Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-05 · Administracinė byla Nr. I-2343-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-05
Bylos Nr.
I-2343-505/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00028-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
D. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2343-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00028-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. nebuvo leidžiama rašyti laiškų į kitus pataisos namus, kur buvo kalinami pareiškėjo draugai bei būsima sutuoktinė. Atsakovas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 str. 2 d. įtvirtintu draudimu, kad draudžiama rašyti laiškus į kitus pataisos namus kalintiems asmenims, jei jie nėra artimi giminaičiai. LR Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame konstatavo, kad BVK 99 str. 2 d. nuostata prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d. Draudžiant pareiškėjui susirašinėti su drauge, kalinčia Panevėžio pataisos namuose, visiškai nutrūko jų tarpusavio ryšiai, negalėjo įregistruoti seniai planuotos santuokos, todėl atšalo jausmai, nutrūko dvasinis ryšys. Pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti ir su draugais, kalinčiais kituose pataisos namuose, todėl negaudamas jokių žinių apie juos pareiškėjas išgyveno, jautė įtampą ir nežinomybę, su daugeliu nutrūko socialiniai ryšiai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b.l. 7-9).

Atsiliepime nurodė, kad BVK 99 str. 2 d. numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ir artimi giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Pareiškėjo draugė (kurios pavardės skunde nepateikia) nelaikytina nei pareiškėjo sutuoktine, nei artima giminaite, todėl pataisos namų direktorius, drausdamas susirašinėjimą, elgėsi teisėtai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reglamentavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas teismo aktas (ar jo dalis), Respublikos prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas. Marijampolės PN administracija bei pareigūnai veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko neteisėtų veiksmų, sąlygojančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Iš nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas turi teisę susirašinėti su artimaisiais ir giminaičiais. Kadangi Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas. Proceso šalims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, kurie pasireiškė draudimu susirašinėti su drauge iš Panevėžio pataisos namų ir kitais draugais, kalinčiais kituose pataiso namuose, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Marijampolės PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu) reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas. Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 22 str. 2 d. įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Konstituciją ribojantis nuteistųjų teisę susirašinėti teisinis reguliavimas inter alia turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos pakankamai individualizuoti šios nuteistųjų teisės ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes. Nutarime konstatuota, kad teisiniu reguliavimu kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, yra draudžiama susirašinėti tarpusavyje, neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. Vadinasi, tokiu Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų pakankamai individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, todėl šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

Konstituciniam Teismui pripažinus Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spęsti pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Kaip jau minėta, siekiant konstatuoti neteisėtumą Civilinio kodekso 6.271 str. prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas D. G. skunde nurodė, kad uždraudus rašyti draugei į Panevėžio PN ir draugams į kitus pataisos namus laiškus, buvo užkirstas kelias sudaryti santuoką bei sužinoti apie tai, kaip sekasi kitiems draugams. Dėl to jis išgyveno, jautė įtampą ir nežinomybę, nutrūko socialiniai ryšiai.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su drauge iš Panevėžio PN ir kitais draugais, kalinčiais kituose pataisos namuose. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į Panevėžio PN ar kitus pataisos namus ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Marijampolės PN. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems draugams į kitus pataisos namus ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Marijampolės PN. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

Atsakovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją (b.l. 10-12), kurioje tiksliai nurodyta kada ir kam pareiškėjas siuntė laiškus bei iš ko jis pats gavo laiškus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma laiškų išsiuntimo tvarka, o teiginiai, apie draudimą siųsti laiškus į kitus pataisos namus, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų išgyveno, jautė įtampą ir nežinomybę, nutrūko socialiniai ryšiai, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b.l. 13, 14), kuriose nurodoma, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 18 kartų dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, o dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kreipęsis nebuvo.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Esant minėtiems argumentams konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė