2024-10-04 teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kitus proceso metu surinktus ir dalyvių jau teisme pateiktus rašytinius duomenis), atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje – apklaususi teismo medicinos specialistą K. Z., kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmos instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas nėra išsamus, neteisingai pernelyg sureikšmintai bei neatsižvelgiant į kitus bylos įrodymus įvertinti nukentėjusiosios bei liudytojo A. V. parodymai, kaip besąlygiškai nuteistojo kaltę pagrindžiantys įrodymai. Pirmos instancijos teismas, vertindamas tiesioginių konflikto dalyvių parodymus, taip pat neatsižvelgė ir į kitas tikrai reikšmingas šios bylos aplinkybes, tokias kaip pakankamai konfliktiški dar iki šio įvykio tarp sutuoktinių V. susiklostę šeiminiai santykiai, nuolatiniai tarpusavio barniai, neretai pasibaigiantys abipusiais skundais ir pranešimais policijai, prasidėjęs jų skyrybų procesas, kuris pagal bylos duomenis, įstrigęs šalims nesusitaikius po privalomosios mediacijos.
7. A. V. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugsėjo 29 d. apie 12 val. smurtavo prieš savo žmoną I. V. – ne mažiau kaip du kartus kumščiu jai smogė į kairę ranką ir krūtinę, padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste, krūtinės ląstos kairėje, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Taigi, ši baudžiamoji byla dėl smurto artimoje aplinkoje, kuomet konflikto dalyviai yra sutuoktiniai, kartu išgyvenę apie 30 metų, ir apsisprendę nutraukti santuoką bei jau realiai pradėję šį procesą (jau įvykusi privalomoji mediacija). Labai realu, į ką atkreipiamas dėmesys ir apeliaciniame skunde, kad šios baudžiamosios bylos baigtis gali turėti tiesioginės įtakos jų skyrybų procesui, t. y. sprendžiant klausimą dėl šalių kaltės, jeigu šalys sieks įrodyti tokią jų santuokos nutraukimo aplinkybę. Teismų praktikoje yra akcentuojama, kad tokio pobūdžio bylose, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų (vieno iš sutuoktinių kaltė ir yra būtent toks klausimas), teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai įvertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).?? ?
8. Jau minėta, kad apylinkės teismas nesuabejojo nukentėjusiosios I. V. parodymais, nes, kaip nurodyta nuosprendyje, jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu yra analogiški ir neprieštaraujantys, o be to, juos patvirtina specialisto išvada ir liudytojas A. V.. Kam jie neprieštarauja teismas nuosprendyje nenurodė, bet galima suprasti, jog jie nėra prieštaringi duomenims, kurie užfiksuoti byloje esančiame nukentėjusiosios fizinės apžiūros protokole bei prie jo esančiose nuotraukose (1 t., b. l. 42-51) ir teismo medicinos specialisto išvadai. Su tuo kolegija sutinka, nes tai objektyvūs duomenys. I. V. viso proceso metu buvo nuosekli, kad įvykio dieną sutuoktinis jai sudavė kumščiu du kartus į kairę ranką, petį bei kairę krūtį. Teismo medicinos specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusiosios apžiūros metu jos kūne nustatytos poodinės kraujosruvos: 1) trys kraujosruvos kairiame žaste (1 – viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje; ir 2 – viršutinio trečdalio nugariniame paviršiuje), 2) viena kraujosruva krūtinės ląstos kairėje, ir 3) po vieną abiejose šlaunyse. Visi šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai 4 – 7 paros iki apžiūros, mažiausiai 6 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 69-70). Dėl to jokio ginčo nėra. Tačiau, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos specialistas K. Z. paaiškino, kad kairiajame žaste esančios kraujosruvos labiau galėjo susidaryti ne smūgiuojant į šias vietas kumščiais, o sugriebiant ir traumuojant nurodytas vietas pirštais. Pasak specialisto, šie sužalojimai kairiame žaste turi specifinių požymių, jie galėjo būti padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, nes kiekvienas piršto sugriebimas skaičiuojamas atskirai. Visi kiti gi sužalojimai neturi specifinių požymių, todėl jie galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant, tiek atsitrenkiant į kietą buką paviršių, daiktą. Tai reiškia, kad trys kraujosruvos kairiame žaste nukentėjusiajai buvo padarytos ne suduodant jai smūgius į dvi skirtingas žasto vietas (priekinį bei nugarinį žasto paviršių), o sugriebiant kairį žastą pirštais ir suspaudžiant. Ir tokia išvada visiškai atitinka tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiosios parodymus, kad jie abu pirmiausiai name stumdėsi: I. V. veržėsi į A. V. kambarį, o šis jos į kambarį neįleido, bet ji vis tiek į kambarį pateko. Tai, beje, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir jų sūnus A. V., kuris tai pats matė betarpiškai. Dvi kraujosruvos I. V. šlaunyse nebuvo padarytos nuteistojo šio įvykio metu, nes pati nukentėjusioji patvirtino, jog jos galėjo atsirasti ir kitokiomis aplinkybėmis (kad ji už kažko tiesiog užkliuvo), kad sutuoktinis jai į šlaunis smūgių nesudavė. Šią aplinkybę teismas visiškai pagrįstai iš kaltinimo pašalino.
9. Lieka viena kraujosruva krūtinės ląstos kairėje, priekinėje pažasties linijoje IV šonkaulio aukštyje. Ji masyvi – 4,2x4,5 cm dydžio. Tačiau, ne mažiau masyvi kraujosruva rasta ir nukentėjusiosios dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje – 1,6x5,2 cm, kurios atsiradimo aplinkybių nukentėjusioji neprisiminė, bet buvo kategoriška, kad abi kraujosruvos šlaunyse galėjo atsirasti anksčiau, dar iki įvykio, jai kur nors atsitrenkiant. Galima manyti, jog kraujosruvos ant jos kūno atsiranda esant ir nežymiam kontaktui su kietu buku daiktu, nebūtinai juo suduodant nukentėjusiajai. Kita vertus, pasak teismo medicinos specialisto, ši kraujosruva kaip ir visos kitos, tiek jas vertinant atskirai, tiek bendrai, buvo kvalifikuotos kaip nežymiai sutrikdžiusios nukentėjusiosios sveikatą. Taigi, tai yra sunkesnė pasekmė, numatyta BK 140 straipsnyje, nei tiesiog fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam. Teismų praktikoje jau senokai susiformavusi nuostata, aktuali veikų pagal BK 140 straipsnį kvalifikavimui, kuomet sukeliamas tik fizinis skausmas, t. y. kuomet padaroma mažesnė fizinė žala nukentėjusiajam. O būtent, praktikoje nustatyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka nustatyti vien tik fizinį sąlytį su kito žmogaus kūnu – būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitokias fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-278-489/2022). Šiuo gi konkrečiu atveju, I. V. turėjo ne tik tiesiog skaudėti, bet skaudėti labai, nes, tikint jos parodymais, sudavus jai smūgį kumščiu jai turėjo būti sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir atsirasti kraujosruva, t. y. smūgis turėjo būti gerokai stipresnis, nei toks, kuris sukeltų tik fizinį skausmą. Bet, kad nuteistasis sudavė jai smūgį į kairę krūtinės pusę, parodė tik viena I. V.. Nuteistasis tai visuomet neigė, jų sūnus A. V. irgi nematė, kad tėvas būtų kumščiais mušęs nukentėjusiąją. Maža to, vertinant tai, kad smūgis nukentėjusiajai į šią jos kūno vietą turėjo būti stipresnis, ir ji jį tikrai turėjo jausti, ji niekaip į tai nesureagavo, neparodė, kad juto bent fizinį skausmą. Jos parodymai, kad ji tiesiog pagailėjo vyro, kad nenorėjo kelti streso sūnui, tiesiog neįtikinami iš bylos matant, jog abu V. konfliktavo labai dažnai, dažnai kviesdavo policiją dėl mažiausio kivirčo, abu siekė, kad būtų atliekami jų pareiškimų tyrimai ar net ikiteisminiai tyrimai. Kita vertus, kolegijos nuomone, abejotina ir tai, kad A. V., puikiausiai žinojęs realią jų santykių padėtį, žinojęs, jog žmona tikrai kreipsis į policiją, jei tik turės tam mažiausią pretekstą, būtų ją mušęs kumščiais dar ir esant netoliese jų pilnamečiam sūnui, kuris, pagal bylos duomenis, labiau palaiko motiną, o ne tėvą. Apie tai galima spręsti iš su apeliaciniu skundu pateikto jo ieškinio tėvui A. V. dėl paramos įsiskolinimo jam priteisimo (2 t., b. l. 98-104). Todėl, kolegijos vertinimu, vien tik nukentėjusiosios I. V. parodymų šiuo atveju negalima laikyti besąlygiškai patikimais ir pakankamais A. V. kaltei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįsti, nes jų nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Vien tik jos parodymais negalima atmesti nuteistojo A. V. gynybos versijos, kad jie žodinio konflikto tik stumdėsi tarpusavyje, kad jis tyčia žmonai smūgių kumščiu nesudavė ir jai kraujosruvų kairiame žaste bei krūtinės ląstos kairėje pusėje nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis nepadarė.
10. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pripažino A. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nepagrįstai, padaręs išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl A. V. pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
11. Išteisinant A. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, naikinama ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai I. V. padarytą 300 Eur neturtinę žalą bei šiuo metu jam taikoma kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios I. V.
12. Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi A. V. išteisinamas būtent šiuo pagrindu, nukentėjusiajai I. V. skundžiamu teismo nuosprendžiu priteistas 300 Eur civilinis ieškinys jos patirtai neturtinei žalai atlyginti paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendį, kuriuo A. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Panaikinti A. V. taikomą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios I. V..
I. V. 300 Eur civilinį ieškinį dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.